Tęsiame straipsnių ciklą apie dirgliosios žarnos sindromą.
Kai dauguma džiugiai planuoja atostogų keliones, yra dalis žmonių, kuriems žodžiai „kelionė, kurortas, žygis, lėktuvas“ kelia neramias mintis. Vieni tokių žmonių žino savo diagnozę – dirgliosios žarnos sindromas (DŽS), o kiti dar tik kelyje į ją.
Kodėl tiek dėmesio
Iš tiesų, kodėl tiek dėmesio pastaruoju metu skiriama šiam sindromui? Nejau tikrai tiek daug žmonių kenčia nuo pilvo skausmų ir tuštinimosi sutrikimų, kad apie tai tiek rašoma ir kalbama?
Iš tiesų sergamumas DŽS yra gana didelis, tad labai tikėtina, kad šį straipsnį skaito ne viena, kuri turi šį sindromą ar bent jau panašų atvejį savo šeimoje. Tiesa – apie tai daug kalbama, rašoma, bet vis dėlto dar mažai diagnozuojama. Tad oficiali statistika gali būti kur kas mažesnė, nei yra iš tikrųjų.
DŽS sergamumas skirtingas įvairiose šalyse, tai lemia ne tik diagnostika, bet ir žmonių mentalitetas. Vieni drąsiai ir daug kalba apie savo fiziologiją, kitiems tai atrodo drovu. Pietų Amerikoje DŽS paplitimas – 21 proc. Europoje – 11,5 proc. (Lietuvoje statistikos nėra, lyginamės į europinius skaičius). Pietų Azijoje – 7 proc.
Apibendrinama, kad DŽS paplitimas pasaulyje yra nuo 1 iki 29,2 proc. Didžiulės žirklės, tiesa?
Dar statistika sako, kad 1 iš 5 gastroenterologų pacientų gali turėti DŽS, moterys serga dvigubai dažniau nei vyrai, o sindromas paūmėja pavasarį ir rudenį.
Pagal pasaulinę statistiką, DŽS sergantys žmonės sudaro didžiausią skaičių pacientų, kurie kreipiasi į bendrosios praktikos gydytojus. DŽS pacientai sudaro 25–50 proc. visų, kuriuos konsultuoja gastroenterologai. DŽS užima 2 vietą pasaulyje po peršalimo ligų pagal dažniausiai registruojamų nedarbingumo pažymėjimų skaičių. O juk peršalimo ligos tikrai labai dažnos. Skaičiai įspūdingi.
Ką šis sindromas reiškia pacientui
Deja, tik 50 proc. žmonių, kurie jaučia DŽS simptomus, ieško gydytojų pagalbos. Jie tariasi su draugais, giminėmis, ieško atsakymų internete. O dalis net nepripažįsta ligos.
Paskaičiuota, kad kol būna nustatyta DŽS diagnozė, užtrunkama vidutiniškai 6 metus. Taip yra dėl to, kad liga gerybinė, su ja įmanoma gyventi, tad žmonės ilgai delsia kreipti į gydytojus, tuomet užsisuka tyrimų karuselė, kuri niekur nenuveda, žmogus nusivilia, nes nerandama ligos (vadinasi, nėra ir pagalbos), o gal sulaukia pagerėjimo. Tai gali tęstis metų metus.
Deja, tai bus nelabai kokybiški metai. Kodėl? Žmonės, kurie kenčia nuo DŽS, vidutiniškai 73 dienas per metus turi riboti savo veiklą. Tai nebūtinai darbinė veikla, tokie žmonės ligos paūmėjimo metu turi atšaukti keliones, negali nueiti į spektaklį ar kiną, nors ir nupirkti bilietai, nekalbant apie pobūvius, susitikimus su draugais. Viskas tarsi kybo ant plauko – galėsiu ar negalėsiu. Sutikite, tai kankynė.
25 proc. apklaustųjų sakė, kad dėl DŽS jiems sunku susirasti darbą.
Net 90 proc. sakė, kad dienomis, kai simptomai paūmėja, darbe šiaip ne taip „atbūna“, nes visos mintys sukasi tik apie savijautą.
O kokia tai savijauta?
Pilvo pūtimas – patiria 86 proc. pacientų, nuo jo intensyvumo priklauso ligos sunkumas. Padidėja pavalgius, nes susijęs su žarnyno bakterijomis, gaminančiomis dujas. Kai kuriems pilvo pūtimas sukelia skausmus ir nemalonius pojūčius, kiti ištveria lengviau.
Pilvo skausmas – patiria beveik 100 proc. pacientų, vidutiniškai 6 epizodai per mėnesį, kiekvienas skausmo epizodas trunka apie 3 val., skausmo intensyvumas nuo 7 iki 10 balų. Jeigu nediagnozuojama DŽS, tai toks skausmas gali būti panašus apendicito.
Tuštinimosi sutrikimai – užkietėjimas, kai tuštinamasi rečiau nei 3 kartus per savaitę, ir reikia įdėti daug pastangų, bei viduriavimas, kai užeina staigus noras tuštintis daugiau kaip 3 kartus per dieną. Tas pats pacientas gali ryte sunkiai išsituštinti, o vakare bėgte parbėgti, nes užėjo itin staigus noras tuštintis. Šie žmonės savo aplinkoje puikiai žino, kur artimiausias tualetas.
Padidėjęs dujų išsiskyrimas – tai, deja, socialinį gyvenimą trikdantis simptomas.
Lydintys simptomai gali būti rėmuo, galvos, nugaros skausmai, urogenitaliniai sutrikimai (dirgli šlapimo pūslė, skausmingi lytiniai santykiai).
DŽS nustatyti funkcinių virškinamojo takto ligų žinynas pateikia šiuos požymius:
- Simptomai prasidėjo ne mažiau nei prieš 3 mėnesius.
- Per pastaruosius 3 mėnesius bent 1 dieną per savaitę būna pilvo skausmas ir bent 2 šių požymių: pilvo skausmas, susijęs su tuštinimusi; pasikeitęs tuštinimosi pobūdis; pasikeitusi išmatų forma.
- Tai funkcinė patologija, nes nėra kraujo išmatose, vėmimų, karščiavimo.
Liga vystosi su pablogėjimais ir pagerėjimais, retai pranyksta. Užtat tuštinimosi pobūdis gali keistis. Jei vyravo užkietėjimai, gali užeiti viduriavimo epizodai. Kol kas mokslas negali pasakyti priežasčių, kodėl tie simptomai keičiasi.
Rizikos veiksniai:
Lytis (moteris).
Amžius (jaunas).
Industrializacija ir urbanizacija (mūsų laikų liga).
DŽS gali išsivystyti po gastroenterito (pavyzdžiui, iki galo neišgydyto virusinio viduriavimo, kai nebuvo iki galo atstatyta mikrobiota), psichologinės traumos (net vaikystės!), antibiotikų vartojimo (čia irgi dėl mikrobiotos disbalanso).
Liga ar ne liga
Pasaulinė gastroenterologų organizacija apie DŽS sako: „Tai virškinimo sistemos sutrikimas, kai vyrauja lėtinis pilvo skausmas, pakitęs tuštinimosi pobūdis, tačiau nėra randama organinės patologijos“. Žodis sindromas tarsi sakytų, kad tai nėra liga.
DŽS turi ligos kodus, yra pripažintas, kaip liga, tačiau vis dar vadinama sindromu. Kas apsikritai yra sindromas? Tai medicinoje ir psichologijoje vartojamas terminas, reiškiantis grupę tam tikrų kartu pasireiškiančių klinikinių požymių, kurių fiziologinė priežastis dar nėra nustatyta arba nežinoma. Žodis kilęs ir graikų kalbos, reiškia „bėgti kartu“.
Liga tuo tarpu yra sveikatos sutrikimas, turintis būdingus simptomus, patologiją, kilmę, gydymo algoritmus ir prognozes. Viskas daug aiškiau.
Sindromo atveju simptomai išlenda kažkokiu metu, išprovokuoti vienokio ar kitokio dalyko, tačiau nėra iki galo aišku, kodėl jie atsiranda. Kas šiandien yra sindromas, jau netrukus gali būti pripažintas, kaip liga.
Ar tikrai viskas gerai galvoje
Vis dar manoma, kad sindromas yra tarsi kažkoks išsigalvojimas, žmogui sakoma, kad „viskas tavo galvoje“. Regis, tai hipochondriško žmogaus išsigalvojimas, o su simptomais galima susidoroti valios pastangomis. Žodžiu, tai nėra rimta. Daugybė pacientų, turinčių sindromus, turi įtikinėti gydytojus ir net artimuosius, nes tyrimai rodo, kad žmogus sveikas, – jokių priežasčių skųstis nėra. Tai patiria turintys sausų akių sindromą, lėtinio nuovargio sindromą, fibromialgijos sindromą ir kitus sindromus, kurių apstu (neseniai atsirado dar vienas – pokovidinis sindromas).
Tyrimai yra tarsi ligos advokatai. Jeigu tyrimai geri, vadinasi, įrodymų, kad žmogus serga, nėra. O kaip pacientui įrodyti, kad jis tikrai kenčia? Toks pacientas atrodo it melagis, nesijaučia tvirtai. Tuomet žmogus apibūdinamas kaip perėtai jautrus, dirglus, susireikšminęs, per daug įsigilinęs į savo sveikatos problemas, ieškantis ligų.
DŽS pacientų emocijos
Dėl to, kad šis sindromas neįrodomas tyrimais, ir dėl to, kad ši tema (žarnos, tuštinimasis, vidurių pūtimas) yra nepatogi, dauguma DŽS pacientų tarsi turi 3 pagrindines stigmas.
Neviltis. DŽS pacientai jaučiasi nusivylę, sutrikę, vieniši, nes trūksta aplinkinių ir gydytojų tikėjimo diagnoze, pati diagnostika be galo lėta, o pagalbos galimybės ribotos.
Izoliacija. DŽS pacientai jaučia aplinkinių nuomonę, kad, matyt, žmogus dangstosi savo būkle kaip dingstimi pasitraukti iš veiklos, atsisakyti darbų, nedalyvauti renginiuose, nebūti kartu. Ilgainiui aplinka tarsi nusisuka nuo žmogaus, pradeda niekur nekviesti, nes nenori prie tokio žmogaus derintis, paisyti blogos jo nuotaikos.
Gėda. Kalbėti apie tuštinimąsi, pilvo pūtimą yra gėda, nekorektiška, neetiška, todėl dauguma pacientų nesipasakoja ir tyliai kenčia. Tai ne vakarėlių tema, o kalbant tik su artimiausiais žmonėmis irgi nėra garantijos, kad būsi suprastas, nes jeigu pašnekovas nieko panašaus nėra patyręs, jis ir neatjaus.
Kanadoje atliktas gana didelis tyrimas parodė, kad DŽS sergantys žmonės jaučiasi tokie pat atstumti, kaip sergantys nutukimu arba AIDS. Liga tampa tarsi etiketės uždėjimas, pacientas kažko vengia, bet ir jo paties vengia. Kreivai žiūrima į „kitokį“, kuris kavinėje užsisako atskirą meniu, skaito sudėtines maisto dalis.
Nuo to, kaip psichologiškai jaučiasi DŽS pacientas, priklauso jo ligos eiga. Jeigu jis jaučiasi atstumtas, didėja atkryčio rizika, sumažėja tikimybė, kad jis vartos skirtus vaistus, padidėja nerimo ir depresijos būsenos, sustiprėja socialinio atsitraukimo ir izoliacijos jausmas. Beje, vienas iš DŽS simptomų ir yra nerimas bei depresija, ne veltui jiems gydyti dažnai skiriami antidepresantai.
Ligą suvaldyti galima
Jaučiantys DŽS simptomus žmonės pirmiausia eina į vaistines ir prašo nereceptinių vaistų nuo pilvo pūtimo, skausmo, užkietėjimo, naršo po internetą ir ieško patarimų, kartais net stebuklingų, klausia draugų. Vis dėlto DŽS yra labai individuali liga, todėl labai gerai, jei ji nustatoma, ir žmogus gauna gydytojo pagalbą. Tarkime, mitybos planą turėtų sustatyti dietologas, nes jeigu kaimynei padėjo rupi duona ir džiovinti obuoliai, tai nereiškia, kad ir jums tai tiks.
Pagrindiniai gydymo principai: mitybos sureguliavimas, psichosocialinės priemonės, gydymas vaistais, pagalbinės ir alternatyvios priemonės, pavyzdžiui, hipnozė, meditacija, psichoterapija.
Kokie skiriami vaistai? Analgetikai, tam tikri probiotikai, antispazminiai vaistai, antidepresantai, o anglies tabletės ir simetikono poveikis nėra įrodytas. Iš probiotikų skiriami Bifidobakterijum longum 35624, nes jų poveikis įrodytas. Ši gerųjų bakterijų padermė sumažina DŽS simptomus – pilvo pūtimą ir dujų kaupimąsi, pilvo skausmą ir vidurių užkietėjimą bei viduriavimą. Bifidobakterijum longum 35624 yra saugus vaistas ir jį galima ilgai vartoti.
Reikia iš anksto nusiteikti, kad gydymas bus lėtas, reikės kantrybės. Juk tai sindromas, su juo reikia išmokti gyventi – dirbti, keliauti, mėgautis kasdienybe.
„Mamos žurnalas“
