Nuožvarbų atsiranda net ir tada, kai vaikas šiltai aprengtas. Ypač nuožvarbos pavojingos kūdikiams ir mažiems vaikams, kurių odelė nemoka apsiginti nuo nepalankių oro sąlygų, nes yra labai plona, jautri, turi mažai riebalinių liaukų. Ką daryti, kad žiemą būnant lauke neatsirastų nuožvarbų?
Šaltyje nereikia čiulptuko
Vienas bobučių patarimas ypač populiarus iki šiol – esą žiemą į lauką būtinai reikia pasiimti čiulptuką, kad mažylis neprikvėpuotų šalto oro ir nesušaltų gerklės. Vaiko burnytę užkimšę čiulptuku įsivaizduojame, kad elgiamės išmintingai.
Tačiau čiulptukas esant žvarbiam orui duoda daugiau žalos negu naudos. Ant čiulptuko žiedo netrukus atsiranda drėgmės: kondensuojasi vaiko iškvepiamas oras, nuteka seilių, o jei dar vaikui tuo metu dygsta dantys… Drėgnas žiedas liečiasi prie odos ir ją šaldo. Vaiko oda sudirgsta, net jei lauke ir nėra minusinės temperatūros. Po kurio laiko apie burnytę oda pradeda šerpetoti, parausta, pašiurkštėja. Tai – nuožvarbų požymiai.
Neriškite šaliko ant burnos
Kai oras šaltesnis, mamos mėgsta prirengti vaikus keliais megztukais, įsupti į kailinius ir dar užkloti antklodėle, kad tiktai neperšaltų. Priminsime, jog vaikui kur kas sveikiau pabūti lauke dažniau, 2-3 kartus per dieną, bet trumpiau, negu pritūlotam išgulėti vežimuke valandą-dvi.
Tačiau didžiausia klaida, kai užrišama šaliku vaiko burnytė. Mamos bijo, kad vaikas neperšaltų gerklės, kvėpuodamas šaltą orą. Tačiau per šaliką oras ne tik sušyla. Visa iškvepiama drėgmė ir šiluma užsilaiko po šaliku, ir susidaro šiltnamio efektas.
Šalikas netrukus sudrėgsta. Šlapia vilna ar kitoks audinys liečiasi prie vaiko veido odos, ją erzindamas ir šaldydamas. Kai pasivaikščiojimas lauke trunka pusvalandį, o gal ir dar ilgiau, galima tik įsivaizduoti, kaip traumuojama vaiko oda. Ji būna nuolat drėgna ir šalta. Užuot šildęs burną, šalikas šaldo visą veiduką. Tose vietose, kur lietėsi šalikas, atsiranda nuožvarbų.
Šlapių pirštinių bėda
Jeigu jūsų mažylis jau tipena savo kojomis, neapsaugosite nuo griuvimų, voliojimųsi po sniegą ir sniego gniūžčių. Vaikų žieminės pramogos sveikos, jei vaikas tinkamai aprengtas: pašiltintu kombinezonu, nepralaidžiais drėgmei žieminiais batais ir neperšlampamomis pirštinėmis.
Nužvarbusios rankytės – dažniausia priešmokyklinukų bėda. Megztos vilnonės pirštinės greitai sušlampa, kai sniegas drėgnesnis. Lakstydamas, judėdamas lauke vaikas neperšals, bet jo rankytės nuo šlapių pirštinių sugrubs. Todėl žaidimams lauke parūpinkite neperšlampamas žiemines pirštines arba, jei būnate drauge su vaiku lauke, pasiimkite 2-3 poras sausų vilnonių pirštinių, kad vaiko rankytės ilgai nebūtų drėgmėje.
Keletas patarimų, kad neatsirastų nuožvarbų:
Vesdami vaiką į lauką nepamirškite veiduko ir rankyčių patepti apsauginiu kremu. Šią procedūrą reikėtų atlikti prieš pusvalandį iki pasivaikščiojimo, kad nuo šalčio saugantis kremas arba tepalas spėtų įsigerti į odą.
Naudokite tik specialią apsauginę kosmetiką, tinkančią vaiko odai (riebius tepalus). Tai gali būti kremas arba tepalas nuo šalčio, kurio sudėtyje nėra vandens, dažančiųjų arba kvapiųjų medžiagų.
Vėjuotą žiemos dieną geriau atsisakykite pasivaikščiojimų.
Eikite į lauką dažniau, bet trumpam. Geriau tegul mažylis pabūna gryname ore tris kartus per dieną po 15-20 minučių, negu vieną kartą valandą.
Rudenį pakaks viengubų pirštinių, o žiemai būtinai įsigykite dvigubas vilnones arba specialias neperšlampamas pirštines.
Jeigu vis dėlto atsirado nuožvarbų, pažeistą odelę tepkite specialiu vaikišku kremu ir pasikonsultuokite su vaikų gydytoju.
„Mamos žurnalas“
