Gimdyvės padėjėja Mantautė Morkvėnė jau vaikystėje sapnuodavo gimdymus. Buvo tarsi aišku, kad mergina taps gydytoja ar akušere. Tačiau reikėjo nueiti ilgą kelią ir truputį paklaidžioti.
Susipažinkite: Mantautė, dieninių akušerijos studijų studentė. Gimdyvės padėjėja (dula). 4 vaikų – 7 metų Mantvilės, 6 metų Domanto, 4,5 metų Deimantės ir 2 metų Mantvydo – mama. Tinklaraščio „Tampu Mama“ (www.facebook.com/TampuMamaDulaMantaute) įkūrėja. Kalbamės apie tai, kokia galinga jėga yra pašaukimas. Gali bėgti ir slėptis nuo savęs, tačiau vis tiek anksčiau ar vėliau atsidursi savo kelyje.
Ar pašaukimą (akušerija, pagalba gimdančiosioms) jautėte nuo vaikystės? Domėjotės gimdymais?
Vaikystėje gimdymais nesidomėjau, bet juos nuolatos sapnuodavau. Sapnuodavau ir tai, kaip pati gimdau, ir kaip priimu vaikučius ar esu šalia gimdančių moterų.
Kai susižadėjau su vyru, kalbėjome apie tai, kad turėsime didelę šeimą, puoselėjome holistinį požiūrį į gyvenimą, žmogaus kūną, jo unikalias galimybes. Gyvybės tema visada mums buvo artima.
Studijavote istoriją. Kaip po ilgų studijų metų susivokėte, kad tas kelias ne jūsų?
Esminis lūžis įvyko tada, kai susidūrėme su nevaisingumo problema. Nenorėjome atidėlioti tėvystės, todėl sąmoningai planavome vaikus. O jų nebuvo. Kad ir kiek tyrimų darėme, skaičiukai juodu ant balto bylojo, kad natūraliai susilaukti vaikų mums neįmanoma. Į medikus kreipėmės gana anksti, nes vaikučių norėjome greitai. Nebuvo taip, kad „nesisaugokime, o kada bus, tada bus“. Kai nepavyko pastoti, gilinausi į naujausius tyrimus, užsienio straipsnius, duomenų bazes, tačiau labiausiai naudingas buvo savo kūno stebėjimas. Medikai sakė, kad mums belieka tik įsivaikinti. Bet aš toliau save stebėjau ir aptikau, kad vis dėlto pastoju, ką patvirtina ir kraujo tyrimai, tačiau nėštumai nesivysto ir 4–5 savaičių nutrūksta. Tokių nutrūkusių nėštumų esu suskaičiavusi 12. Kad ir kaip būtų keista, man tai suteikė vilties. Vadinasi, nors tyrimai rodo, kad mes niekaip negalime natūraliai pastoti, tai įvyksta, ir ne vieną kartą.
Per visą laiką esu atlikusi daugiau kaip 500 nėštumo testų. Naudojau labai jautrius ankstyvojo nėštumo testus, ir jie aštuntą dieną po ovuliacijos būdavo teigiami. Kai vienas testas būdavo teigiamas, skubėdavau atlikti kitą, kad įsitikinčiau. Tada eidavau atlikti kraujo tyrimų, kurie patvirtindavo nėštumus, o šie nutrūkdavo.
Su vyru supratome, kad reikia ieškoti ne fizinių nevaisingumo priežasčių. Turėjome atleisti, paleisti, atsiprašyti, daug ką savyje pakeisti, kol vieną dieną tarsi vartai atsivėrė. Pradėjome lauktis pirmagimės.
Gydytojai negalėjo patikėti, kad tai pavyko be vaistų ar procedūrų. O dar labiau jų akys išsipūtė, kai po metų susilaukiau antro, o paskui trečio ir ketvirto. Pradėjau dalintis savo istorija su panašaus likimo moterimis. Kadangi buvau sukaupusi nemažai medicininių žinių šia tema, domėjausi toliau, nagrinėjau kiekvieną vaisiaus vystymosi savaitę. Nuo to ir prasidėjo mano realus posūkis į dulavimą ir akušeriją.
Kaip ruošėtės savo pačios gimdymui?
Pirmajam gimdymui ruošiausi savarankiškai, daugiausiai dėmesio skyriau standartinėms situacijoms, kai vaisiaus pozicija optimaliausia, – kairioji, ir yra pakaušinė pirmeiga. Ir staiga – iššūkis, nes vaikutis įsitaisė labai atsilošęs. Išgirdau, kaip akušerė išsigandusi sušnabždėjo per apžiūrą: „Eina veiduku“. Situacija klostėsi taip, kad liko vienas žingsnis iki cezario. Labai stengiausi, kad to išvengčiau, ir man pavyko. Žinojau, kad negalima gimdyti gulint, išsakiau savo nuomonę, dukrytė gimė natūraliai. Tai padidino pasitikėjimą savimi ir paskatino dar labiau domėtis nestandartinėmis vaisiaus pozicijomis gimdoje.
Mano gimdymo patirtis buvo labai gera, tačiau ta sėkmė buvo ne atsitiktinė. Palyginusi savo gimdymą su kitų moterų patirtimi, pradėjau dalintis ja forumuose ir skleidžiau, kad gimdymas gali būti gražus (toks kaip mano), nors aplinkui girdėjau tik priešingas istorijas apie akušerinį smurtą – vedamus kateterius į veną ir šlaplę, „profilaktiškai“ leidžiamą oksitociną, gimdymą gulint ant nugaros. Visos apie tai kalbėjo, o aš norėjau skleisti žinią, kad viskas gali būti kitaip.
Antro vaikučio pradėjau lauktis iš pirmo ciklo, nors dar žindžiau (visus vaikus žindydavau ir nėštumo metu).
Per antrą gimdymą viena akušerė ištarė lemtingą frazę. Pamenu, kabėjau vyrui ant rankų ir tarp stangų kartojau ketureilį: „Ačiū ačiū, tau, Dievuli, / Už sveikatą ir mažulį. / Kad gimdau natūraliai, / Saugiai, greitai ir lengvai.“ Akušerė susižvalgė su gydytoja ir man sako: „O žinai, tu galėtumei būti puiki gimdančiųjų pagalbininkė. Mokėtumei jas motyvuoti“. Tada dar nieko nežinojau apie gimdymo padėjėjas, Lietuvoje jų nebuvo, bet ta akušerės pastaba man buvo dar vienas postūmis.
Kaip tampama gimdyvės padėjėja?
Labai norėjau būti šalia gimdyvės, jai padėti, dalintis žiniomis, tik kaip tai padaryti, jei nesi medikas? Studijuoti atrodė jau per vėlu. Juolab kad nebuvau išlaikiusi valstybinio biologijos egzamino, jos mokiausi tik iki 10 klasės. Atrodė, keliai į mediciną užkirsti, ir nėra jokios galimybės išpildyti savo svajonės.
Po trečio gimdymo, kuris irgi buvo labai šviesus, mane pasiekė žinia, kad yra minčių atvežti dulų idėją į Lietuvą. Atsirado prošvaistė būti šalia moterų ir skleisti pozityvą nebūnant medike. Į pirmuosius gimdyvės padėjėjų mokymus nespėjau, nes trečioji dukrytė buvo dar visai maža. Žinojau, kad po metų kitų bus organizuojami kiti mokymai. Per tą laiką susilaukiau ketvirto vaikelio.
Gyvenimas šaukė mane į tą kelią. Dulų mokymų laukiau ilgiau nei porą metų.
Dulai nereikia medicininio išsilavinimo, tačiau, nepaisant to, įstojote studijuoti akušerijos. Kodėl?
Vieną dieną susimąsčiau, kad norėdama įnešti į sistemą kažką šviežio ir gaivaus, pirmiausia turiu pažinti tą sistemą iš vidaus, vadinasi, pati turiu toje sistemoje būti! Norėjau būti savo srities specialiste, turinčia medicininį išsilavinimą, nes savo veikloje kalbu apie rimtus dalykus, o ne tiesiog dalinuosi savo patirtimi kaip daugiavaikė mama. Kiekvienas mano gimdymas, atrodo, tą akušerijos idėją vis nutolindavo, bet, gimus ketvirtam vaikui, supratau, kad tai, kas yra manyje, jau nebetelpa. Būti tik mama ar tik dula aš negalėsiu, tiesiog susprogsiu.
Kai atsirado ryžto, supratau, kad tas akušerijos traukinys tikrai nenutolęs, o sukasi apie mane, kaip apie kalėdinę eglutę. Jis visada buvo čia, tik laukė, kada aš į jį įšoksiu. Supratau, kad šokti turiu dabar, nes geresnio laiko nebus, juk su vyru dar planavome vaikučių.
Turėjau išlaikyti valstybinį biologijos egzaminą, buvo baisoka, nes paskutinį kartą biologijos mokiausi prieš 14 metų! Daug kas užjautė – kaip tu mokysiesi, turėdama tiek mažų vaikų. Bet gyvenimas pats man klojo kelią. Keletą vakarų per savaitę paskaitydavau vadovėlius (žindydama) ir tikėjau savimi. Dėkingiausia esu vyrui Mantui, nes manimi labai tikėjo ir palaikė.
Studijuoju dieniniame skyriuje, esu vyriausia, bet to nejaučiu. Pamenu, kaip sutriko administracija, kai atnešiau 4 vaikų gimimo liudijimus dėl laisvesnio paskaitų lankymo grafiko (tokia teisė suteikiama studentėms, auginančioms mažą vaiką).
Kaip suderinti dienines studijas su motinyste?
Tai gali atrodyti misija neįmanoma, tačiau galiausiai viskas susidėlioja į savo vietas. Vyriausioji eina į mokyklą, du į darželį, o mažiausiąjį prižiūrėti labiausiai padeda anyta, kartais mano mama. Paskaitos nevyksta nuo ryto iki vakaro, išeinu daugiausia 4 valandoms.
Studijuodama akušeriją, paraleliai lankiau gimdyvės padėjėjų kursus, kurie truko daugiau kaip metus, ir pradėjau gimdyvės padėjėjos praktiką.
Dulų banga atsirito iš JAV. Mes, lietuvės, daug santūresnės, uždaresnės už amerikietes. Gal mums nė nereikia gimdyvės padėjėjų palaikymo?
Ši veikla – gimdyvės padėjėja – anksčiau buvo savaime suprantama. Gimdymuose dalyvaudavo artimos gimdyvei moterys: močiutės, mamos, seserys, tetos, svarbiausia, kad jos jau būtų turėjusios gimdymo patirties. Dabar gimdyvių padėjėjos ruošiamos kursuose, jos išmokomos įvairių praktikų, kaip padėti gimdančiai moteriai. Kokius pratimus atlikti, kad vaisius įsistatytų, kaip užtikrinti moters ramybę, kaip padėti vyrui, kad jis jaustųsi gerai ir galėtų padėti savo moteriai. Ar to negalėtų padaryti akušerė? Iš tikrųjų, dulų poreikis ir atsirado dėl to, kad akušerės negali būti su moterimi nuo–iki. Be to, akušerės nepažįsta gimdančios moters, dažniausiai ją mato pirmą kartą. Jos neturi galimybių įsijausti į moterį. Tam, kad moteris nesijaustų viena per gimdymą, kad turėtų palaikymą, gali pasitarnauti dula. Tai ne tik emocinis palaikymas ar tik palaikymas už rankos, anaiptol! Gimdyvės padėjėjos turi medicininių žinių. Jos taiko rebozo techniką – pagalbą gimdyvei su skaromis, kurios padeda atsipalaiduoti.
Akušerė to tikrai nedarys, nes paprasčiausiai neturės kada. Dula suteikia moteriai ir šeimai saugumo jausmą, kuris yra esminis gimdant.
Eidama į gimdymą, matau moters grožį ir jėgą. Stengiuosi, kad ir ji pati tai pamatytų. Noriu, kad ji pamatytų tuos sparnus, kuriuos matau aš. Stengiuosi, kad vyras patikėtų moterimi. Mano tikslas – kad moteris išeitų, išsinešdama gražią gimdymo patirtį, kuri lydės visą gyvenimą.
Gimdymas trunka vos kelias valandas. Ar tikrai reikia jį taip sureikšminti, ruoštis, paskui kankintis nuo per daug informacijos?
Gimdymas yra galinga transformacija mamai, vaikui ir vyrui. Tai turi įtakos ryšio su vaiku formavimuisi, jo sveikatos būklei, mamos emocinei būklei, pogimdyminės depresijos prevencijai, žindymui ir t.t. Anksčiau gal ir pakakdavo „iškrapštyti“ vaikutį lauk kuo greičiau. Dabar pamažu keičiasi požiūris. Deja, dar neturime Motinai palankios ligoninės statusą turinčios gimdymo įstaigos, tai mano svajonė! Moterims svarbu gimdyti ne tik saugioje aplinkoje, bet ir oriai, jaučiant pagarbą. Gimdymas gali sužaloti moterį ne tik fiziškai, bet ir emociškai. Neatsargi personalo frazė gali įsiminti ilgiau nei skausmas. Lygiai taip pat gimdymas gali išlaisvinti, suteikti didžiulio pasitikėjimo savimi. Atsakykite į klausimą – kas gi gimdo?
Akušerė, gydytojas, o gal neonatologas? Kas geriausiai žino, kokia poza gimdant mažiausiai skauda? Žinoma, kad moteris. Šaunu jai pasiūlyti vieną ar kitą variantą, tačiau moteris turi nuspręsti pati.
Pamenu, kaip man atvykus į savo trečią gimdymą akušerė paklausė: „Norėčiau pamatuoti vaikučio tonus. Ar gulsitės? Matau, nesigulsite. Puiku, pamatuosime stovint“. Nors aš nepratariau nė žodžio ir tikrai nesiraukiau. Paskui ta pati akušerė gimdykloje paklausė, gal man reikia kuo padėti, o gydytoja atsakė: „Nesikiškime, jiedu su vyru viską žino, viską padarys patys, ir padarys gerai“. Už šiuos žodžius esu iki ašarų dėkinga. Tai buvo tikra bomba, suteikusi man papildomų, nežemiškų jėgų.
O kalbant apie žinias… Kai turi pakankamai žinių, kai žinai, kokie procesai vyksta ir kokie dar vyks, nebijai tų pokyčių ir juos ramiai priimi.
Oksitocinui, svarbiausiam gimdymo hormonui, kuris dar vadinamas meilės hormonu, išsiskirti reikia labai panašių sąlygų kaip meilės akto metu.
Padeda prietema, ramybė, palaikymas, saugumas, muzika. Ir atvirkščiai – ryškios šviesos, nuolatinis pašalinių vaikščiojimas, kateteriai ir prietaisai oksitocino išsiskyrimą stabdo. Tai žinodamas, gali paprašyti, kad gimdykloje pritemdytų šviesas, nevaikščiotų. Kai žinai, kam skirti sąrėmiai, su jais susigyveni ir suvoki skausmo prasmę. Tada nekyla minčių viską greitinti, nes kiekvienas vaikutis ateina savo tempu.
Kiek laiko ilgiausiai praleidžiate gimdykloje su gimdyve?
Verčiau paklauskite, kiek daugiausiai savaičių yra tekę išlaukti. Juk moterys pravaikšto su skausmingais paruošiamaisiais sąrėmiais ir jau prasidariusiu kakleliu po 2–3 savaites. Ne viena mano moteris gimdė po kelias paras, viena, jau visiškai atsidarius kakleliui gimdė 9 valandas, bet buvo ir tokių, kurios pagimdė per 4 valandas.
Šeima tikriausiai nelaukia tų gimdymų, nes grįžtate po paros pervargusi…
Atvirkščiai, visi laukia, nes aš per gimdymus labai įsikraunu. Nuo vieno gimdymo – net keliems mėnesiams į priekį. Tai taip gražu, kad žydžiu kiekvieną kartą būdama šalia gimdančios moters. Mano veikla yra mano išsiskleidimas. Vienos moterys eina į jogą, kitos į kirpyklas, kiną ar parduotuves. O aš atsipalaiduoju būdama gimdyvės padėjėja.
Dulos veikla nėra tik gimdymas. Standartinis susitarimas yra 3 susitikimai po 2 valandas iki gimdymo+gimdymas+mažiausiai vienas susitikimas po gimdymo. Bet dažnai moterims reikia daug daugiau! Jos nori kalbėtis telefonu, susirašinėti žinutėmis. Nuo 37 iki 42 savaitės aš įsipareigojusi būti pasiekiama 24 valandas per parą. Tai reiškia, kad aš budžiu ir esu pasiruošusi bet kada skubiai vykti į ligoninę, nepaisant to, ar naktis, ar savaitgalis, ar vaikas susirgo. Paskutinėmis savaitėmis bendravimas labai suaktyvėja, nes moterims pradeda darytis neramu. Kartais dar neatvažiavusi į gimdyklą jaučiuosi, kaip seniai dalyvaujanti gimdyme.
Iki gimdymo mes su moterimis susirašinėjame, aš turiu tobulinti žinias ir ieškoti informacijos, kuri reikalinga būtent tos moters atveju. Tarkime, kaip pagimdyti po kelių cezarių – kokia statistika, kokios praktikos taikomos užsienyje.
Kokią matote gimdyvės padėjėjų ateitį Lietuvoje?
Kai važiuojate į egzotinę šalį, galite nežinoti tos šalies klimato ypatumų, vietinių kavinukių ar gražiausių paplūdimių. Bet gidas, kuris jau ne kartą yra buvęs toje šalyje, žino įvairiausius niuansus. Jis gali kelionės patirtį padaryti gražesnę, padėti išvengti sunkumų, nesusipratimų, užtikrindamas ramų pabuvimą nepažįstamoje šalyje. Dulų darbas yra kažkuo panašus, ir jų poreikis tikrai didės. Gimdyvės padėjėjas kviečia ne tik pirmakartės, kaip galima įsivaizduoti. Gana daug mano nėštukių buvo gimdančios antrą ar trečią kartą, bet po cezario operacijų jos norėjo patirti ir išjausti natūralų gimdymą. Dažnai į dulas kreipiasi moterys, kurios yra patyrusios gimdymo nesėkmę, akušerinį smurtą. Jos nori, kad kitas gimdymas būtų kitoks.
Mantaute, o pati ar planuojate patirti dar vieną savo gimdymą?
Vaikai pirmiausia gimsta mamos ir tėčio širdyse. Mūsiškėse jau yra gimę šeši. O ribos nusibrėžę neturime. Kai pajuntame, kad ateina vaikelis, jį ir pakviečiame.
Ačiū už pokalbį.
Neila Ramoškienė
„Mamos žurnalas“
Susiję straipsniai
