Norėčiau pasidalinti savo patirtimi, kaip galima keliauti su šeima ir be automobilio. Mes su vyru Egidijumi ir trimis vaikučiais be automobilio ir su kukliu biudžetu išvažinėjome visą Lietuvą. Papasakosiu apie savo keliones.
Gyvename Jurbarko rajone, auginame 3 vaikučius: trejų metukų Eviją Mariją, ketverių metų Domantą Vytautą ir šešerių metų Grafą Saulių. Ši vasara mums buvo labai aktyvi.
Birželis. Autobusu nutarėme nuvažiuoti į Pakruojo gėlių festivalį. Ten dvaro parke ir papietavome, buvome įsidėję savo maisto. Paskui nutarėme nuvažiuoti į labirintų parką – oi kaip ten gražu, augalai įdomiausi, paukščiai čiulba, tikras rojus. Vaikams labiausiai patiko batutai ir visokios supynės. Nakvojome pasiimtoje palapinėje, valgėme turistiškai – savo atsivežtą maistą. Kai važiuoji kažkur su nakvyne, daiktų susidaro nemažai: palapinė, miegmaišiai, kilimėliai, puodai. Tad sugalvojome gudrybę, kad pagalvių tempti neverta, į miegmaišių maišelius sudedame rūbus, ir turime pagalves.
Žinoma, labirintų parke galima pirkti ir paruoštą maistą, kurį ten siūlo kavinukė, bet mes pataupėme. Pusryčiauti pavėsinėje, apaugusioje vynuogėmis, nuostabu. Šeimininkė vaikams davė braškių, buvome jai labai dėkingi.
Tada, apsikrovę daiktais, pėsčiomis patraukėme į tikinčiųjų vaikų stovyklą. Nuėjome daug kilometrų! Juk į kaimą autobusų beveik nėra. Ėjome į stovyklą ir nuolat tikslinomės su stovyklos vadovu, kur sukti. Galų gale iš stovyklos atvažiavo mūsų paimti, kad nepaklystume. Už tai esame jiems labai dėkingi. Stovykla kainavo tik simboliškai, o mūsų šeima čia gavo ir maitinimą, ir maudynes, ir tikėjimo pamokėles. Vaikams buvo galimybė pažinti Dievą. Po to stovyklos vadovai nuvežė mus į stotį, kad sėkmingai grįžtume namo.
Liepa. Tai buvo miškų ir maudynių mėnuo. Per atostogas daug vaikščiojome, daug maudėmės ir net plaukėme laivu per Nemuną į Gelgaudiškį! Bilietas į abi puses suaugusiajam kainuoja 5 eurus, o vaikams dar padarė nuolaidą, tad pramoga daug nekainavo. Nuplaukę į Gelgaudiškį, patekome į koncertą, o ir dvarą, kuris labai gražus, buvo proga apžiūrėti.
Po kelių dienų sugalvojome nuvykti į gamtininkų stotį. Vaikai pamatė daug įvairių paukščių, jiems labai patiko. O tada išsiruošėme autobusu į Biržus. Aplankėme Biržų pilį, ėjome ilguoju tiltu per ežerą. Koks gražus miestas! Nors tą dieną lijo, tai nesugadino mums nuotaikos, pavalgėme savo pasiimtą maistą.
Su vyru pagalvojome, kad vaikams būtų įdomu važiuoti traukiniu. Tad nutarėme į pajūrį vykti traukiniu, o ne autobusu. Bet čia jau nelabai sekėsi – vieno traukinio nebuvo, į kitą nebebuvo bilietų. Teko vis dėlto keliauti autobusu. Kretingoje aplankėme botanikos sodą, kuriame auga net bananai. O koks grožis tvenkiniuose plaukiojančios žuvys! Įsikūrėme Šventojoje, iš anksto užsakytame namelyje. Maža kaina, nekokios ir sąlygos. Pro grindis vos ne kiaurai šviečia, nebuvo nė arbatinuko. O dar lietingas oras. Galų gale šeimininkės paprašę arbatinuko, jį gavome ir išsivirėme sriubos. O kitą rytą oras nusigiedrijo, lauko terasoje valgėme pusryčius ir planavome kelionę į Palangą, nes kartu su mumis keliavusi močiutė labai norėjo aplankyti Stasio Povilaičio kapą.
Namo grįžome dviaukščiu patogiu autobusu, tą kelionę vaikai iki šiol atsimena.
Rugpjūtis. Sužinojome, kad Zarasų rajone Antalieptėje organizuojama stovykla ekologine tema, ji mokama, bet mokestis labai nedidelis. Nutarėme vykti autobusu. Stovykloje galima užsisakyti kambarį ir maistą, bet mums, penkių asmenų šeimai, tai būtų per brangu. Mums geriausia palapinė, dujinė viryklėlė ir savas maistas. Bet netoliese buvo parduotuvė, tai vaikai pasilepino ledais. Programa buvo labai įdomi – koncertai ir net filmas miške! Pirmąkart gyvenime plaukėme baidarėmis, ir tai buvo nemokamai. Rekomenduoju visiems šią stovyklą. Kai baigėsi stovykla, dar nakčiai apsistojome pačiuose Zarasuose, per booking.com radome pigų pasiūlymą nakvynei. Sumokėję šeimininkei ir pasidėję daiktus, nuėjome į apžvalgos aikštelę saulei leidžiantis – koks grožis.
Tą patį mėnesį aptikome ir kitą stovyklą – Molėtuose. Iš Molėtų stoties mus paėmė tos stovyklos žmogus, nes stovykla buvo Labanoro girioje. Stovykloje netrūko užsiėmimų ir vaikams, ir suaugusiesiems – mes klausėme psichologų paskaitų, koncertų, vaikai mokėsi lipdyti iš molio, ėjo į žygius gamtoje. Po stovyklos Molėtuose susiradome savo tikėjimo bažnyčią, bet pastatas pasirodė labai apgriuvęs, kažin, ar ten vyksta pamaldos.
Grįžome namo, bet namie nusėdėti sunku – po kelių dienų sužinojome, kad Jurbarke vyksta miesto šventė. Vaikams batutai – nemokami, tai prisidūko kiek norėjo.
Kai kurie gali pagalvoti, kad keliauti gali tik turtingi žmonės. Bet mes, kadangi šiuo metu esame bedarbiai, mokame išsiversti su labai nedidele suma, daugiausia kainuoja autobusų bilietai, o visa kita – labai nedaug, tik reikia išdrįsti keliauti.
Gražina
Susiję straipsniai
