Ar žinote, kad Jūsų mažylis pradėjo ruoštis kalbai dar iki gimimo. Jau 4-5 nėštumo mėnesį vaisius pradeda reaguoti į garsinius dirgiklius. 7-ąjį nėštumo mėnesį įsimena motinos širdies plakimo ritmą ir balsą. Pastebima, kad kūdikiai nusiramina greičiau, klausydami mamos balso. Vaiko kalbos raida turi keletą vystymosi etapų.
Riksmas – irgi kalba
Pirmasis garsinės veiklos etapas prasideda riksmu (verkimu). Naujagimiai pastebi, kad suaugusieji reaguoja į verksmą ir verkdami tuo pat metu „mokosi“ įvairių intonacijų. Pirmo mėnesio pabaigoje pagal verkimo pobūdį galima atspėti jo priežastį: vaikas alkanas, šlapias ar nori bendrauti.
2-3 mėnesiai. Riksmas keičiamas gugavimu, garsų panašių į balsius a, i, u tarimu, kartais pasitaiko skiemenų ir su garsu g. Šiuo metu kalbos aparatas aktyviai ruošiasi tarti garsus. Prasideda kalbos supratimas.
3 mėnesiai. Kūdikis jau sugeba nustatyti garso kryptį ir pasuka galvą garso link. Meiliai kalbinamas krykštauja, šypsosi. Girdėdamas ramius ir linksmus aplinkinių balsus mažylis jaučiasi ne tik saugus, bet ir mokosi atsakyti į kalbinimą.
Gali čiauškėti ir būdamas vienas, žaisdamas. Šis čiauškėjimas – dar ne kalbos garsai.
Iki 6 mėn. visų tautybių vaikai čiauška vienodai. Net šiuo čiauškėjimo etapu vaiko kalbos vystymasis gali sutrikti (kai kūdikis mažai kalbinamas, neprigirdi ar dėl kitų priežasčių).
4 mėnesiai. Atsiranda pučiamieji priebalsiai: vaikutis pučia orą pro sučiauptas lūpas ir pasigirsta garsai, panašūs į f, v, z, th. Kūdikis taria m, b.
5 mėnesiai. Dauguma kūdikių prapliumpa ritmiška skiemenų tąsa, vis geriau skiria aplinkos garsus, mokosi intonacijų.
6 mėnesiai. Pasigirsta ištisos skiemenų tirados: gė-gė-gė, da-da-da, mėm-mėm-mėm ir daugybė kitų. Vaikutis kaitalioja intonacijas. Jo „kalba“ tampa panaši į melodingą dainavimą.
7 mėnesiai. Vaikas toliau „plepa“, tik garsų vis daugiau, intonacijos vis išraiškingesnės – balsius mažylis jungia su iki tol „neišbandytais“ priebalsiais.
Pasigirsta kažkas panašaus į pa, ehė-ė, a-da. Kūdikis jau išmoksta mėgdžioti mamos tariamus garsus, sustiprėja garsų artikuliacija. Su tokio amžiaus kūdikiu būtina kuo daugiau bendrauti.
Dažniausiai 6-7 mėnesių vaikutis jau žino savo vardą, adekvačiai reaguoja į balso intonacijas, supranta draudimą. Į kalbinimą jis atsako ne tik pagyvėjimu, gestais, mimika, bet ir tardamas įvairius garsus.
Mokant suprasti kalbą, svarbu vienu metu rodyti daiktą ir aiškiai, lėtai ištarti jo pavadinimą. Dažnai girdimus žodžius, kūdikis pradeda sieti su jam rodomu daiktu, veiksmu.
8 mėnesiai. Kūdikis išmoksta „kalbėti“ pašnibždomis. Jis pats girdi savo balsą, todėl su juo eksperimentuoja.
9 mėnesiai. Vaikutis aiškiai suporina skiemenis. Mažylis dažniau sujungia du vienodus skiemenis: ma-ma, da-da, dai-dai, te-te. Šiuos skiemenis galima laikyti žodžių pirmtakais.
10 mėnesių. Prasideda netikėtas „tylos“ laikotarpis, kai kūdikis vis rečiau taria palaidus skiemenis, o kaupiasi pirmiems tikriems žodžiams.
11 mėnesių. Padedant suaugusiesiems, čiauškėjimo metu kartoti skiemenys jungiami į trumpus žodžius, kuriais jis pradeda kreiptis į artimuosius („mama“, „tete“), išreiškia norus („do“ – duok, „nio“ – noriu, „ate“) ir poreikius („am, am“ – valgyti) ir t.t.
12 mėnesių. Daugėja suprantamų žodžių, ir vaikas jau gali prašomas parodyti šeimos narius, kūno ir veido dalis („kur nosytė?“, „kur koja?“), kasdienės aplinkos daiktus (lempa, kėdė, batai). Pamažu prasideda prasminga kalba. Mama ir vaikas pradeda suprasti vienas kitą ne tik iš gestų, prisilietimų, bet ir iš kalbos.
Baigdamas pirmuosius metus vaikas žino apie 30 žodžių, dažniausiai girdimų, pažįsta paveikslėlyje nupieštus daiktus. Tačiau kalbos supratimas dar ribotas ir priklauso nuo daugelio aplinkybių: žodis neturi apibendrinančios prasmės ir reiškia tik vieną daiktą ar veiksmą. Pvz., „katė“ gali reikšti tik jo žaislą katę, bet ne gyvą gyvūnėlį ar katės paveikslėlį.
Šio amžiaus vaikas sugeba ištarti nuo kelių iki keliasdešimt trumpų žodelių. Tai priklauso nuo individualių vaiko kalbos vystymosi ypatumų. Ryškūs suprantamų ir tariamų žodžių skaičiaus skirtumai.
Taigi, baigiant pirmuosius metus, mažylio tariami garsai ir žodžiai tampa bendravimo priemone. Jis daug supranta ir yra pasirengęs tolesniam kalbos mokymuisi.
Kalbos durelės atsidaro
2 metai. Yra vaikų, kurie iki 2 metų kalba labai nedaug, o po to „prapliumpa“. Dvejų metų vaiko žodyne yra apie 120-150 žodžių, vaikas kalba 3-4 (o kartais ir daugiau) žodžių sakiniais. Daugelio autorių pateikiami žodyno apimties duomenys – gana skirtingi. Nėra būtina skaičiuoti visus vaiko tariamus žodžius, tačiau turite pastebėti, ar vaikas išmoksta naujų žodžių, geba juos kartoti, suprasti. Mažylis jau pradeda sakyti „aš“, kalbėti apie save: „nešiau“, „ėjau“.
3 metai. Žodynas vis gausėja, vaikas moka pasakyti savo lytį, kitų vardus, mėgsta klausinėti. Mažyliai noriai klauso pasakų, eilėraščių, supranta pasakojimą apie daiktus, įvykius, kurių nėra čia pat. Šiame amžiuje dar daromos derinimo klaidos pvz.: „du akiai“ (dvi akys).
Netaisyklingai taria ilgesnius žodžius, praleidžia, sukeičia vietomis skiemenis. Dar nemoka ištarti sudėtingų garsų š, ž, č, dž, r, ch, kai kurie netaria k, g, p, b, m. Tačiau suaugusiesiems vaiko kalba jau turėtų būti suprantama. Dažnai aplinkiniams daug nerimo kelia 2,5-3 metų vaikų kalbėjime atsirandantys skiemenų, žodžių pakartojimai, trumpos pauzės, primenančios mikčiojimą. Šiame amžiuje vaikas, norėdamas pateikti savo įspūdžius, ne visada greitai parenka tinkamus žodžius, todėl kartoja pasakytą sakinio dalį, trumpam stabteli. Susirūpinkite tada, jei vaikas kalbėdamas įsitempia, kartoja atskirus garsus, skiemenis ir kai tai trukdo bendrauti.
3 metų mažylis kalba išreiškia savo poreikius, atliekamus veiksmus, garsiai planuoja savo ketinimus ir mėgsta žaisti kalbėdamas. Dvimetis klausia: „kas čia?“, o trimetis – „koks?“, „kodėl“, „kaip?“, „kur?“.
4 metai. Tai pats intensyviausias žodžių kūrybos laikas. 4 metų vaiko kalba gana gramatiškai taisyklinga. Mažėja garsų tarimo klaidų, tačiau gali dar netarti š, ž, č, dž, r. Tarimo mokymas užsitęsia. Tai lemia dar neišlavėję artikuliaciniai judesiai (liežuvio, lūpų judesiai) ir nesugebėjimas skirti panašiai skambančius garsus. Plėtojasi rišlioji kalba, tačiau vaikams dar sunku papasakoti įspūdžius, buvusius įvykius
5 metai. Vaikas supranta viską, kas kalbama darželyje, namuose, gali išklausyti ilgų istorijų, atsakyti į klausimus, plėtoti pokalbį, pasekti pasaką. Išmoksta kalbėti monologu, tiesa, kol kas nelabai rišliu, dažnai be pradžios ir pabaigos.
Iš kalbos išnyksta beveik visos gramatinės klaidos. Tačiau kai kurie dar švepluoja (tai užsitęsęs fiziologinis šveplavimas).
Šiame amžiuje stenkitės, kad vaikas jums kuo daugiau pasakotų apie savo dieną, įspūdžius, žaidimus su draugais. Kalbėdamas su jumis vaikas ne tik mokysis pasakoti, bet ir įgis bendravimo įgūdžių: išklausyti iki galo, nepertraukinėti kitų, kai jie kalba.
Iki 5,5- 6 metų vaikai turi išmokti tarti visus gimtosios kalbos garsus, pakartoti įvairaus sudėtingumo ir ilgumo žodžius. Žodynas vis labiau artėja prie suaugusiųjų. Pasakojimai tampa suprantami, rišlūs.
Vaikai turėtų mokėti apibendrinti daiktus, nusakyti esminius jų požymius. Turtindami vaiko kalbą prisiminkite, kad vaikas mokosi žaisdamas.
Ką turi pastebėti tėvai
Taisyklinga, turtinga ir raiški kalba – svarbi mokymosi sąlyga, todėl nuo pirmųjų žodžių stebėkite, kaip kalba jūsų vaikas.
Atkreipkite dėmesį, jei:
1 mėn. pabaigoje, kūdikis niekada neverkia prieš maitinimą.
4 mėn. pabaigoje nesišypso, kai jį kalbinate, neguguoja.
5 mėn. pabaigoje, būdamas ant mamos rankų, žvilgsniu neieško daiktų, žmonių, kuriuos įvardija mama.
7 mėn. neatpažįsta artimųjų balsų, neadekvačiai reaguoja į skirtingas intonacijas, nesidomi barškančiais žaisliukais.
9 mėn. pabaigoje nečiauška, nekartoja garsų, skiemenų, atsižvelgdamas į suaugusiojo intonaciją.
10 mėn. pabaigoje nemojuoja rankute atsisveikindamas.
1 metų negali pasakyti nė vieno žodžio, negeba atlikti paprastų užduočių („parodyk“, „atnešk“), negeba adekvačiai reaguoti į pagyrimą ar pastabą dėl negero elgesio.
1 m. 4 mėn. negeba adekvačiai vartoti sąvokų: „mama“, „tėtė“.
1m. 9 mėn. negali pasakyti 6 sąmoningų žodžių.
2 metų negali parodyti kūno dalių, kurias vardina suaugęs žmogus; neatlieka užduočių: „nueik į virtuvę ir atnešk puodelį“; neatpažįsta artimųjų nuotraukose.
2,5 metų nesupranta sąvokų „didelis“, „mažas“.
3 metų nesupranta trumpų eilėraščių, pasakų, nemėgina jų atpasakoti; negali parodyti, kuri linija pati ilgiausia; negeba atsakyti į klausimą, koks jo vardas, pavardė.
4 metų nepažįsta gėlių, neskaičiuoja iki 5, neklauso ilgų pasakų, negali padeklamuoti nė vieno eilėraščio.
Konsultavo Šiaulių lopšelio-darželio „Žirniukas“ logopedė metodininkė Jurgita Lendraitienė
„Mamos žurnalas“
