Su specialiste kalbamės apie tai, kaip išsiruošti su kūdikiu į lauką, kai šalta ir žvarbu. Pataria kūdikių priežiūros specialistė Giedrė Veličkienė, aromama.lt
Kodėl rudeninukai ir žieminukai nuskriausti
Jei kūdikis gimė vėlų rudenį ar žiemą, tikėtina, kad saugosite jį nuo žvarbaus oro ir į lauką pirmą kartą išsiruošite po gero mėnesio. Iš tikrųjų kūdikiai, gimę žiemą, yra šiek tiek nuskriausti – jie patenka į sausą šildomą patalpų orą, o lauke jų laukia šaltis ir žvarba. Tačiau vaikai gimsta ir Aliaskoje, beje, nėra jokių duomenų, kad jie ten augtų silpnesnės sveikatos. Taigi jei vaikučio susilaukėte šaltąjį sezoną, nė negalvokite jo iki pavasario laikyti kambaryje. Jei dangus nesimaišo su žeme, – laikas į lauką.
Pirmas pasisveikinimas su lauku
Jei vaikutis gimė vasarą, jau trečią dieną jį galima išvežti į lauką. Šaltuoju sezonu į lauką taip greitai nepatariama lėkti. Jei vaikutis silpnesnis, mažo svorio, turi neurologinių bėdų, namuose pabūkite bent savaitę ar dvi, prie lauko pratinkite pamažu.
Prieš pirmą kartą su naujagimiu išeidami į lauką, atsakykite į šiuos klausimus. Jei visi atsakymai „taip“, galite eiti į lauką praėjus 10–20 dienų po gimimo:
Lauke šalta, bet sausa, nėra vėjo.
Kūdikis išnešiotas, gimęs laiku.
Kūdikis sveria ne mažiau, kaip 3,5 kg.
Kūdikis visiškai sveikas tiek fiziškai, tiek neurologiškai.
Ar ne per žema temperatūra
Nenustebkite, kad apklausėlėje nėra užuominos apie oro temperatūrą. Termometro rodmenys nėra labai svarbūs, daug svarbesnė vadinamoji jutiminė temperatūra. Pavyzdžiui, jei lauke apie 0 laipsnių, vėjuota ir drėgna, kūnas jaučiasi taip, tarsi būtų minus 10 laipsnių. Ir atvirkščiai – saulėtą, sausą, nevėjuotą žiemos dieną visai nesunkiai ištveriamas ir 15 laipsnių šaltis.
Labiau nei į temperatūrą dėmesį reikėtų atkreipti į vėją. Jis daug pavojingesnis už šaltį. Kartais ir esant pliusinei temperatūrai vėjuotą dieną galima nužvarbti ar nušalti. Be to, mama, stumdama vežimėlį, juda ir net suplunka, o mažylis guli ir nejuda – jis tiesiog grumiasi su vėju ir šalčiu.
Kur vaikštinėti
Jei vežimėlį stumsite judriomis miesto gatvėmis, vaikučiui ne padėsite, o pakenksite. Įrodyta, kad dideliuose miestuose kūdikio diena, praleista judrioje gatvėje, prilygsta keliolikos cigarečių surūkymui. Tad pasivaikščiojimams ieškokite nuošalesnių vietelių.
Iš bėdos galima vaikutį migdyti vežimėlyje balkone (jei namas – ne miesto centre, toli nuo gatvės). Tačiau miegas balkone niekada neprilygs malonumui, kurį kūdikis patiria vežamas vežimėlyje, matydamas mamos veidą, jausdamas siūbavimą, stebėdamas aplinką.
Gydytojai neramiai konstatuoja dar vieną šaltojo sezono pasivaikščiojimų pavojų – kūdikiai, išvežti į lauką, kartu apkeliauja ir prekybos centrus. Natūralu, kad mamos nori pasižmonėti ir suderinti du darbus: apsipirkimą ir vaiko išvedimą į lauką. Tačiau prekybos centrus galima pavadinti virusų rojumi, be to, šiltai aprengtas kūdikis iš minusinės temperatūros staiga patenka į šiltą patalpą, jo organizmas patiria temperatūrų šoką.
Kaip aprengti
Vežimuko apšiltinimas. Nors ir labai patogu, kai šalta, mažų kūdikių nenešiokite lauke vaiknešėliuose. Tabaluojančios ir gerai nepridengtos kojos gali lengvai sušalti. Jei norite lauke pabūti trumpai, vaiknešėlis labai patogu, bet tada jį sekitės po paltu, kad vaikutis būtų pridengtas.
Šaltuoju metų laiku labai patogūs vokeliai, nes jie šildo iš visų pusių. Dažnai mamos kūdikį labai šiltai apkloja iš viršaus, o jo nugarytė šąla, nes vežimuko dugnas plonas, o čiužinukas irgi mažai apsaugo.
Kombinezonas. Geriausias žieminis rūbas – kombinezonas. Anksčiau kombinezonas buvo tik kūdikių ir slidininkų drabužis. Bet mamos greitai pajuto patogumą! Juk kombinezonu aprengtas vaikas patenka kaip į šiltnamiuką, kurį pats kaitina savo kūno temperatūra, o vėjui ir šalčiui patekti nėra nė plyšelio.
Žieminių paltukų ar kailinukų pasiūla (ir poreikis) vis mažėja, užtat kombinezonų pramonė tobulėja. Šiuolaikiniai kombinezonai yra ploni, lengvi ir šilti. Patiems mažiausiems skirti kombinezonai, kuriuose rankoms yra dvi įmovos, o kojoms – vienas lizdelis. Ten kojelės gali lengvai judėti, nesušalti.
Ant kokybiškų šaltojo oro drabužių būna sertifikatai, kokį šaltį vaikas su jais atlaikys. Kartais ant plonyčio kombinezoniuko parašyta, kad jis tinkamas iki –25ºC.
Drabužių sluoksniavimas. Į lauką patariama kūdikį rengti laisvesniais drabužiais, kad kraujas galėtų lengvai cirkuliuoti, reikėtų nepamiršti sluoksniškumo, nes tarp drabužėlių susidaro oro sluoksnis, kuris irgi saugo nuo šalčio. Tad geriau ne vienas storas megztinis, o 2 ar 3 plonesni pavilkinukai. Kiek konkrečiai sluoksnių vilkti, spręskite pagal vaiko judrumą, termoreguliacines savybes ir orą. Jei nėra vėjo, renkite mažiau sluoksnių, jei ir vėjas, ir dar drėgna, renkite vienu sluoksniuku daugiau. Jei vaikutis guli ar sėdi vežimėlyje, turėkite keletą šiltų įklotų ir apklotų.
Kepurė ir šalikas. Šilta kepuraitė, o dar geriau kepurė-šalmukas kūdikiui būtina, nes mažylis neturi plaukų, kurie suaugusiajam tarnauja kaip apsauginis „kailis“. Taisyklė: „riškite kepurę vaikui tada, kai ir patiems jos reikia“ kūdikiams negalioja.
Nedenkite šaliku mažylio burnos. Kai vaikas orą traukia per šaliką, jo kvėpavimo takai negrūdinami, tad paskui gali susargdinti netyčia įtrauktas šalto oro gurkšnis. Tarp šaliko ir burnos susidaro drėgna šilta terpė, drėgna vilna liečiasi prie veiduko odos ir ją erzina. Šalikas veikia kaip šaltas kompresas, atsiranda pavojus nušalti odą.
Pirštinės. Jei vaikutis jau vaikšto, apranga sudėtingėja. Mažylis, aišku, norės žaisti su kaštonais, lapais, sniegu, todėl gerai pagalvokite apie pirštines. Paprastos megztos pirštinės greitai peršlampa, rankytės priverstos būti drėgmėje.
Nuožvarbos ant rankyčių atsiranda dažniausiai. Vaiko rankos sausėja, pradeda šerpetoti, gali atsirasti ir skausmingų įtrūkimų. Kad taip neatsitiktų, maukite dvejas pirštines. Pirmosios gali būti medžiaginės ir plonesnės, o antrosios, kumštinės, turėtų būti neperšlampamos ir ilgos, kad apsaugotų riešus. Aptemtos medžiaginės pirštinės šaltuoju metų laiku – tiesus kelias į nuožvarbas ir nušalimus.
Batukai. Labai svarbu ir geri batukai. Tikėtina, kad nupirkę pigius, be natūralaus kailio batukus, vaikui parėjus iš lauko ant kojyčių rasite paraudimų – tai ženklas, kad šaltis „įkando“ į kojas. Nuožvarbų gali atsirasti ant pėdų dėl ilgalaikio šalčio ir drėgmės poveikio. Todėl žiemai geriau pirkite puse numerio didesnius batukus, kad vaiko kojytės juose jaustųsi laisvai ir, žinoma, kokybiškus, natūralių medžiagų, neperšlampamus.
Batai turėtų būti storapadžiai, odiniai, su natūraliu kailiu. Ne visada yra galimybė tokius nupirkti, tuomet gera išeitis – šilti vilnoniai vidpadžiai su folija.
Tėvų drabužiai. Šiais patarimais verta pasinaudoti ir tėveliams, kurie veda vaikus į lauką. Jei tėvai mūvės džinsiukais ir striukytėmis, tai labai greitai vaiką pradės vilioti atgal į namus. Kompanija lauke (tėvai ir vaikai) turi būti apsirengę harmoningai. Vienas, kuriam šalta, sugadina visą džiaugsmą.
Beje, būna ir atvirkštinis variantas, kai vaikutis miega vežimėlyje, o mama jį stumdo. Mamai šilta, o vaikutis jau „apšarmojęs“.
Kaip sužinoti, ar vaikui nešalta
Vaikai net iki 3,5 metų negali objektyviai įvertinti ir aiškiai įvardinti, ar jam karšta, ar šalta. Tad tėvų pareiga – kas kelias minutes patikrinti.
Ką tikrinti? Nosies čiupinėjimas subjektyvu, nes vaiko nosis šalta gali būti net kambaryje (juk tai labiausiai atsikišusi kūno dalis). Kišti ranką už apykaklės ir tikrinti odos šilumą tarp menčių – irgi netikslu, nes vaiko nugara, skirtingai nei nosis, beveik visada būna šilta. Tikrinti nugaros temperatūrą tikslinga, kai siekiame išvengti perkaitimo, nes nugara greičiausiai suprakaituoja.
Geriausia stebėti skruostukus. Jų pakitusi spalva (arba pabąla, arba itin išrausta, arba pradeda blizgėti) bei skruostų odos vėsumas rodo, kad vaikui per šalta.
Vaikutis daug geriau jausis lauke, jei nebus perkaitintas kambaryje. Tad per šildymo sezoną kambaryje stenkitės išlaikyti 20–22 °C temperatūrą.
Aprengtas ir veidukas
Susiformavo geras įprotis patepti vaikams veidukus ir rankas prieš vedant į lauką. Tam tinka riebios priemonės, kurių sudėtyje nėra vandens, – įvairūs šalčio tepalai, sviestmedžių sviestas. Vaikų oda labai plona, tad patepti reikia net nešant ar vedant nuo namų iki automobilio. Nereikia tepti prieš pusvalandį, kaip rašoma senesniuose straipsniuose. Pakanka ištepti prieš kelias minutes, tarkime, prieš pradedant vaiką rengti. Požymis, kad priemonė įsigėrė ir susiformavo apsauginė plėvelė, – nebėra blizgesio.
Jei lauke nulis, vis tiek patepkite, nes šalčio tepalai saugo ne tik nuo didelio temperatūrų skirtumo, bet ir nuo drėgmės ir vėjo.
Jokiu būdu negalima naudoti įprastų kremų, nes juose yra apie trečdalį vandens, todėl, užuot apsaugoję, jie gali dar labiau sušaldyti ir sudirginti odą.
Kiek ilgai būti žiemą lauke
Deja, vieno recepto, kiek laiko vaikas žiemą gali išbūti lauke ir jaustis komfortiškai, nėra. Tai ne miego lentelės, kur aiškiai parašyta, kad tokio amžiaus vaikas turi miegoti tiek valandų. Vienas, kurio termoreguliacija tobula, lauke išbus ir 2 valandas, o kitas – jau po 15 minučių norės namo. Idealus ritmas – 2 kartus po valandą.
Jei vaikutis serga nesunkiai, jaučiasi guvus, galima eiti į lauką. Sloga ir net nežymi temperatūra neturėtų būti kliūtis eiti į lauką. Buvimas lauke, ir kvėpavimas grynu oru daug geriau veikia vaiko gleivines nei sausas patalpų oras. Lauke pabuvę vaikai geriau išsikosėja, geriau valgo ir miega, o tai padeda sveikti.
„Mamos žurnalas“
Susiję straipsniai
