Kai kurios šeimos neįsivaizduoja vasaros atostogų be kelionių į šiltus kraštus ar bent į mūsų lietuvišką pajūrį. O TV laidų vedėja ir dainininkė Donata Gutauskienė-Laisva neįsivaizduoja, kad vasarą galėtų būti kur nors geriau negu jos gimtajame Seredžiuje. Greitai trečiąjį gimtadienį švęsiantis sūnelis Rokas čia gali lakstyti po žolę basomis ir susitepti rankas dieduko traktoriaus tepalais.
Donata, auginate sūnelį viena. Kaip sekasi suderinti darbus ir vaiko auginimą?
Nors oficialiai motinystės atostogų buvau išėjusi metams, bet realiai vien vaikui galėjau atsidėti tik mėnesį po jo gimimo. Paskui pamažu įtraukė darbai – reikėdavo stebėti filmavimus, dalyvauti susirinkimuose. Turi nuolat jausti televizijos ir koncertų „pulsą“, kad neiškristum iš rinkos.
Buvo labai sudėtinga: kam palikti tokį mažą vaiką? Prasidėjo auklės paieška. Iš pradžių turėjau tokią viziją, kad geriausia auklė – močiutės amžiaus, kuri gali padėti bet kada, kai prireikia pagalbos. Pasisekė rasti pensininkę moterį, kuri gyveno netoliese. Maniau, geriau ir būti negali, – mylės vaiką kaip tikra močiutė. Bet kartą grįžau po renginio jos neįspėjusi ir išgirdau, kaip auklė rėkia ant mano vaiko. Rokas verkė, o ji užuot raminusi, jį dar labiau barė. Man širdis nukrito į kulnus – rėkti ant mažo, dar metukų neturinčio vaiko nėra gerai. Tada pradėjau ieškoti kiek jaunesnės auklės, nes supratau, kad pensininkei kūdikį prižiūrėti yra tiesiog per sunku.
Kita auklė buvo kur kas jaunesnė, apie 50 metų amžiaus. Pirmas mūsų susitikimas nuteikė labai pozityviai – ji daug klausinėjo apie vaiką, ką jis mėgsta, koks jo dienos ritmas. Man tai padarė įspūdį. Bet ilgainiui ši auklė pradėjo gyventi mano gyvenimą, peržengė ribas, kur galima ir kur negalima kištis. Iš vaiko auklės tapo mano drauge ar net mano mama, kuri lyg ir mane auklėja, kaip gyventi. Manau, žmogus, atėjęs į šeimą, turi jausti ribas ir rūpintis vaiko gerove, o ne tėvelių gyvenimu. Teko atsisveikinti ir su ta aukle. Paskui įsiregistravau viename portale, kur buvo renkama privataus darželio grupė. Nuvažiavau su sūnumi, man ten labai patiko. Ir tame darželyje susipažinau su dabartine vaiko aukle, nes ji dirba tame darželyje dienos metu, o man padeda vakarais, jei yra renginių. Tai labai adekvatus žmogus, nelepina vaiko, bet jį tikrai myli. Galų gale pats vaiko elgesys parodo, ar jis gerai jaučiasi su žmogumi, ar jis patenkintas, laimingas. Rokas visada laukia, kada liks su aukle.
Kokio amžiaus išleidote sūnelį į darželį?
Rokui buvo metukai, kuomet turėjau grįžti dirbti visu krūviu, reikėjo galvoti, kur sūnus praleis visą dieną. Aš nė nebandžiau užrašyti į valstybinį darželį, turiu daug pažįstamų, kurie nusivylę ilgomis eilėmis, o kartais laukia ir nepatenka, taigi nerizikavau. Man reikėjo greitai rasti darželį, todėl pasirinkau privatų. Ten mažesnės grupės, auklėtojos gali skirti vaikams daugiau dėmesio. Mano name gyvena mama, kuri augina 4 ar 5 vaikus, visi vaikai eina į valstybinį darželį. Kartą ją sutikau, klausia: kaip jūs išgyvenot žiemą, ar daug vaikas sirgo? Sakau, nesirgo visai. Man iš tiesų nė karto neteko imti nedarbingumo lapelio. Gal dėl to, kad grupė maža, apie 10 vaikų, bet dažnai būna tik 7–8. Jie auga kaip broliai ir seserys, darželis primena namus. Ir auklytės elgiasi kaip šeimoje – jei mato, kad šalta diena, net neveda į lauką, nėra jokių privalomų muštrų ir taisyklių.
Kas sunkiausia vienišai mamai?
Viskas įmanoma, mamos ir vienos vaikučius gali užsiauginti, bet iš tikrųjų visada yra ilgesys tų antrų rankų, pagalbos, noro pasiskųsti, kai sunku.
Aš net negaliu paskambinti vyrui, kada noriu. Jei Rokui pakyla aukšta temperatūra, turiu pati priimti sprendimą, vežti pas gydytoją ar nepanikuoti.
Kartais taip norėtųsi atsakomybe dalintis su vyru. Bet visada galvoju: būna dar blogiau. Kiekvienoje situacijoje bandau įžvelgti teigiamus dalykus.
Bet faktas – dviese auginti vaiką ne tik fiziškai, bet ir psichologiškai lengviau. Buvo tokia ekstremali situacija, kai parsivežiau Roką iš darželio, vakare pakilo 40 laipsnių temperatūra, aš nesu medikė, supanikavau, čiupau vaiką ir nuvežiau į ligoninę. Ekstremaliausia buvo tada, kai jau atvykome, mus labai nedraugiškai priėmė. Sukonfliktavome su medicinos seselėmis. Atsimenu, sėdžiu su vaiku ant kelių, jis visas nuleipęs, o aš tokia sutrikusi, jei galėčiau, pasiimčiau vaiką ir bėgčiau per laukus. Laimė, kad tokių situacijų būna nedažnai.
Dabar daug šeimų gyvena atskirai – išsiskiria, vienas iš tėvų išvažiuoja dirbti į užsienį… Kaip palaikyti ryšį, kai fiziškai tėvo nėra šalia?
Galiu papasakoti apie savo situaciją. Mes su vyru neturime galimybės bendrauti, kada norime, kadangi jis šiuo metu atlieka bausmę įkalinimo įstaigoje, bet mano sūnus puikiai žino, kas jo tėtis. Apsikabina, kai jį susitinka. Labai svarbus mamos vaidmuo, kiek mama įdės pastangų, kad vaikas su tėčiu jaustų ryšį. Yra šiuolaikinių technologijų – skaipas, telefonai. Aš sūnui nuolatos rodau mūsų nuotraukas, jis žino, čia tėtis, čia mama.
Nors mes ir negyvename kartu kaip šeima, bet esame artimesni už tuos, kurie galbūt susitinka kiekvieną dieną ir nebendrauja. Juk kiek šeimų, kur vaikas nugrūdamas prie kompiuterio, vienas tėvas prie televizoriaus, kitas – su knyga rankoje… Mano vyras rašo popierinius laiškus, daug kas jau pamiršo, kas tai yra. Garsiai perskaitau juos sūnui. Arba atsiunčia atvirutę su mašinyte, Rokas ją nešiojasi, sako, mano tėčio atsiųsta. Tai smulkmenos, bet svarbios.
Į gimdymo namus važiavote irgi viena?
Iki gimdymo galvojau: esu stipri moteris, tikrai susitvarkysiu viena. Mano visas nėštumas buvo gana lengvas, tikėjau, kad ir pagimdysiu taip pat lengvai. Bet gimdyti vienai tikrai labai liūdna. Ypač, kai matai kitas šeimas, kur atvažiuoja vyrai, atveža gėlių, apgaubia dėmesiu. Stengiausi kuo greičiau ištrūkti iš tos ligoninės. Norėjausi į savo aplinką. Niekada nepamiršiu, kaip po cezario operacijos atsigavau ir išėjau iš palatos. Kaip filme – mačiau kitos palatos atidarytas duris, ant lovos sėdi moteris su naujagimiu ant rankų, ją apsikabinęs vyras, šalia žaislinis meškinas, daug gėlių… O aš tokia viena slenku koridoriumi. Dabar jaučiu didžiausią skaudulį, kad nemokėjau pasidžiaugti vaiko gimimu, kaip būčiau galėjusi, – per rūpesčius, reikalus neturėjau progos tiesiog pasimėgauti.
Liūdna be tėčio būna ir per šventes, gimtadienius. Jų net nelabai švenčiame, dažnai su sūnumi paminime dviese. Neseniai nupirkau balansinį dviratuką. Tai pirmas Roko dviratukas, ir man suspaudė širdį, kad tuo džiaugsmu galiu pasidžiaugti viena, kad nemato tėtis. Pirmas žingsnis, pirmas žodis. Tų dalykų tu antrą kartą nebepakartosi, tai vyksta dabar. Labiausiai gaila, kad nebuvo galimybės tuo pasidžiaugti dviese. Bet planuoju, kad tai ne paskutinis mano vaikas, gal dar turėsime galimybių viską patirti kitaip.
Dirbate televizijos laidoje „24 valandos“, kur tenka matyti toli gražu ne nupudruotą gyvenimą. Kokios mintys apima po filmavimo grįžus į savo namus?
Filmavimų metu matau daug asocialių gyvenimų, dažnai pagalvoju: Dieve, kaip aš gerai gyvenu. Didžiausia blogybė yra alkoholis. Teko filmuoti ne vieną šeimą, kur tėvai geria, vaikai jaučia nepriteklių, yra nepavalgę, negauna tėvų dėmesio. Nesakau, kad aš niekada negersiu, bet suvokiu, kad vaikas mato kiekvieną tavo žingsnį, tave stebi ir iš tavęs mokosi. Kiek yra šeimų, kur labiau rūpi degtinė, išėjimai su draugais, o ne vaikai. Kartais atrodo, pasiimtum tą vaiką ir parsivežtum namo.
Kartą filmavome merginą, kuri neturėjo jokių socialinių įgūdžių, nemokėjo savo vaikui net kiaušinienės iškepti. Mergina nesugeba pasirūpinti savimi, ką jau kalbėti apie pasirūpinimą vaiku. Žmonės gimdo vaikus nesusimąstydami, ar turės galimybę juos pamaitinti, aprengti, užauginti.
Neretai skundžiasi, kad nėra pinigų, darbo, – kai nori, visi randa.
Kokie jūsų su sūneliu savaitgalių ar laisvadienių ritualai?
Mano sūnus savaitgaliais prašo iškepti blynų. Ir bent kartą per mėnesį turime jo dieną – darome tai, ko Rokas nori. Važiuojame į pramogų parkus, žaidimų kambarius. Kai prastesnis oras, einame į savo mėgstamą baseiną. Kartais važiuojame į kaimą pas mano tėvus, ten ežeras, upė, maudynės.
Dar nesame buvę zoologijos sode, artimiausi metu planuojame ten nuvažiuoti. Vis stengiuosi vaiką supažindinti su naujais dalykais, nors jis dar ir mažas.
Kiek jūsų šeimoje yra muzikos?
Dažnai namuose repetuoju, tad sūnus girdi visą mano repertuarą. Dabar kartais rankyte uždengia burną ir sako: mama, baik. Šiaip jis ir pats mėgėjas padainuoti, turime kelias daineles, kurias dainuojame prieš miegą, klasika tapusią dainelę „AAA, pupa“ jis visai neprastai intonuoja. Aš ir šiaip mėgėja, kad namuose skambėtų koks nors foninis garsas, ar tai būtų radijas, ar atsitiktinai pasirinkta muzika.
Roko į muzikos mokyklėles kūdikiams neužrašinėjau. Jei norės lankyti kokį būrelį, susijusį su muzika, tikrai leisiu, bet kol jis toks mažiukas, man užtenka žinių ir pačiai su juo pažaisti muzikinį žaidimą. Jis dar tokio amžiaus, kai nei pianinu pagros, nei dainelę atkartos. Juk neseniai pradėjo kalbėti ir jau visai neblogai kalba sakiniais.
Aš pati dainuodavau nuo mažumės. Jau penkerių metų sakiau, kad būsiu dainininkė, ir niekas kitas. Ir darželio auklytės tai pastebėjo, perdavė tą informaciją tėvams, o jie stengėsi, kad dainuočiau, kiek leido to miestelio galimybės. Lankiau muzikos mokyklą, tik jos nebaigiau, paauglystėje atsirado visokių norų–nenorų. O po vidurinės buvau įstojusi į Vilniaus kolegijos menų fakultetą, kurio irgi nebaigiau. Supratau, kad nesu tokia didelė menininkė. Bet dainavimas liko kaip pomėgis, ir nors neturiu diplomo, to vadinamojo „popieriuko“, bet turiu jau nemažai praktikos, galimybę dainuoti, dirbti televizijoje.
Ar mokote sūnų savarankiškumo?
Rokas jau sugeba pats apsiauti batukus, jei jie su lipdukais, bando rengtis. Dabar daug permainų davė darželis, pastebiu daug gerų jo elgesio pokyčių. Dabar sudėtingas laikotarpis – reikia atsisveikinti su sauskelnėmis. Esu girdėjusi, kad darželiuose vaikai labai greitai pripranta prie puodukų, nes visi sodinami tuo pat metu. Bet mūsų darželyje to nėra, vaikai auga kaip šeimoje, gal todėl ir ant puoduko pagal komandą nepavyksta padaryti. Nenoriu iš to kelti tragedijos, iki 18 metų tikrai išmoks.
Ar daug dėmesio skiriate sūnaus mitybai?
Supermamytės tikriausiai mane prakeiks, bet esu labai užimta, nevengiu saldumynų, mano vaikas ragavęs visko: koka kolos, traškučių, šokolado. Laikausi principo, ką pati valgau, tą duodu ir sūnui. Keistai atrodytų, jei pasislėpusi valgyčiau saldainį. Galvoju, visko vaikui reikia paragauti, kad pajustų skonius. Nėra maisto, kurio kategoriškai neduočiau. Rokas auga sveikas, gerai vystosi, matyt, didelės nuodėmės nedarau nesėdėdama prie puodų. Aš apskritai iš tų moterų, kurios nemėgsta gaminti, iki vaiko gimimo valgiau kažką labai greito arba kavinėse. Kai gimė vaikas, teko mokytis šeimininkauti. Esu atradusi, kas jam patinka, – bulvių košė ir kotletukai yra stebuklingas maistas. O sriubų nevalgo, bet čia kalta aš – pati jų nevalgau. Pastebėjau, kad Rokas yra estetas. Jei paruošta mišrainė bet kaip, neįkiši net paragauti. Bet jei maistas padekoruotas lėkštutėje griežinėliais, valgys su apetitu.
Kokia jums ši vasara?
Darbas televizijoje man suteikia ilgesnes atostogas, negu turi daugelis mamų. Bet savaitgaliais vyksta koncertinė veikla, tad visiškai laisva nesu. Mūsų didžiausias džiaugsmas nuvažiuoti į kaimą pas mano tėvus. Seredžiuje yra viskas, ko reikia geroms atostogoms, – žolė, gali lakstyti basas, Dubysa, smėliukas. Jau vien kelionė į Seredžių nuostabi, pro visas Panemunės pilis. Mano vaikas, grįžęs į kaimą, gali pavaikščioti po arimus, prisiliesti prie dieduko traktoriaus ir net išsitepaluoti rankytes. Prosenelė turi mažą ūkelį su vištomis, triušiais ir kitais gyvuliukais, kaimynai augina arklį. Vaikui tai geriausias zoologijos sodas. Tik gyvendamas mieste įvertini, koks gėris turėti nuosavą kaimą.
Ginta Liaugminienė
