Justina ir Gaudvydas į Sardiniją išsiruošė su 10 mėnesių sūnumi Eriku. Skaitykite ūpą keliantį Justinos pasakojimą.
Vyras nestabdė
Kažkur išvažiuoti norėjome seniai, tačiau vis gailėdavome pinigų ar atsirasdavo kitų trukdžių. Galų gale pradėjome planuoti vaikelį, ir visos mintys sukosi tik apie jį. Taip svajos apie kelionę vis tolo, kol vėl atsidūrėme kasdienėje rutinoje. Kol vieną dieną, paskatinta draugės imtis veiksmų, paskambinau vyrui ir sakau – „varom“. Nors jis yra mano staigių ir neprognozuojamų idėjų stabdis, ši kartą sutiko nedvejodamas.
Pamiršau, kad turime vaiką
Apsidžiaugusi sprendimu, galvojau tik apie žydrą jūrą ir gulėjimą pliaže. Visai buvau pamiršusi, kad turime vaiką! Pradėjus ieškoti kelionės, apėmė neviltis, nes ten, kur gražu, skrydis trunka apie 5–7 val. Tiek išsėdėti būtų ir man iššūkis, o juk Erikas visą skrydį lups mano plaukus ir be perstojo malsis ant kelių ir kels isteriją.
Valio, Sardinija!
Pradėjau ieškoti kelionės su trumpiausiu skrydžiu, ir tai buvo Sardinija, skrydžio trukmė 3 val. 20 min., bet skrydis jau kitą savaitę! Tačiau noras kažkur išvykti buvo stipresnis už blaivų protą ir keliauti buvau pasiryžusi kad ir rytoj – tik greičiau iš namų. Nusipirkome paskutinės minutės kelionę į Sardiniją.
10 kilogramų maistelio
Pasiruošimą kelionei dalinomės su vyru Gaudvydu. Jis planavo, ką galime pamatyti šioje saloje, o man atiteko daiktų dėjimas ir vaiko maitinimas kelionėje. Mūsų sūnus nevalgo užpilamų košių ir ne visas pirktas tyreles, turi vidurių kietėjimo problemų, tai buvo didžiausias galvos skausmas.
Pagalvojus apie trintuvus, garintuvus, vežimą, kėdutę, akyse stovėjo daiktų kalnas, apie kurį net bijojau pranešti vyrui (nes visa tai nešti reiks jam).
Skridome su pigių skrydžių bendrove, galėjome turėti po 20 kg bagažo suaugusieji, plius vaikui 10 kg ir dar vežimėlis.
Pradėjus krauti daiktus, išmušė prakaitas. Penkias dienas dėliojau juos vis atrinkdama svarbiausius. Mūsų vaikas labai seilėjasi ir būna kiaurai šlapia krūtine, todėl reikėjo pasirūpinti krūva drabužių. 10 kilogramų svėrė vien vaiko maistas. Kroviau pirktas košes su mėsa ir rizikavau dėl užpilamų košių. Parduotuvėje atradau grūdų košių su vaisiais tyrelės pavidalu. Viešbutyje mums priklausė pusryčiai, tad keliavau, turėdama mintyje, jog vaikui rasiu ten ką tinkamo ir sveiko. Deja, iš švediško stalo vaikui buvo tinkami tik duonos skrebučiai (pasikasyti dygstantiems dantukams) ir kivis užkietėjusiems viduriams. Maitinu krūtimi, tai labai ir gelbėjo, nes vaikas užpilamų košių taip ir nevalgė, vietinėje parduotuvėje pirkome vaisius ir juos tryniau, kartu su pirktomis grūdų tyrelėmis.
Vargais negalais susipakavau.
Kadangi planavome apvažiuoti visą salą nuomotu automobiliu, tad kelioninę kėdutę ir nešyklę skraidinomės savo. Tai kainavo dar 5 kg bagažo.
Rinkomės viešbutį, draugišką vaikams, jie siūlė kelioninę lovelę, tuo visas draugiškumas ir pasibaigė. Neradome nei žadėtų sūpynių, nei žaliosios zonos. Mūsų sūnus dar nevaikšto, o jam, kaip ir kitiems tokio amžiaus vaikams, viskas įdomu, tai mus išgelbėjo nešynė, skirta žygiams.
Pliažas – ne kūdikiui
Sardinija garsėja paplūdimiais, jų aplankėme 4 iš begalės. Po pirmo apsilankymo paplūdimyje supratome, kad su 10 mėnesių kūdikiu tai labai didelis iššūkis ir tikrai ne poilsis. Vaikas nuolatos kišo smėlį ir kitus surastus daiktus į burną, o oro temperatūra siekė apie 30°C, saulė nusileisdavo tik vakare. Ištepus vaiką kremu nuo saulės (o tai darydavau 4 kartus per dieną) jis visas aplipdavo paplūdimio smėliu. Po šio pasibuvimo pliaže nusprendėme, jog neverta gadintis atostogų nuolat vargstant prie jūros.
Pirmyn į žygį
Vyras buvo paruošęs apžiūrėti didžiuosius Sardinijos miestus ir keliauti į vieną trumpą valandos žygį. O ten ir įkliuvome. Internete radome informacijos apie žygį į kanjoną, į kurį galima drąsiai keliauti su vaiku. Žygio trukmė – valanda. Iki žygio vietos automobiliu keliavome per visą salą apie 3 val. Erikas keliasi 7 val. ryto, tad pavalgę pusryčius, pradėjome kelionę, grožėdamiesi vaizdais pro langą. Nuvykę į vietą, pamatėme labai pavargusius žmones, pasiruošusius ilgam žygiui. Užkalbinti vokiečiai pasakojo, kad žygis ilgas, apie 4 val., tačiau yra galimybė kanjoną pamatyti iš viršaus, ir iki tos vietos – valanda kelio. Apsidžiaugę, kad ne veltui važiavome, pradėjome ruoštis. Pasiėmėme du litrus vandens ir vaiko gertuvę, įsimečiau kelias sauskelnes ir vaiko pietus, nes buvau suplanavusi, kad kanjone papietausime, ir vaikas nešynėje užmigs pokaičio.
Prie žygio pradžios punkto studijavome žemėlapį, kuris aiškiai rodė, jog yra dvi trasos – viena ilga (4 val.), kita trumpa (1 val.).
Pradėję eiti, buvome sužavėti pasakiškais vaizdais, nors karštis tikrai alino. Nuėjus apie 45 min. pradėjau abejoti, ar einame ten, kur rodė žemėlapis. Sutikti žmonės labai kreivai į mus žiūrėjo, tai sukėlė dar daugiau nerimo. Vieni iš jų pasakė, kad mums leistis liko dar apie valanda. Šiame taške sprendėme, ar leistis toliau, ar grįžti atgal. Kadangi vaikas jautėsi gerai, nešynėje jam patiko, o vyras labai norėjo pasiekti tikslą, pasiryžome eiti toliau.
5 km iki kanjono pradžios nulipome per dvi valandas. Apačioje sutikome informaciją suteikiančią moterį, ji pasakė, kad tas informacinis žemėlapis, kurį studijavome viršuje, prasideda tik nuo šio taško, kurį pasiekėme per dvi valandas, ir tik dabar turime apsispręsti, kuri trasa mums tinkama – lengvoji valandos ar sunkioji keturių valandų.
Vyro akyse įžvelgiau degančią ugnelę pamatyti pačią žemiausią Europos vietą, o mane kamavo nerimas, nes dar laukė kelionė atgal.
Vaikas jau buvo pavargęs, tad nusprendėme, kad aš liksiu su vaiku o vyras greitai nueis pasigrožėti vaizdais. Kol laukėme vyro, pavalgėme, kadangi neturėjome žaislų, puikiai tiko akmenukai, šakelės, prabėgantys vabaliukai.
Sugrįžus vyrui, pradėjome kopti atgal. Labai mėgstu fotografuoti, bet žygis buvo toks sunkus ir varginantis, o mintys sukosi vien apie vaiko saugumą ir tai, kaip greičiau pareiti atgal, tad padariau tik kelis kadrus. Atgal lipome apie 4 valandas. Nors esu lipusi į kalnus, turiu pripažinti, kad šis lipimas buvo sunkiausias. Lipome su daugybe pertraukų, žindžiau vaiką nuolatos, kad neperkaistų.
Nurimau tik pasiekusi automobilį. Buvome suplanavę po žygio keliauti pamatyti vieną iš įspūdingų paplūdimių, tačiau jau nebenorėjome nieko.
Žygis su kūdikiu truko 6 valandas, nuėjome 10 kilometrų. Žygio metu sutikome dar dvi poras su vaikais, tačiau jie buvo didesni, galėjo dalį žygio įveikti patys. Iš apačioje sutiktos informacinio centro darbuotojos supratome, kad mes pirmieji su tokiu mažu vaiku pasiryžome čia ateiti.
Mokėkite pasijuokti iš klaidų
Mūsų kelionė į Sardiniją truko 7 dienas, apkeliavome visą salą, paragavome tradicinių itališkų patiekalų ir vaikas tam visiškai netrukdė!
Besiruošiančioms keliauti šeimoms patarčiau nebijoti ir kuo greičiau nusipirkti kelionę į mėgstamą šalį. Patirtis rodo, kad keliauti galite visur, svarbu atsižvelgti į vaiko poreikius – kad butų pavalgęs, sausas ir galėtų pamiegoti. Dabar tėvystę ir keliones palengvina daugybė daiktų, tik reikėtų įvertinti, ar visi jie būtini.
Nebijokite vaiko paleisti ant grindinio kavinėje ar mieste. Sardinijoje, kaip ir kitose šalyse, grindinys grįstas akmenimis, ropinėjimas po jį lavina vaiko motoriką, skatina pažinimą. Svarbi ir tėvų gera nuotaika bei mokėjimas pasijuokti iš savo ar vaiko klaidų, nors jos kartais ir nepigiai kainuoja (viešbutyje teko susimokėti už supurvintą rankų darbo patalynės užvalkalą, kainavo 90 eurų su visomis įmanomomis nuolaidomis).
„Mamos žurnalas“
Susiję straipsniai
