Mano mamos vestuvės

Ne kiekvienam vaikui tenka dalyvauti savo tėvų vestuvėse. Atlikėjos ir renginių vedėjos Rūtos Lukoševičiūtės dukrelei Lėjai teko tai patirti visai neseniai – jos mama ištekėjo už mylimojo Mariaus Daudos.

Su Rūta Lukoševičiūte kalbamės apie tai, ar lengva kurti naują šeimą jau turint vaikų, kas jai svarbiausia būnant mama, kokių atradimų padarė, augindama Lėją.

Jūsų dukrytei – šešeri metukai. Ar ji džiaugiasi nauja šeima?

Lėja dabartiniu gyvenimo etapu labai laiminga. Puikiai sutaria su Mariumi, kartu žaidžia, sportuoja, mokosi, gamina valgyti. Kai Mariaus nebūna šalia, dažnai paklausia, kada jis grįš, ir sako, jog pasiilgo. Žodžiu, dabar esame neišskiriama trijulė, kuri kartu puikiai jaučiasi ir smagiai verčia kasdienius kalnus!

Papasakokite, kaip abi ruošėtės vestuvėms, – juk dukrytė buvo irgi su panašia į nuotakos suknele? Tikriausiai planavote ir puošėtės abi?

Vestuvėms ruošėmės tiek, kiek turėjome laiko. O kaip žinia, mano profesijos žmonės, dirbantys televizijoje, jo apskritai retai kada randa, tad ir drabužių pasirinkimas vyko žaibišku greičiu. Aš suknelę išsirinkau per pusvalandį: patiko ne standartinė suknia, o trumpa, kliošo suknelė su kišenėmis. Negalėjau patikėti, kad yra normalių kūrėjų, kurie galvoja ir apie patogumą, ne tik apie grožį! Kai jau buvau išsirinkusi suknelę, salono Ukmergėje savininkė ponia Irena manęs paklausė: o kaip pasipuoš Lėja?

Na, Lėja ir taip turi daugiau suknelių nei mama, tai tikrai būtume išrinkusios tinkamą mamos vestuvėms, bet ponia Irena pasiūlė atrodyti panašiai ir parodė keletą suknyčių variantų. Jau tada supratau, kad mudvi puikiai derėsime! Net auskariukus ponia Irena parinko tokius pat, tik spalvos skyrėsi: mano balti, o Lėjos – rožinės spalvos. Kiek ilgiau ieškojome batelių: Lėjai suradome rožinius vienoje vaikų parduotuvėje, aš apibėgau keletą parduotuvių – tinkamų neradau, tad vieną rytą nuvykome į Gariūnus ir po dešimties minučių paieškų jau turėjau tokius, kokių norėjau! Beje, po vestuvių „Facebooke“ viena panelė teiravosi, kur pirkau batelius, nes ji ieško būtent tokių. Informacija pasidalinau – tikrai negaila, juolab kad bateliai kainavo viso labo 20 eurų, buvo patogūs ir vakaro gale mano vienintelės mintys sukosi apie bučinius su vyru, o ne apie tai, kaip atsikratyti nepatogių batų.

Šios vestuvės buvo tik susirašymas Santuokų rūmuose. Bus ir bažnyčioje. Tada norėsiu, kad jos būtų didelės. Tokias ir turėsime. Dabar šias pavadinčiau gražiu oficialiu vienas kitam pasižadėjimu būti kartu. Lėja vestuvėse yra dalyvavusi (tuo metu mano bendradarbis vedė savo ilgametę draugę), bet mano dukrytė buvo tokia maža – nė nevaikščiojo, tad jas, ko gero, prisimins tik iš nuotraukų. O štai mūsų šventė jai įstrigs ilgam – bent jau man taip atrodo. Ji jos laukė, jai ruošėsi ir labai džiaugėsi atėjus tuoktuvių metui.

Daugeliui šeimų seneliai yra dideli pagalbininkai auginant vaikus. Ar Jums taip pat? Ar močiutė pustėsi šioms vestuvėms?

Mano mama, kaip ir anksčiau, taip ir dabar – tikra puošeiva. Manau, kad ji ir liks visada tokia, nes tai tiesiog yra žmogaus genuose. Mama vestuvėms ruošėsi, kaip visada, su dideliu dėmesiu visumai ir detalėms, todėl, mano galva, atrodė nepriekaištingai. Lėja savo noru puoštis, stiliaus pajutimu labai panaši į močiutę. Jos puikiai sutaria, greitai randa bendrą kalbą, turi savų paslapčių ir tai labai džiugina. Nors seneliai gyvena Panevėžyje, o mes – Vilniuje, – jie visuomet stengiasi pagelbėti prižiūrint Lėją, ypač jei ji suserga, o mums darbas darbą veja.

Ar lengva vaikui pateikti įvairias gyvenimo permainas? Ne tik vestuves, skyrybas, bet ir ėjimą į darželį, persikraustymą į kitą vietą…

Kiekvienam vaikui pokyčiai jo gyvenime turi didelės įtakos ir tikrai sukelia stresą, nepriklausomai nuo to, ar permainos geros, ar ne. Manau, svarbiausia, daug apie tai kalbėtis: išsiaiškinti, kaip vaikas jaučiasi, kokios jo baimės, kokie lūkesčiai, ir, žinant jo požiūrį, atsižvelgiant į tai, kaip jis jaučiasi, – toliau kalbėtis. Nes nieko nėra geresnio už tėvus, kuriems iš tikrųjų rūpi vaiko jausmų pasaulis.

Kaip auginate Lėją, kas Jums svarbiausia – mityba, sveikas gyvenimo būdas, lavinimas būreliuose?

Viskas svarbu. Ir ta pati mityba, ir lavinimas būreliuose. Lėja iki šiol matinasi labai sveika. Ji išties labai išranki. Valgo toli gražu ne viską, o tą, ką mėgsta, valgo atskirai. Štai, pavyzdžiui, mamos kepti kotletukai – vienoje lėkštėje, kitoje – bulvių košė, trečioje – rauginti arba švieži agurkai. Jei vištienos sultinys – tai nukoštas, be ryžių, morkų – tiesiog skystis, o vištienos kulšelė patiekiama atskirai. Valgydama būtinai užsigeria vandeniu, sultis geria retai, nebent tai būna natūralios obuolių ar apelsinų. Lėja, beje, kaip ir aš, labai pamėgusi kinų virtuvę: jei lankomės kinų restorane, ji renkasi ryžius ir mielai valgo vištienos sriubą.

Darželyje mažiau renkasi, ką valgyti, bet jeigu kažkas visai nepatinka, ji tikrai to patiekalo nevalgys. O ir aš esu paprašiusi auklėtojų, jei ji nenori, jos nemaitinti. Ko gero, vienas iš skaniausių patiekalų, kuriuos ji valgo darželyje, yra blynai.

Iš nesveiko maisto Lėjai patinka kokakola, kurios pirmą sykį paragavo… prieš pusmetį. Jai gėrimas patiko, ir dabar, kai valgome ne namie, ji paprašo būtent jo. Nedraudžiu, nes ji kol kas tuo nepiktnaudžiauja. O saldumynų pas mus namuose visuomet labai daug, nes Lėja jų nevalgo. Tad, kai sulaukiu svečių, visuomet turiu kuo pavaišinti prie kavos ar arbatos.

Dukros nevalgumo nesureikšminu. Nenori – išalks, pati paprašys. Jokių paslėptų žaidimų, bandymų bet kokiu būdu pamaitinti vaiką netaikiau ir netaikysiu.

Kelerių metų išleidote dukrą į darželį, kas įstrigo iš adaptacijos laiko – ar lengva buvo prisitaikyti?

Ji į darželį pradėjo eiti labai anksi: 1,5 metukų. Adaptacijos periodas buvo ilgas: visuomet ašarodavo važiuodama į darželį ir manęs laukdavo tarsi stebuklo… Viskas baigėsi, kai pakeitėme darželį. Kitame darželyje ji greitai adaptavosi ir išaugo sumani, puiki mergytė. Lėjos savarankiška būti mokyti nereikia: ji pati to nori ir siekia: jau gali pati kavinėje užsisakyti vandens, paprašyti sąskaitos, moka išvirti mamai ir Mariui kavą, neseniai pati ruošė mėsą kotletams ir juos iškepė veidukų ir širdučių formos… Labai didžiuojuosi savo dukryte.

Kokius būrelius ji lanko, kuo domisi?

Kol kas labiausiai patinka anglų kalba, bet kažkada ateityje lankys ir sporto užsiėmimus: vasarą pamėgo kartu žaisti tinklinį, tad, manau, sportas taip pat bus visuomet kartu su ja. Man svarbu, kad vaikas kasdien pabūtų lauke, gryname ore.   Džiaugiuosi šia vasara, nes Lėja kone visą laiką buvo lauke ir labai fiziškai sustiprėjo.

Ar turite namuose augintinių?

Kol Lėja buvo mažytė, kartu visuomet buvo mūsų augintinė Leira. Šiuo metu augintinių neturime, bet ką čia gali žinoti, kaip bus ateity.

Kokių turite tradicijų savo šeimoje?

Kartu savaitgaliais kepame pyragą su obuoliais ir čirvinius blynus, vasarą, tik radę progą, važiuodavome žaisti tinklinį ar šiaip buvome kartu prie vandens telkinių. Dabar laukiame žiemos – žiūrėsime, kokias veiklas galėsime nuveikti šaltuoju metų periodu. Džiaugiuosi, kad Lėja nėra labai prisirišusi prie išmaniųjų prietaisų: jei tik pasiūlome bendrą veiklą kartu, visuomet mums teikia pirmenybę. Kartais ji net pamiršta, kad turi planšetę: po keletą dienų ji tūno nepakrauta. Lėja mėgsta spalvinti, turi nemažai spalvinimo knygų. O iš tų, kurias patinka kartu skaityti, – „Daktaras Sveikatulis“.

Kokios būna Lėjos atostogos, ką stengiatės suplanuoti per jas?

Per atostogas Lėja pirmiausia pabūna pas senelius, o po to dažniausia visi važiuojame ilsėtis prie jūros į Šventąją. Dabar, kai jau ji eina į paruošiamąją grupę mokykloje, atostogų grafikas bus kitoks nei darželyje, tad ir mūsų atostogų planai koreguosis. Bet kokiu atveju svarbiausia per atostogas būti visiems kartu.

Ar su baime laukiate šaltojo sezono dėl ligų – slogų ir gripų?

Kažkaip jau pripratau – kad ir šiuo metu: sėdim abi namuose, nes dukrytę užpuolęs norovirusas. Ką darysi, tos ligos ateina ir išeina. Svarbiausia, kad šalia būtų mylintys žmonės, kurie rūpinasi, kad greičiau pasveiktum.

Ginta Liaugminienė

„Mamos žurnalas“