Nerijus ir Agnė
Simboliška, kad pokalbis su baleto primarijumi Nerijumi Juška ir jo sužadėtine Agne Jurgilaite vyko aplinkoje, kur nori nenori turi prisiminti baletą. N. Juškos baleto mokyklas Vilniuje ir Kaune lanko apie 600 vaikų, bet mūsų pokalbio metu – ryte – čia koridoriumi lakstė tik 1 metų ir 3 mėnesių sūnelis Pauliukas.
Taigi kaip savo vaiką augina Nerijus ir Agnė?
Ar mankštinate, fiziškai lavinate sūnelį?
Agnė. Paulius gimė smulkutis, tik 2600 gramų svorio. Pirmaisiais gyvenimo mėnesiais kūdikiui svarbi ir pasirinktų gydytojų priežiūra, kurie stebi mažylio raidą. Todėl praėjus keliems mėnesiams po gimimo, konsultavomės su Medicinos diagnostikos centro specialistais dėl papildomos fizinės veiklos – mankštų, masažų, kad mažylio raumenukai stiprėtų, augimas būtų nuoseklus. Maždaug šeštą mėnesį pradėjome lankyti mankštas – jos svarbios formuojant taisyklingą sėdimąsi, pagrindą pirmiesiems žingsneliams. Lankėme baseiną – tai buvo vienas maloniausių Pauliuko užsiėmimų, po kurio parsiveždavome sūnų automobilyje jau miegantį iš nuovargio.
Nerijus. Nors pats dirbu su vaikais, tačiau žinau, kad kiekviena sritis turi savo specialistus. Mano sritis – šokis, todėl kūdikio mankštinimą patikėjau kineziterapijos profesionalams. Juk kaip ir šokio judesyje, taip ir mankštoje, svarbiausia, kad viskas būtų atliekama teisingai, padėtų vaikui tobulėti. Šiuo metu, kai jau Paulius vaikšto, laukiu kito etapo, kai, jam dar paaugus, galėsime sportuoti kartu – tėtis ir sūnus. Jis labai judrus vaikas, vos nubudęs, žadina mane ir Agnę lipdamas per mus, rankytėmis judina ir akimirksniu lipa lauk iš lovos atitraukinėti užuolaidų, stalčių.
Ar turite pagalbininkų?
Nerijus. Auklės neturime. Prioritetas – kuo daugiau laiko praleisti visiems kartu, todėl jau pirmąjį mano spektaklį sūnus teatre stebėjo būdamas vos mėnesio. Kartu su mama, tiesa, mažylis didžiąją jo dalį pramiegojo. Dviejų mėnesių keliavome visi trys į delfinariumą Klaipėdoje, kur aš dalyvavau projekte „Žvaigždės ir delfinai“. Be abejo, norėdami skirti laiko vienas kitam, Pauliuką patikime artimųjų priežiūrai.
Agnė. Didžiausi pagalbininkai esame patys vienas kitam, juk vaikas su mumis jau nuo pirmo mėnesio visur keliauja. Svarbiausia – jausti ir matyti, kad vaikas jaučiasi laimingas, keliaudamas kartu, todėl palikti vaiką auklei ar vienam iš tėvų sėdėti namuose nėra tikslo. Pirmasis vaiko pasaulio pažinimas prasidėjo dar būnant mano pilve – jau tada dažnai girdėdavo klasikinės muzikos garsus, jautė teatro aurą, jaudulį, kurį jausdavau aš per Nerijaus spektaklius. Dabar Pauliukas –emocionaliausias tėčio spektaklių žiūrovas – labai aktyviai ploja, savo kalba išreiškia emocijas, kartais net supyksta. Kartą važiuodami į vaikišką spektaklį, pamiršome čiulptuką – brangiausią Pauliuko daiktą, be kurio jis visą kelią automobilyje prazirzė. Bet vos tik prasidėjo spektaklis ir pasigirdo pirmieji akordai, – vaiko ašaros ir zirzenimas baigėsi – visą spektaklį pražiūrėjo išsižiojęs!
Nerijus. Pirmąjį gimtadienį Paulius šventė Kretoje. Jis gimęs spalio mėnesį, tai idealus laikas keliauti su mažu vaiku, karščiai jau nuslūgę, o vanduo maudytis dar šiltas. Jūroje Paulius maudėsi kaip išprotėjęs, nebuvo įmanoma ištraukti. Ten ir vaikščioti pradėjo taip juokingai, rankoms ir kojomis atsirėmęs į žemę, kaip jogas šuns poza. Visi žmonės fotografavo jį ir juokėsi.
Agnės nėštumas buvo stebėtinai lengvas
Agnė. Kretoje gal tik vieną dieną išbandėme pasyvų poilsį – prie baseino. Apskritai visą atostogų laiką leidome aktyviai: vakarais dviračiais važinėjomės salos pakrante, dienomis lankydavome įdomiausias Kretos vietas. Gyvenome vidurinėje salos dalyje, todėl išsinuomojome automobilį, kad galėtume nuvykti į tolimiausius ir gražiausius kampelius. Pėsčiomis lankydavome įspūdingus objektus: ne tik esančius centrinėse miesto gatvelėse, bet ir kalnuotose bei akmeningose vietose, pavyzdžiui, Knoso rūmų griuvėsiai. Kelionėse nepamainomas pagalbininkas tapo Pauliaus sportinis vežimėlis, kuriame jis praleisdavo didžiąją dienos dalį. Geras sportinis vežimėlis buvo vienas svarbiausių mūsų šeimos pirkinių.
Nuo kokio amžiaus vaikas jau gali pradėti mokytis baleto?
Nerijus. Mes pirmieji Lietuvoje pradėjome dirbti su trimečiais. Mano baleto mokykla Vilniuje veikia jau 7 metus, Kaune – 6-erius. Pamenu, anksčiau į baleto klasę Čiurlionio menų mokykloje vaikus rinkdavo nuo 9 metų. Dabar baleto mokoma kur kas mažesnius vaikus.
Dirbti su trimečiais buvo mano idėja, kuri pasiteisino. Kuo anksčiau vaikas pradeda mokytis ritmo, sukaupti dėmesį, tuo geresni rezultatai.
Baletas – daugiausia mergaičių svajonė. Kaip jūs pats patekote į baletą?
Nerijus. Aš gyvenau Telšiuose, ir tėvai matė, kad nuo vaikystės vaikštau ant pirštų galų. Natūralu, kad dėmesingiems tėvams „neprasprūdo“ tai pro akis. Juk būdamas mažas vaikas, aš nežinojau, kas yra baletas, bet mėgau šokti, todėl galiausiai tėvai nusprendė vežti mane į Vilniaus baleto mokyklą. Vasaros pabaigoje būna naujų narių priėmimas į mano mokyklą, pasišneku su tėvais, kodėl jie nusprendė vaikus čia vesti, ir maloniai nustembu, kad pagrindinis jų argumentas lankyti baleto užsiėmimus telpa tuose pačiuose kadais mano mamos ištartuose žodžiuose: „Vaikas vaikšto ant pirštų galų“.
Džiugu, kad baletą vis dažniau rekomenduoja gydytojai – kaip vaistą, stiprinantį vaiko raumenukus. Juk baletas – viskas viename: ir mankšta, ir gyva muzika, ir kūrybiškumas. Be abejo, tėvai nori, kad vaikų laikysena būtų graži, eisena – lengva. Turime daug „meškiukų“, kuriems nustatyta šleivapėdystė, einant pėdos sukasi į vidų. Baleto metodika paremta tų raumenų treniravimu, kurie atsuka pėdą į priešingą pusę. Šioje meno srityje dirba visiškai visi kūno raumenys nuo kojų pirštų galiukų iki kaklo, galvos raumenų. Kartais ateina antsvorio turinčių mergaičių, kurioms baletas rekomenduojamas, kad padėtų mesti svorį. Tada baleto mokytojai paaiškina, kad pagrindinė sveiko kūno paslaptis – sveiko maisto, atsisakant „greitų kalorijų“ (saldumynų, bandelių), ir fizinio krūvio derinimas. Dirbant grupelėse, manau, ne tik vaikui, bet ir suaugusiam žmogui, visada būna didelis stimulas ir motyvacija siekti užsibrėžtų tikslų. Kasmet rengiame baleto mokyklos spektaklius didžiausiose Lietuvos teatro scenose, kur pasirodo nuo mažiausios „balerinos“ iki primabalerinos. Džiugu, kad mūsų baleto mokyklą vaikai lanko, turėdami įvairiausių siekių, nebūtinai pagrindinis tikslas tapti profesionaliais šokėjais. Tiesiog vaikai nori šiek tiek prisiliesti prie šio meno, jį pažinti, išmokti grakštumo.
Pirmoji Pauliuko kelionė
Kaip maitinasi jūsų šeima? Ar tiesa, kad baleto šokėjai valgo labai mažai?
Nerijus. Kiekvienas baleto šokėjas valgo, atsižvelgdamas į savo medžiagų apykaitą. Turėjau partnerę japonę, kuri valgydavo dvigubai daugiau už mane, net cepelinus, o nesvėrė turbūt nė 40 kilogramų. Jei aš pats suvalgau daugiau, žinau, kad turėsiu daugiau ir pajudėti, kad tas kalorijas sudeginčiau. Kai pradėjome gyventi su Agne, mano valgiaraštis tapo sveikesnis. Iki tol dažnai valgydavau tik sumuštinius.
Agnė. Aš mėgstu gaminti šviežią maistą tam kartui, svarbu, kokia produktų kokybė. Gal nuskambės juokingai, tačiau draugystės su Nerijumi pradžioje, nuvykus į prekybos centrą, produktų vakarienei mėsos skyriuje pasijutau nesmagiai, nes nežinojau, kokį faršą rinktis – visą gyvenimą mėsą valgau tik ekologišką, iš tėvelių ūkio. Jie užaugina ir paukštienos, ir kiaulienos ar triušienos, kurią dabar labai mielai gaminu Pauliukui. Nerijaus teigimu, dabar jis valgo daugiau, bet suderinto maisto, todėl nepriaugo nė kilogramo. Pavyzdžiui, vakarienei kiaulienos karka su troškintais kopūstais, atrodytų, maistas sotus, bet raugintas daržoves valgyti sveika, o mėsa be jokių cheminių priedų ar antibiotikų „į kūną“ neina. Neperkame jokių pusfabrikačių ar šaldytų produktų. Picą kepame patys, naminę.
Nerijus. Aš moku gaminti maistą, bet anksčiau visada trūkdavo laiko, o dabar Agnė gamina. Norisi, kad ir Pauliaus mityba būtų suderinta, tikimės, kad ilgainiui tai taps įpročiu – rinktis sveiką, namuose ruoštą maistą. Mes viską valgome iš Agnės tėvų ūkio, kurie turi ir daržą, ir sodą. Kartais patys nuvažiuojame parsivežti produktų, kartais seneliai aplanko mus. Neatsimenu, kada parduotuvėje pirkome kiaušinių.
Agnė. Paulius turi gerą apetitą. Džiaugiuosi, kad nėra išrankus maistui, – valgo įvairiausias daržoves: brokolius, kalafiorus, moliūgus, mėgsta žuvį, kurią dažnai gaminu pietums.
Nerijus. Mūsų vaikas vadovėlinis. Priauga tiek svorio, kiek reikia, pagal vadovėlį pradėjo sėdėti, ropoti, vaikščioti…
Ar sveikuoliškai auginate sūnų, grūdinate?
Agnė. Kol buvo mažesnis, dažnai migdydavome kieme. Ten, kur mes gyvename, ramu, nesijaučia miesto triukšmo. Paulius gimęs rudenį, labai bijojau, kaip čia bus prieš žiemą, ar nereikės sėdėti namuose? Bet visą žiemą vis išeidavome pasivaikščioti po lauką. Kartais Nerijus iš darbų grįžta vakare, bet vis tiek netingi aprengti vaiką šilčiau ir su juo dar išeiti į gryną orą.
Nerijus. Vasarą, būdavo, atsikeliame, ir iškart į lauką. Ir pietų miego Paulius miegodavo kieme, tiesiog ant žemės patiesus pleduką.
Koks buvo Pauliuko laukimasis?
Agnė. Pauliuko laukimasis – tikras stebuklas. Visą nėštumą turėjau labai daug energijos, keistų poreikių ar kaprizų dėl hormonų svyravimų ir nepasitaikė. Knygose rašo, kad pirmus mėnesius moterys ištisai vemia, paskutiniai mėnesiai būna sunkūs dėl priaugto svorio. Nieko panašaus!
Su Nerijumi aktyviai leidome laiką: keliavome ne tik po Lietuvą, bet ir užsienį. Šeštą mėnesį plaukėme Viduržemio jūros kruizu, kasdien savarankiškai lankydavome svarbiausius tų miestų objektus, aktyviai leidome atostogas. Karštis kelionės metu siekdavo daugiau kaip 30 laipsnių, jau jokios istorinės vietos tada nerūpėjo (juokiasi). Nėštumo metu ne tik dirbau, bet dar ir mokiausi magistrantūroje.
Nerijus. Agnės nėštumas tikrai buvo stebėtinai sklandus. Fizinio krūvio ir dienos ritmo, atrodo, nepakeitė nė kiek. Vakarais ją ragindavau eiti anksčiau ilsėtis, nes jaudinausi, kad miega vos po kelias valandas per naktį. Bijojau ir to, kad vaikas gimęs bus toks „nemiegantis“, įpratęs pilve gyventi aktyviai. Bet, laimė, tai nepasitvirtino: Pauliukas užmiega 11 vakaro, o prabunda 9 val. ryto, o kartais ir dar vėliau.
Agnė. Bemiegės naktys mus irgi aplenkė, todėl išsimiegame visi puikiai. Gal vos viena naktis buvo neramesnė, kai dygo dantukai. Šiomis dienomis kaip tik prasikalė dar vienas – 11-as dantukas. Kaip šuniukas graužia viską, kas pasitaiko po ranka.
Nerijus neslepia – sūnus gali tapti didesne žvaigžde, nei tėtis, nes turi visus duomenis
Ar gimdyme dalyvavo tėtis?
Nerijus. Likus porai savaičių iki gimdymo, turėjau planuotą koncertą Klaipėdoje, norėjome 3 dienoms važiuoti į Klaipėdą ir Juodkrantę. Agnė prieš kelionę turėjo konsultaciją pas gydytoją, o ten – viskas, gulatės į ligoninę gimdyti. Aš sutrikau: „Mes kartu žadame važiuoti į pajūrį“.
Agnė. Neįsivaizdavau, kad eilinės apžiūros metu išgirsiu, kad gimdymas jau prasidėjęs. Kūnas dar „nesiuntė“ jokių signalų, kad mažylis jau pakeliui. Grįžome namo pasiimti jau paruoštus kūdikio daiktus ir taip ramu, jokios panikos, jokio streso. Atvažiavau į gimdymo namus su šypsena ir besąlygiška ramybe širdyje.
Nerijus. Kai Agnė elgėsi taip ramiai, ir man nebuvo jokios panikos. Po pusantros valandos nuo sąrėmių pradžios ir gimė vaikelis. Prieš pat jam užgimstant, manęs paprašė išeiti iš gimdyklos: susijaudinau, kaip čia dabar nematysiu gimstančio savo sūnaus. Bet paskui vėl leido užeiti, tą akimirką, kai gimė, buvau šalia.
Agnė. Tokią akimirką vyro buvimas šalia – didžiausias palaikymas ir ramybės šaltinis. Paulius gimė natūraliai, lengvai. Džiaugiuosi, kad prieš gimdymą skaitytos istorijos apie nepakeliamus skausmus ir kitus sunkumus aplenkė mane. Priešingai – vaikelio gimimą galėčiau pavadinti didžiausia palaima ir švelnumu, kuris užlieja, vos jam gimus.
Ar svajojate, kad Pauliukas kada nors šoks baletą?
Nerijus. Dabar namie mes tik stebime, ką jis išdarinėja. Įjungiame muziką, Agnė pradeda šokti, aš kojas judinti, vaikas bando atkartoti ir daro sukinius, koją kelia atgal, arba pasiima abi kojas rankomis ir atsisėda į „virvutę“. Arba vieną ranką pakelia, kad laikytų pusiausvyrą, ir sukasi ratu. Specialiai šokio judesių nemokome, jis mato, ką mes darome, ir beždžioniauja. Prisimenu, dar nemokėjo vaikščioti, tačiau vežimėlyje ištiesdavo kojas į pusšpagatį, susikeldavo ant vežimėlio krašto ir taip veždavome per miestą. Pamatytumėte, kaip jis lipa ant lovos: užkelia koją į viršų kokiu 120 laipsnių kampu ir ropščiasi. Arba į vonią – kur tai matyta, kad vaikas užkeltų koją ant vonios krašto, kuris yra aukščiau jo galvos?
Kaip šokio profesionalas, pastebėjau, kad jo pėdos tempiasi, gera keltis, kas būtina baleto šokėjams, net baisu darosi, kad užaugs didesnė žvaigždė už mane (juokiasi).
Ginta Liaugminienė
„Mamos žurnalas“
