Ar teko girdėti, kad vaiko alergija susidomėtų policija ir su švyturėliais atvažiuotų tikrinti, kodėl vaikas verkia, o tėvai jo nenuramina? Klaipėdietė Agnė turi išskirtinę patirtį – auginti du alergiškus vaikus, iš kurių vienas alergiškas beveik viskam. Pasakoja mama Agnė.
Dukrytė – tarsi treniruotė, kaip auginti alergišką vaiką
Agota buvo visai mažiukė, vos kelių mėnesių, kai pastebėjome, kad ją nuo kažko beria. Daugiausia būdavo išbertas veidukas. O kadangi nelabai mokėjo pasikasyti, vis rankyte sau brūkšteldavo per veidą, juokėmės, kad mūsų vaikas miega su katinu, nuolat subraižyta. Nagučius stengdavausi kirpti kuo trumpiau, bet, matyt, vis tiek koks kraštelis likdavo.
Iš pradžių nelabai ir supratau, ką tie bėrimai reiškia, – juk gali būti prakaitinė ar kokia infekcinė liga. Nuėjome pasitarti pas pediatrę, ta nusiuntė pas neurologę, paskui patekome pas alergologę. 4 ar 5 mėnesių vaikui buvo įmanoma padaryti dūrio mėginį tik keletui pagrindinių alergenų. Agotai paraudo kiaušinio baltymo dūris.
Kadangi maitinau, man teko visiškai išimti kiaušinį iš savo raciono. Kaip tyčia, kiaušinius labai mėgau, suvalgiusi kiaušinį, jausdavausi soti pusę dienos, tai greitai paruošiamas ir maistingas produktas. Bet pasirodė, kad turiu atsisakyti ne tik virtų kiaušinių ar omletų. Teko atsisakyti visko, kur tik yra kiaušinio pėdsakų: blynų, sausainių, makaronų, pirkdama kokį produktą, turėdavau gerai perskaityti etiketę, ar ten tikrai nėra kiaušinių. Per porą mėnesių apsipratau, iš kitų mamų patirties sužinojau, kad kiaušinį galima keisti specialiu krakmolo turinčiu produktu, kuris suriša blynų ar pyrago tešlą. Atradau kekso receptą, kuriam nereikia kiaušinių. Vėliau tokį keksą nešiau ir į Agotos darželį, kai buvo jos gimtadienis, visi vaikai skaniai valgė.
Per trejus metus, kol maitinau, atpratau nuo kiaušinių, nebe taip jų norėjau, kai jau galėjau vėl valgyti.
Kai Agotai buvo dveji metukai, pradėjau lauktis antrojo vaikelio.
Negyvoji jūra stebuklo nepadarė
Kad Antanukas irgi kažkam alergiškas, pasimatė vos ne nuo gimimo. Berniuko startas šiame pasaulyje nebuvo labai sėkmingas – dar gimdymo namuose pasigavo kažkokią infekciją, 10 dienų teko gulėti ligoninėje, buvo leidžiami antibiotikai. Galbūt tai ir išderino Antanuko žarnyną ir imunitetą.
Pirmos dienos priminė košmarą. Vaikas smarkiai atpylinėjo, vos ne nuo pirmų dienų pasirodė ir bėrimai. Kai jam buvo pora mėnesių, alergologai net negalėjo daryti dūrio mėginio, nes vaikas visas buvo išbertas. Gydytojai baiminosi, kad, atlikus dūrį, organizmo reakcija gali būti labai audringa. Vis dėlto, kai bėrimai truputį aprimo, buvo atliktas pirmasis alergologinis tyrimas. Deja, jis nieko nerodė – neparaudo nė vieno dūrio vieta.
Bet man nuo to ramiau nebuvo – vaikas nuolat verkdavo, buvo labai neramus, išbertas. Pakartotinis tyrimas jau rodė alergiją karvės pieno baltymui. Išėmiau iš savo mitybos bet kokius pieno produktus. Vaiką kaip berdavo, taip ir toliau bėrė. Neapsikentę kreipėmės į privačią kliniką atlikti alergologinio tyrimo iš kraujo. Tyrimas rodė, kad vaikas alergiškas tik bulvei. Privačioje klinikoje patarė pasidaryti išmatų (disbakteriozės) tyrimą. Nustatė, kad per mažai gerųjų bakterijų ir gausu auksinio stafilokoko.
Kai Antanui buvo pusantrų metukų, nutarėme pabandyti nuvykti į šiltus kraštus. Buvau skaičiusi, kad saulė, kitoks klimatas ir jūros vanduo daro stebuklus, alergiškiems vaikučiams labai pagerėja. Suplanavome kelionę į Izraelį ir prie Negyvosios jūros. Tuo metu, kaip tyčia, jam dygo dantys, buvo labai neramus. Paskambinome gydytojai, ar galime vaiką maudyti jūroje, išgirdome: jokiu būdu, ant odelės daug žaizdų, druska vaiką tiesiog nugrauš. Gydytoja patarė tiesiog daugiau pabūti pakrantėje, nes druskos garuoja ir visiškai pakanka tokio kiekio, koks būna ore. Prie Negyvosios jūros išbuvome 3 dienas, paskui grįžome prie Raudonosios jūros. Kelionėje jokių stebuklų neįvyko.
Grįžome vėl į Klaipėdą gyventi savo įprasto gyvenimo.
Metus – be miego
Kai dabar prisimenu pirmuosius metus, viskas tarsi kažkokiame rūke. Metus laiko mes su vyru naktimis nemiegodavome. Naktimis Antanas verkdavo, pasikeisdami jį nešiodavome. Kaimynai skundėsi, kad kankiname vaikus, ne kartą buvo iškvietę policiją. Paskui atvažiavo ir Vaiko teisių apsaugos atstovai, teko parodyti storiausią Antano ligos kortelę ir gydytojų išvadas. Atsimenu, kaip naktimis mane apimdavo panika: tuoj vėl bus skambutis į duris, tuoj kaimynai iškvies policiją… Svetimiems žmonėms būdavo sunku suvokti, kaip negalime nuraminti vaiko, kodėl jis kiekvieną naktį verkia?
Ryte tarsi komoje veždavau dukrytę į darželį, grįždavau pas išvargusį Antanuką žindyti ir jo raminti. Net jam užsnūdus, turėdavau būti šalia, kitaip jis verkdavo.
Alergologijos ligoninėje
Kažkaip susižinojau apie Vilniuje esančią specializuotą alergologijos ligoninę, pavyko ten patekti. Gydytojai, susipažinę su Antano ligos istorija, sakė, kad jau seniai bematė tokį komplikuotą atvejį, kad vaikas būtų alergiškas vos ne viskam.
Iš 20 produktų, kuriems buvo darytas lopo tyrimas, alergijos nebuvo: kalafiorui, sojai, avižoms, grikiams, sorų kruopoms, kalakutienai, morkai, obuoliui, bananui. Net ir laikantis eliminacinės dietos, vaikutį vis tiek bėrė.
Teko kurti receptus ir galvoti, kokie bus pusryčiai, pietūs ir vakarienė. Pusryčiams – sorų košė, virta vandenyje, su šaukšteliu aliejaus, pietums – kotletukai su kalafioru, o ką sugalvoti vakarienei? Lieka kviečių makaronai. Iki šiol jį maitinu savo pienu, kad gautų kiek įmanoma daugiau reikalingų medžiagų. O tai reiškia, kad pati turiu valgyti tai, kas tinka sūneliui. Bet aš to nelaikau didele auka. Ne kartą pažįstami žmonės yra sakę: baik maitinti, vaikas jau didelis, ko čia kankiniesi? Gydytojai šiuo klausimu nesako nei prieš, nei už. Bet aš manau, kad žindydama suteikiu vaikui ir nusiraminimo, ir reikalingų medžiagų.
Po pusės metų pakartojome tyrimus. Iš 17 produktų nebuvo reakcijos: kviečiams, kiaulienai, jautienai, kalakutienai. Labiausiai saugomės kiaušinių, obuolių ir miežių. Alergologai produktus skirsto pagal koeficientus. Kiaušinis Antanui yra 5–6 alergijos klasė (tai reiškia, kad labai alergiškas), obuolys – 4–6 klasė, miežiai – 4–5 klasė. Ryžiai, menkė –3–4 klasė, kukurūzai, grikiai – 2–3 klasė ir t.t. Nevartojant šių produktų, situacija kur kas pagerėjo.
Dabar Antanui jau greitai dveji su puse, jo racionas truputį prasiplėtė – kartais įmaišau kokių daržovių į mėsą, kartais pagaminu troškinį. Vasarą ragavo ir ledų, nieko blogo nepastebėjau.
Dabar jau kur kas geriau, yra pabėrimų, bet nepalyginsi su tuo, kas buvo. Juk būdavo laikotarpių, kai visas kūnelis – viena žaizda, tepamas tepalais vaikas verkdavo, blaškydavosi. Vilniuje alergologijos ligoninėje pamačiau gerą išradimą – nakčiai rengti didesne pižama su užsiūtomis rankovėmis ir kelnių klešnėmis, kad vaikas nenusikasytų. Tą gudrybę naudojame iki šiol.
Alergiškas ir vaistams
Mūsų Antanas alergiškas ne tik maisto produktams. Pediatrė patarė duoti gerųjų bakterijų, o nuo jų vaiką taip išbėrė, kad atrodė kaip nuplikytas. Pasirodo, vaistas irgi sukėlė alerginę reakciją. Tik vėliau pavyko iš užsienio gauti gerųjų bakterijų, kurios pagamintos augaliniu pagrindu, regis, išgautos iš morkų. Dabar dar vartojame alijošiaus papildus imunitetui stiprinti, nuo kurių neberia. Vis dėlto alergiško vaiko organizmas yra labai išvargintas, greičiau puola ligos, virusai.
Guodžia tai, kad alergija gali būti išaugama
Mūsų šeimai sunkiausias laikas buvo nuo metukų iki dvejų. Kai Antanui sukako dveji, kartą pagalvojau – aš išmiegojau visą naktį! Tai buvo kažkas tokio. Dabar mūsų gyvenime ramių naktų daugiau negu neramių, gyvenimas vis labiau panašus į normalų. Net buvome visi išvykę pailsėti į Graikiją, kur Antanas jautėsi kuo puikiausiai ir net ragavo šviežių vaisių, nuo kurių nebėrė. (Paprastai bėrimai pasirodo per porą parų.)
Žinoma, vis dar turime pasisaugoti alergizuojančio maisto. Kai nueiname į svečius, prašau nuo stalo nuimti tai, kas labai pavojinga Antanuku. Vaišėms tinka „Gaidelio“ sausainukas ar koks vafliukas iš miltų ir vandens. Šį rudenį bandysime pradėti lankyti darželį. Žinau, kad tai nebus lengva, ir vyresnioji savaitę lankydavo, savaitę sirgdavo ir savaitę sveikdavo. Ir taip visus metus. Svarbiausia aptarti Antano valgiaraštį, kad darželyje negautų tų produktų, kuriems jis labiausiai alergiškas. Džiaugiuosi, kad darželių mityba keičiasi: košės pradedamos virti be pieno, pieno produktai būna tik kartą per dieną, o ne taip kaip anksčiau; pieniška sriuba, varškės apkepas ir dar jogurtas… Anksčiau tėvai pyko, kad nesaldintų arbatų ar košių be pieno vaikai nevalgys, bet auklėtojos sako, kad tie vaikai, kurie turi gerą apetitą, valgo ir dar paprašo pakartoti, o kurie nevalgė anksčiau, nevalgo ir dabar.
Ką patarčiau kitoms alergiškų vaikų mamoms:
* Labai svarbu išsiaiškinti, kam konkrečiai vaikas alergiškas. Todėl visada darykite tyrimus, kai tik gydytojai rekomenduoja. Juk alergija kinta: per pusmetį gali pasidaryti mažiau alergiškas vieniems produktams, įsijautrinti kitiems.
* Raskite būdų, kurie ramina vaiką, jam patinka. Pavyzdžiui, mūsiškis ilgą laiką atsisakydavo miegoti su pižama, nusiramindavo tik apmovus aptemptas pėdkelnes nakčiai. Tad ir leidome jam taip miegoti.
* Supratome, kad ne visi emolientai tinka vienodai, – tepant vienus, verkdavo, protestuodavo, kol atradome jam tinkančius.
* Kuo įdomiau dieną praleidžia vaikas, tuo jis sveikesnis. Pastebėjome, kad vasarą, kai galime išvažiuoti į kaimą ir dūkti sūpynėse, čiuožyklose, daug laiko praleisti gryname ore, odos būklė kur kas pagerėja, alergija aprimsta.
* Reikia būti atsargiems, jei vaikui lauke leidžiate bėgioti basam. Mūsiškis buvo užmynęs ant kažkokio augalo, kuris sualergizavo, padukus išbėrė.
Ginta Liaugminienė
Projektą remia BIODERMA
