Yra stereotipas, kad didelė šeima atostogauja tik senelių sodo namelyje, o vaikai dėvi vien tai, ką išauga vyresnieji.
Mūsų žurnalo skaitytoja Rūta Tumėnaitė su vyru Ramūnu augina 4 vaikus: Titą, Adomą, Veroniką ir Vincentą. Rūta dirba radijo laidų redaktore „Mažojoje studijoje“, taip pat yra vertėja. Ramūnas Časas – Vilniaus universiteto Ekonomikos fakulteto dėstytojas. Ar jie sutiktų su tokiais stereotipais apie didelę šeimą?
Rūta, praėjote visus etapus – buvote šeima, kuri augina vieną vaiką. Paskui tapote „statistine“ šeima, kuri augina du. Paskui – daugiavaike, kuri augina tris. Galų gale – „neįprasta“, kuri augina keturis…
Kiek save prisimenu, visada norėjau turėti vaikų, nors jeigu kas būtų pasakęs, kad jų bus keturi, tikrai nebūčiau patikėjusi.
Dabar galiu pasakyti, kad geri pavyzdžiai tikrai užkrečia. Mano buvęs viršininkas, „Mažosios studijos“ įkūrėjas Vaidotas Žukas su žmona Aukse užaugino šešis vaikus. Jie man buvo ir liko kūrybingos ir nesukaustytos tėvystės ir motinystės pavyzdys. Kita mano „įkvėpėja“ yra nuostabi moteris Daina, kirpėja, grožio kūrėja ir keturių vaikų mama.
Pirmasis vaikas – be galo išlauktas ir svajonėse išmyluotas, turi ištverti ir visas sudužusias mamos iliuzijas, kad kūdikiai „beveik visą laiką miega ir nubunda tik pavalgyti“, kaip teigė pas anytą rastas 1960 m. išleistas motinystės vadovėlis. Aš, visiška pelėda, pažadinta 5 valandą ryto, sūpuodavau vaiką ant rankų ir kartodavau sau: „Niekada, daugiau niekada“.
Dienomis, nesvarbu, koks oras, stumdydavau po lauką vežimėlį, nes priešingu atveju vaikas namuose numigdavo du kartus po pusvalandį. Kokius trejus metus nė iš tolo nenorėdavau žiūrėti į vežimėlius. Tokia „branduolinė šeima“ prabuvome apie ketverius metus.
Kai gimė Adomas, patyriau, kad vaiką, pasirodo, įmanoma išmaitinti tik savo pienu. Tapome „statistine šeima“, auginančia du vaikus, gyvenome taip bene šešerius metus. Pamenu, atsimiegojau už visas bemieges naktis. Vaikai paūgėjo, vyresnėlis pradėjo lankyti mokyklą, jaunesnis – darželį. Pirmą kartą išvažiavome atostogų į užsienį. Žodžiu, gyvenimas atrodė lyg gražus paveikslėlis. Bet pajutau, kad ėmė trūkti druskos. Pagalvojau, nejau dabar visi mūsų rūpesčiai bus susiję tik su mokykla ir darželiu? O kur visas kūdikystės ir pirmųjų metų žavesys? Labai aiškiai prisimenu, kaip viename prekybos centre staiga pamačiau jauną nėštukę. Tada lyg iš kokios nevilties pati sau sušukau: juk ir aš dar galiu, dar tikrai galiu! Matyt, trečiasis atkakliai beldėsi. Ir prisibeldė. Į mūsų šeimą atkeliavo nuostabi mergytė Veronika, princesė, namų valdovė ir ponia. O kad šie vaidmenys jai ir mums pernelyg neapkarstų, nes su vyru supratome, kad po kokių poros metų vyresnieji broliai su ja tikrai nebežais ir nebeužsiminės, nusprendėme jai dar į kompaniją pakviesti ir ketvirtą. Taip po dvejų metų atkeliavo pagrandėlis Vincukas. Tokia motinystė, kai tokia, mano akimis, nedidelė pertrauka tarp vaikų gimimų, man kainavo labai daug jėgų, bet kai šiandien matau paūgėjusį Vincuką, gražiai žaidžiantį ir išdykaujantį su sese, kuriai jis visai neatrodo per mažas, džiaugiuosi, kad pasiryžome tapti „netradicine šeima“.
Kaip kiekvienu etapu keičiasi požiūris į tėvystę ir gyvenimą?
Ilgainiui susidėliojau savo vadinamąjį „psichologinio palaikymo“ rinkinėlį, kuriuo pasidalindavau ir su kitomis motinystės nukamuotomis draugėmis. Pirmiausia tai mano Mamytės pasakyti žodžiai, kad kiekviena naujagimio, o paskui kūdikio pragyventa diena yra didelis žingsnis į priekį: praėjo diena, galbūt labai sunki, galbūt lengva, bet viskas, mintyse parašei pliusiuką, vaikas truputėlį ūgtelėjo, ir pamažu viskas eis tik geryn ir geryn. Juokais net vadinu tai „amžinybės perspektyva“: kas yra vienas, du ar trys pilvo dieglių mėnesiai, lyginant su visu gyvenimu? Lašas jūroje, smėlio dulkelė amžinybės smėlynuose.
Dar vieną patarimą man pasakė po tris šaunius vaikus užauginusios moterys. „Nepamiršk savęs, sveikas egoizmas yra tiesiog būtinas motinai, ieškok ir prašyk pagalbos, kada tik reikia, rask laiko sau nors trumpam kur nors ištrūkti ar padaryti ką nors širdžiai malonaus“. Šie žodžiai, be galo teisingi, nėra taip lengvai įgyvendinami. Mes, moterys ir motinos, visada linkusios pasiaukoti ir pamiršti save, bet aš sau nuolatos kartoju, kad tėvai irgi yra žmonės, o ne paslaugų teikėjai, jiems irgi reikia poilsio, pramogų ir mažyčių malonumų. Kam reikalinga nusigalavusi mama? Ji turi gyventi ne dėl vaikų, bet su vaikais.
O dar vieną patarimą skiriu visoms 3+ mamoms – jį man davė mano jau minėtoji kirpėja Daina, Ji man sakė: „Kai kam nors pasakau, kad turiu keturis vaikus, tai sulaukiu ne tik nuostabos ir pagyrimo šūksnių, bet ir atsargių žvilgsnių, slapta tiriančių išvaizdą: ar tvarkinga, ar nesusivėlusi, ar švarūs drabužiai ir pan. Pamatysi, ir tau taip bus“. Negalėčiau pasakyti, kad tikrai taip yra, bet kažkokios vidinės disciplinos ji man įdiegė. Niekada neišeinu iš namų apsmukusi, net kai tenka susiruošti kone bėgte. Dėl visų daugiavaikių mamų!
Ar tikrai daugiavaikė šeima turi daug kur save riboti?
Mes beveik neatsisakome niekada gero ir sveiko maisto – mūsų tėtis Ramūnas nuostabiai gamina, tad kartais ir savaitgaliais pasikviečiame ką nors į svečius kartu suvalgyti, pavyzdžiui, marokietiško tadžino. Vaikai nešioja vieni kitų drabužius ir batus, bet, reikalui esant, perkame viską, ko reikia, ir su kitomis šeimomis dalinamės išaugtais vaikų drabužiais bei avalyne, ypač kol vaikai mažesni, ir viską ne taip greitai sudėvi. Be to, galima apsirūpinti reikalingais daiktais per išpardavimus, o kur dar užsienio internetiniai aukcionai, kur galima batelius ar paltuką nupirkti už vieną svarą.
O dėl atostogų. Kol dar buvome „statistinė šeima“, mano geroji krikšto Mama kiekvieną vasarą beveik visam rugpjūčiui priglausdavo mus savo mažytėje verandoje Palangoje. Kai į ją ėmėme nebetilpti, atsirado ir kitų geradarių, nebijančių tokio didelio ir klegančio taboro, todėl jau dvi vasaras atostogavome Labanoro girioje ant ežero kranto pas mieląją vyro pusseserę Aureliją. Na, o visų metų „vinimi“ tampa kelionė automobiliu į užsienį.
Kelionės tikslą visai nesunku išsirinkti, nes jas deriname prie orientacinio sporto varžybų. Mano vyras Ramūnas ir abu vyresnieji vaikai aktyviai užsiiminėja orientaciniu sportu, tad vasarą visi vykstame į čempionatą: vieni – dalyvauti, kiti – palaikyti.
Papasakokite apie tokias keliones.
Pirmą kartą išvykome dar turėdami du vaikus, tada skridome lėktuvu į Portugaliją, ten išsinuomojome automobilį. Tada įvertinome ir tokio keliavimo pliusus bei minusus: kadangi vykstama į sporto varžybas, kurios trunka ne vieną dieną, reikia gabentis nemažai sporto inventoriaus, į lėktuvą visko nepasiimsi. Be to, labai praverčia skalbyklė, nes visą aprangą tenka iš karto keisti – viešbutyje to nepadarysi. Todėl po poros metų, kai Veronika dar buvo mano pilve, ėmėme planuoti kelionę į Šveicariją ir iš karto ieškojome buto, kuriame būtų visi namų patogumai. Tokį radome ir į jį nuvažiavome, kai dukrytei jau buvo beveik metukai.
Dar kitais metais į Vengriją vyko tik Ramūnas su berniukais, nes aš laukiausi Vincuko ir pabūgau ilgai kratytis automobiliu, o ir Veronikai dar nebuvo suėję dveji. Kitais metais pasaulio čempionatas turėjo vykti Vokietijoje, vyras iš karto ėmė ieškoti buto kitai vasarai, ir rado erdvius apartamentus nedideliame miestelyje Žemutinėje Saksonijoje. Keliauti su pusės metų Vincuku nebuvo didelis džiaugsmas, jis ne iš tų, kurie ramiai sėdi automobilio kėdutėje, miega arba žiūri pro langą. Numigęs kokį pusvalandį, imdavo muistytis, ropštis iš kėdės ir kitaip reikšti nepasitenkinimą. Nepaisant to, tai buvo viena nuostabiausių kelionių. Supratau, kaip gimsta vadinamasis „namų folkloras“. Veronika iki šiol, nors jau praėjo beveik pora metų, vakarais prieš miegą prašo kartu su ja papasakoti istoriją „Apie viešbučius“. Ir pradeda. Pirmasis viešbutis buvo tas, kuriame „apsik… kojas“. Antrasis viešbutis – kur buvo „geltonos sienos, o kitą rytą trenkė žaibas“. Trečiasis viešbutis – Vokietijoje pas „ponią Helą“. Ir taip toliau…
Prabėgo dar vieneri metai, šį kartą čempionatas – Italijoje, prie Turino. Beveik prieš metus internetu susiradome mažytį butuką Alpių kalnuose. Rugpjūtį Italijoje būna labai karšta, bet užvažiavus į beveik 2 km aukštį, mus pasitiko 11 laipsnių temperatūra. Aišku, ne kiekvieną vakarą taip atšaldavo, bet šis kalnų oras mus ir gelbėjo nuo perkaitimo. Kartais po varžybų nuvažiuodavome į kokį nors kaimyninį miestelį „apačioje“. Tai pavaikščiojus senamiesčio gatvelėmis po 35 laipsnių karštį, tik džiaugdavomės, kad mūsų namai yra ten, kur aukštai ir vėsu. Kartais pagalvoju: jei ne tokios varžybos, čia niekada nė neužklystume. Tokios kelionės mane tuo ir žavi, kad keliaujame ne „atsižymėti“ prie turistinių objektų, bet trumpam tarsi pasineriame į vietos gyvenimą, vaikštome į parduotuves, turgų, gaminame valgį, vakarais einame pasivaikščioti po miestelio centrą ir suvalgyti pačių skaniausių pasaulyje ledų.
Neįsivaizduoju, kad tokių akimirkų būtų galima patirti, keliaujant su „kelionių operatoriais“, kur „viskas įskaičiuota“. Beje, net ir mūsų bičiulė, dirbanti kelionių agentūroje, gimus Veronikai pasakė: „Dabar jau perėjote į tą kategoriją, kai geriau keliones organizuoti patiems, nes beveik visi kelionių pasiūlymai su nuolaidomis ir kitokiomis gėrybėmis yra orientuoti į 2+2 šeimą, t.y. 2 suaugusieji ir 2 vaikai“. Kadangi kito pasirinkimo neturime, šiuo patarimu labai mielai naudojamės ir nesigailime.
Ar skaidote šeimą dalimis ir darote ką nors mažesnėse grupelėse?
„Pabėgti“ nuo vaikų dviese kartais minčių kyla man, ypač kai yra bičiulių užsienyje, bet tai taip ir lieka mintimis. Mums vis atrodo, kad vaikams būtų labai sunku paaiškinti, kodėl tėvai keliauja, o jie ne. Be to, mažiausieji dar per maži, kad kas nors galėtų su jais pasilikti. Kadangi orientacininkai beveik kiaurus metus, išskyrus žiemą, savaitgaliais renkasi į varžybas, tai labai dažnai vyras su vyresniaisiais išvažiuoja sportuoti, o aš ir mažiukai prisijungiame, priklausomai nuo varžybų vietos ir kelionės atstumo. Kai varžybos būna daugiadienės ir vyksta, pavyzdžiui, Druskininkuose arba Nidoje, tai vėl tampa mažyte savaitgalio iškyla. Kai namuose gyvena tiek daug žmonių ir tvyro nuolatinis šurmulys, pradedi labai vertinti ir tai, kad kartais savaitgaliais vyresnieji vaikai išvažiuoja su nakvyne pas pusbrolį ir pusseserę čia pat, Vilniuje. Tada mūsų namai keistai nuščiūva, net ir mažiukai, atrodo, nurimsta, o mes su vyru galime pasidžiaugti, jog iki rytojaus turime „tik du“ vaikus.
Ar labai brangu keliauti didelei šeimai?
Mano įsitikinimu, kiekviena šeima gali rasti būdų, atitinkančių jų poreikius ir galimybes. Keliauti didelei šeimai tikrai nėra pigu, juk viskas kainuoja: nakvynė, degalai, maistas, pramogos. Kadangi visais finansų planavimo darbais užsiima vyras, nesigilinsiu į kokias nors konkrečias sumas, juolab kad ir jos yra santykinis dalykas, juk daug kas priklauso nuo maršrutų, trukmės, pagaliau – pačios šalies ir jos pragyvenimo lygio. Galiu tik tiek pasakyti, kad Vokietijoje ir Italijoje maistas kainuoja panašiai kaip ir Lietuvoje, o Šveicarijoje bene dukart brangiau. Tada ir pramogos truputėlį skiriasi: jei vienur gali picerijoje visa šeima papietauti, tai kitur tenkiniesi kavos puodeliu ir pienišku kokteiliu, bet už tai apsuptas atvirukinio grožio vaizdų.
Beje, Šveicarijoje buvome įpratę iš ryto prieš varžybas pasigaminti pietus, pavyzdžiui, iškepti vištą, susidėti viską į termosus, o paskui po varžybų lauke pasistatyti išlankstomą staliuką, kėdes ir ramiai sau pavalgyti. Kartą varžybos vyko mieste, tad nebuvo kur atlikti šio ritualo, išskyrus beveik visiškai tuščią požeminę prekybos centro stovėjimo aikštelę. Pro šalį ėjęs rūpestingas šveicaras pasakė, kad gal čia ir ne pati geriausia vieta pietauti, juk vaikams tenka kvėpuoti tokiu nešvariu oru. Daugiau taip nebedarėme…
Kada pradedate planuoti keliones? Kaip renkatės maršrutą? Kas kelionėse įdomiausia?
Keliones pradedame planuoti vos ne prieš metus, grįžę iš vienos, jau, žiūrėk, dairomės į orientacininkų kalendorių, kuriame būna nurodytos visos ateinančių metų varžybos. Tada atitinkamai ir dėliojamės maršrutus, ar vien tik važiuosime, ar dar ir keltu plauksime, kaip ir kur išdėliosime nakvynes. Toliau laukia biudžeto skaičiavimas ir papildomų pajamų šaltinių planavimas. Ne paslaptis, kad mūsų profesijos Lietuvoje nepatenka į geriausiai apmokamų sąrašus, todėl vakarais, suguldžiusi vaikus, sėdu versti knygos, po jos laukia dar bent dvi, ir tai šalia „dieninio darbo“ radijuje. Ir viskas – į kelionių fondą. Vyras irgi dirba bent trijose darbo vietose, neretai po paskaitų grįžta vėlai vakare, vaikams jau sumigus. Prisipažinsiu, tai tikrai nėra lengva, kartais pasijunti lyg nuvarytas arklys, bet mintis, kad vasarą bent dvi savaites galėsime ištrūkti iš įprastos rutinos ir leistis į nuotykingą kelionę, atperka visą vargą. Galų gale kelionės mūsų šeimoje yra tai, kas tikrai mus vienija. Matau, kaip kelionių metu visomis prasmėmis ūgteli vaikai: kai nepažįstamoje aplinkoje nebelieka poreikio niautis ir kivirčytis, kai reikia mandagiai elgtis viešbučio restorane per pusryčius, kai mokėdamas kelis žodžius angliškai, užsakai sau, broliui ir sesei ledų su pabarstukais. Dėl to tikrai verta paaukoti ne vieną nakties miego valandą.
Ginta Liaugminienė
„Mamos žurnalas“
