Trijų vaikų mama Dinara Vilčinskytė turi didelį sekėjų būrį. Jauni tėvai žavisi Dinaros energija ir tiesos sakymu. Savivertės ir drąsos šiai moteriai verta pavydėti. Vien ką sako pasirinktas paskyros pavadinimas – Princesė Dinara.
Skaitytojų prašymu, kalbiname ugningą moterį.
Dinara (32 m.) augina Henrietą (5,5 m.), Anę (2 m.) ir Vilhelmą (8 mėn.). Šeima gyvena Ventoje.
Dinara, pirmiausia papasakokite, kodėl paskyroje save pavadinote princese?
Jei pamenate, yra toks filmukas „Karališka drąsa“, kurios pagrindinė veikėja yra raudonplaukė princesė Merida. Aš panaši į ją – ir išvaizda, ir būdu.
Paskyrą sukūriau dar iki vaikų. Svajojau parašyti knygą, pagalvojau, kad verta turėti sekėjų, kurie paskui mano knygą nupirktų, o man nereikėtų išlaidauti reklamai. Tada instagramas dar nebuvo išpopuliarėjęs, reikšdavausi feisbuke. Rašiau tekstus, dalinausi, ten atsirado pirmieji sekėjai. Paprastai paskyras sukuria mamos, išėjusios vaiko priežiūros atostogų. Mano atveju, kai gimė vaikai, paskyra ir sekėjai jau buvo.
Pamenu pirmas nekokybiškas nuotraukas, kurias kėliau į instagramą. Pirmoji nuotrauka buvo tiesiog nėriniuotų apatinių, kuriuos pamačiau parduotuvėje ir jie man pasirodė labai gražūs. O dėl įrašų – esu labai jautri, rašydavau tai, kuo gyvenau, apie jausmus, emocijas. Net apie vaikystės nuoskaudas, ko niekada nedrįsčiau papasakoti mamai (mama neturėjo socialinių tinklų, tad nebuvo pavojaus, kad perskaitys). Motinos dieną mamai skirdavau jautriausius, nuoširdžiausius įrašus. Kai mama susikūrė savo paskyrą, mano tekstai apie mamą dingo. Tuo noriu pasakyti, kad socialinė erdvė išlaisvina žmogų, ten jis išdrįsta pasakyti daugiau. Daugiausia komplimentų iš sekėjų sulaukiu už atvirumą, nuoširdumą, nepagražintos realybės rodymą. Stebint mano profilį, nereikia išsikelti aukštų reikalavimų ir savęs nuvertinti. Pamačiusi tokią pat kasdienybę, kokia yra ir jų namuose, mamos susitapatina su mano profiliu, jaučiasi saugiai.
Knyga vis dar svajonėse?
Taip, kiekvienais metais įrašau į metų norų sąrašą. Tai bus šmaikštus romanas. Bus šiek tiek istorijos iš mano pačios gyvenimo, bus meilės. Esu nemažai parašiusi, o pabaigti vis dar neatėjo laikas.
Gal jums reikėjo tapti aktore?
Labai svajojau apie aktoriaus studijas, mokykloje daug vaidinau, dramos mokytoja mane vertino. Tačiau turėjau didelių stuburo problemų, ir mane kartais nei iš šio, nei iš to surakindavo. Bijojau, kad to neatsitiktų scenoje. Tad įstojau į reklamos vadybą. Teoriškai specialybė turėtų man padėti būnant nuomonės formuotoja, tačiau tuomet, kai studijavau, apie socialinių tinklų marketingą mes nesimokėme nieko. Viską turėjau pajusti intuityviai, išmokti iš patirties.
Esate iš Ventos, bet ilgą laiką buvote vilnietė, didmiesčio mergina ugniniais plaukais. Kodėl vėl grįžote į mažą miestelį?
Kai mokiausi mokykloje, svajojau kuo greičiau pabėgti iš Ventos. Svarbiausia priežastis buvo patyčios. Vadino ryža, gavau pravardę Varis. Pamatę mane, trindavo rankas arba plodavo. Yra prietaras, kad taip reikia elgtis pamačius ryžą žmogų. Baisu. Norėjau nusidažyti plaukus, ačiū Dievui, mama neleido. Bandžiau tiesinti plaukus. Planavau strazdanas išbalinti skruzdžių šlapimu (reikia nosinę palaikyti ant skruzdėlyno, o kai ji sudrėksta, dėti ant veido).
Galvojau, kad mažo miestelio žmonių mentalitetas siauresnis, kad dideliame mieste aš būsiu nepastebima. Taip ir nutiko – jeigu Ventoje iš mano plaukų ir „ryžumo“ tyčiojosi, tai Vilniuje buvai pakviesta tapti modeliu. Ėjau į atrankas, filmavausi reklamose, užsidirbau kaip studentė nemažai pinigų. Deja, nė vienas vaikas nepaveldėjo mano plaukų spalvos.
Kai gyvenau Ventoje, nepatiko, kad visi mane pažįsta, gatvėje turi beveik su kiekvienu sveikintis. O kai pagyvenau Vilniuje, tos nedidelio miestelio bendrystės pasigedau. Gyvendavau tame pačiame bute 3 metus, o su kaimynais nė žodeliu nebuvau persimetusi. Kai Vilniuje gyvendama „užaugau“, pradėjau ilgėtis pažįstamų žmonių aplinkui. Supratau, kad vaikus norėčiau auginti mažame miestelyje. Viena iš priežasčių – kad netoli gyventų vieni ar kiti seneliai.
Bet ką jums, tokiai energingai moteriai, veikti Ventoje?
Kai atsirado galimybės dirbti nuotoliniu būdu (o mano darbas išvis tobulas, su socialiniais tinklais), tai visiškai nesvarbu, kur gyventi, – galima dirbti ir užsidirbti. Pramogų čia irgi netrūksta. Gal atrodo kitaip, bet man labai patinka ramybė, gamta. O pramogos – renginiai, kavinės – lengvai pasiekiamos mašina.
Jūsų vaikų vardai ypatingi, papasakokite jų istorijas.
Vardą Henrieta nusikopijavau nuo savo bendraklasės. Dar nesilaukiau, kai susitikau Švedijoje gyvenančią bendraklasę, kuri dukrą pavadino Henrieta. Man tas vardas taip įstrigo, kad pati besilaukdama rašiau parašiau ir atsiklausiau, ar galiu savo mergaitę pavadinti šiuo vardu.
Anė – žinoma iš „Anė iš Žaliastogių“, raudonplaukė, gyvybinga mergaitė. Ta knyga man taip patiko, kad skaičiau nėštumo metu ir net nešiausi į gimdyklą. Vardas idealiai atitiko vaiką, o vaikas vardą.
Vilhelmo vardas atėjo sunkiausiai, išvažiavę iš ligoninės dar nežinojome, kaip vadinsime sūnų. Šį vardą buvau nusižiūrėjusi iš kalendoriaus, jis labai patiko vyrui – jo vardas Vilius. Be to, vyras iš Šilutės, kur Vilhelmo vardas istoriškai prasmingas, susijęs su Mažąja Lietuva. Išgirdau pastabų, kad nusižiūrėjau nuo Ingos
Stumbrienės, bet jos sūnaus vardas Viljamas. Neslėpsiu, labai susijaudinau, kai Inga sūnų pavadino Viljamu, nes aš savąjį Vilhelmą jau nešiojausi širdyje. Vis dėlto, tai skirtingi vardai.
Man labai svarbu, kad vaikų vardai būtų reti, įdomūs. Įpareigoja giminės vardų tradicijos: mano pačios vardas neeilinis, mano mama Esmeralda (iš „Paryžiaus katedros“), teta – Aurodita, močiutės seserys Valdonė, Andzelma, močiutė Sigismunda. Negalėjau apvilti šeimos.
Dinara, atskleiskite savo kilmės paslaptį – jūsų tėtis ne lietuvis?
Mano tėvas tadžikas. Tėvai susipažino Rygoje, paskui mama jį parsivežė į Ventą. Neturėjo teisės čia gyventi nuolatos, vis išvažiuodavo į savo šalį ir vis grįždavo. O kartą nebegrįžo, tai visiems atnešė palengvėjimą, nes tėtis turėjo problemų dėl alkoholio, buvo ir smurto. Nuo 8 metų jo nebemačiau, kartais susiskambindavome, susirašydavome. Kadangi jis nepadėjo mamai auginti manęs ir brolio, esu jam abejinga. Svetimas žmogus.
Vis dėlto paveldėjau iš tėčio karštą kraują ir garbanotus plaukus. Temperamentas, karštakošiškumas – tai iš jo.
Koks jūsų, mamos-nuomonės formuotojos, kasdienybė?
Dalis darbo yra reklama. Neapsiimu reklamuoti, jeigu iškart nepradeda suktis galvoje kokia nors idėja. Kitas kriterijus, kad tie produktai būtų tikrai geri, kuriuos pati naudoju. Atsisakau reklamuoti, jeigu gaunu spaudimą dėl terminų ar prašymą viską padaryti dirbtinai. Man svarbu, kad procesas gimtų organiškai, natūralioje aplinkoje, o ne būtų suplanuotas.
Dėl turinio – nesistengiu jo patiekti daug ir nuolatos. Nieko neplanuoju, specialiai nekuriu. Žinau, kad kitos nuomonės formuotojos dirba sistemiškai, kas mėnesį darosi fotosesijas. Man labiau patinka natūraliai pagautos akimirkos. Jeigu važiuoju į gimdyklą, ar turiu būti nusigrimavusi? Būna, kad dingstu iš instagramo savaitei. Jeigu blogai jaučiuosi, neturiu nuotaikos, tikrai nekelsiu jokio turinio ir neapsimetinėsiu.
Man diagnozuotas bipolinis sutrikimas. Simptomai buvo nuo paauglystės, o į specialistus kreipiausi tik gimus pirmai dukrytei. Nenorėjau, kad dukra matytų mano nuotaikų kaitas, patirtų, ką reiškia depresijos epizodai, kai man nesinori su niekuo bendrauti, o tik užsidarius sėdėti kambaryje.
Po kiekvieno nėštumo būsena paūmėja. Tuo atvirai dalinuosi su sekėjomis, pasakoju, kaip lankausi pas psichologus, psichiatrą. Dėl to sulaukiu palaikymo ir susitapatinimo – daug sekėjų man parašo, kad turi tokių pačių problemų, bet bijo pripažinti sau, vyrui, kreiptis pagalbos. Gal aplinkoje per daug dirgiklių, gal per daug informacijos, bet šiais laikais labai daug moterų (ypač po gimdymo) turi psichologinių problemų. Keista, bet to dažnai nepastebi net artimiausi žmonės – vyrai. Užtat mano paskyroje moterys gali rasti palaikymą – kad tai ištiriama, išgydoma, praeinama.
Aš turiu vartoti vaistus, tačiau nors kai kurie suderinami su žindymu, psichologiškai negerai jaučiuosi, kad vaikui perduosiu per pieną kažkokius medikamentus. Tad Anę turėjau baigti anksčiau žindyti, kad galėčiau vėl vartoti vaistus. Be vaistų nebegalėjau užmigti po tris paras. Dabar žindau Vilhelmą, ir be vaistų jaučiu atkritimus – pasyvias dienas, maždaug kartą per savaitę. Bet vis dar laukiu, dar noriu ilgiau pažindyti. Su vyru žinome, kaip prižiūrėti mano būklę, vyras stebi mano miegą, jeigu mato, kad miego trūksta, siunčia dieną pasnausti.
Nešate meilės sau žinutę, sakote, kad mamos per mažai save myli ir dėl to vargsta. O kaip pati save lepinate?
Man pasisekė. Tiek mano pirmasis, tiek dabartinis vyrai – šeimyniški žmonės, patys norėjo įsitraukti į kūdikių auginimą, tėvystės reikalus, užsiėmimą su vaikučiais. Kai gimė antroji mergytė, vyras išėjo tėvystės atostogų, buvo namuose ir auginome kartu. O dabar, auginant trečią vaiką, irgi abu esame namuose, neskirstome darbų į vyriškus ir moteriškus, abu migdome, prausiame, gaminame valgyti. Vyrų aš specialiai netreniravau – tokie man pasitaikė.
Labai svarbu, kad mamos nesiimtų visko sau, nevaidintų didvyrių. Ir taip visi žino, kad mes viską galime pačios, nereikia įrodinėti ir apsisunkinti. Jeigu yra pagalba, reikia ją priimti, o jei nėra, – paprašyti. Labai džiaugiuosi, kad netoliese gyvena mano mama. Labai padeda. Vaikai noriai važiuoja pas močiutę, o ji nuostabiai atlieka močiutės vaidmenį, prigalvoja vaikams visokiausių veiklų. Mama gyvena nuosavame name, vaikams ten rojus.
Jums vos 32 metai, o jau trys vaikai. Ką pasakytumėte dabartinėms merginoms, kurios be 35 metų neplanuoja pirmo vaiko?
Pirminis planas buvo auginti du vaikus, iš kurių vieną ketinau įsivaikinti. Bet išėjo kitaip. Apie antrą ir trečią nėštumus sužinojau labai anksti, tai nebuvo planuoti nėštumai. Galėjau pasirinkti – gimdyti ar ne. Kai pradėjau lauktis Anės, su jos tėčiu tebuvome tik kelis mėnesius pažįstami, žinoma, buvo baisu. Nusprendžiau gimdyti ir esu patenkinta – man taip davė Dievas, o juk yra šeimų, kurios negali susilaukti vaikų.
Su vyru pakalbame apie savo draugus, kurie dar neturi vaikų, – kaip jie keliauja, spontaniškai priima sprendimus. Tikrai apima pavydas. Bet tie žmonės, kurie yra vieniši, pavydi mums šeimos jaukumo, šiltų akimirkų. Kai vaikai paaugs, ir mes pakeliausime.
Kokios jums pačios jaukiausios akimirkos šeimoje?
Kai visi namie, niekur nereikia skubėti, yra lėti rytai, galime su dukromis virtuvėje gaminti maistą, aplink skraido miltai. Kad ir kaip banaliai tai skambėtų.
Ačiū už pokalbį.
Neila Ramoškienė
Nuotraukos: Betina Vai photography
Makiažas: Dominykos Danutės Dobrikaitės
Studija: Til2
