Gydytojai dietologai šiuo metu sulaukia kaip niekada daug pacientų. Atrodo, kad sėdėdami namuose žmonės tikrai gali pasirūpinti savo mityba. Tačiau nerimas, stresas, pasikeitęs gyvenimo ritmas sukėlė virškinamojo trakto ligų bangą. Ir dar kartą įrodė, kad virškinimas prasideda ne skrandyje, o galvoje.
Viena iš labiausiai virškinimą ir emocijas susiejančių ligų – dirgliosios žarnos sindromas (DŽS).
Pokalbiui pakvietėme dviejų sričių specialistę – gydytoja dietologė Rūta Petereit konsultuoja ir kaip gydytoja psichoterapeutė.
Gydytoja, vis daugiau kalbama apie dirgliosios žarnos sindromą, ar tai nėra mums iš vakarų importuota madinga liga, kuri Lietuvoje reta?
DŽS yra sena liga, jos simptomai vargino žmones visais laikais. Tik dabar viskas aiškiau aprašyta, tiksliau įvardinta. Atsirado aiškūs diagnostiniai kriterijai: DŽS nustatoma tada, kai žmogus jaučia pilvo pūtimą ir tuštinimosi sutrikimus (viduriavimą, vidurių užkietėjimą), bet jie neturi aiškios fiziologinės priežasties.
Kad DŽS daugėja, ir kad liga susijusi su gyvenimo būdu, – neabejotina. Tai viena iš būklių, kurias paaštrino karantinas. Žmonės jaučiasi daug blogiau, kai neturi darbo, veiklos, kai pakrinka darbo ir poilsio režimas, fizinis aktyvumas mažas, mityba per gausi.
Tad negalavimų, susijusių su virškinamuoju traktu, dabar daugėja. Žmonės viliasi, kad nuėję pas gydytoją gastroenterologą išgirs diagnozę, gaus vaistų ir pasveiks. Atlikus tyrimus paaiškėja, kad objektyvių fizinės ligos požymių nėra. Žmogus išgirsta, kad jam DŽS, o gydymui skiriama… keisti gyvenimo būdą. Dauguma nuoširdžiai nustemba. Ir dalies tai geroji žinia, nes nėra ligos. Iš kitos pusės, daugybė žmonių nori konkretumo, todėl DŽS tiesiog neigia. Žinau pacientų, kurie po keletą metų atkakliai ieško ligos, nes niekaip nepriima DŽS diagnozės ir gydymui skirtos psichoterapijos. Beje, kai jau priima, tai po pirmųjų pokalbių sutinka, kad ši liga prasideda ne pilve, o galvoje.
Šiuo metu visi patiriame labai daug streso, ypač prieš karantiną ir per karantiną (neabejoju, kad jo bus ir po karantino). Džiugu, kad Lietuvos sveikatos mokslo universitete jau ruošiami pilnaprotavimu (dėmesingu įsisąmoninimu) grįsto streso valdymo specialistai. Kai žmogus išmokomas valdyti stresą, rasti pozityvumą kasdienybėje, jo būklė pagerėja. Nekeičiant gyvenimo būdo, dietos nepadės.
Ar turite metodiką, auksinį standartą, kaip gydyti DŽS sergančius žmones, kokį skirti mitybos planą?
Būtų paprasta, jeigu visiems pritaikytume tą pačią mitybą ir maitinimosi režimą. Deja – beveik kiekvienam ji bus skirtinga. Sudaromi asmeniniai mitybos planai. Maitinimosi principai pirmiausia parenkami pagal tai, kokie simptomai žmogų vargina. Vienokia mityba bus rekomenduojama tam, kuris viduriuoja, kitokia – esant vidurių užkietėjimui. Ir ta mityba gali visiškai skirtis.
Vis dėlto pagrindiniai principai yra. Juos pirmiausia ir aptariame.
Kalbant apie maistą, yra du dažną tuštinimąsi skatinantys veiksniai – riebus ir saldus maistas. Deja, mūsų, lietuvių, mityboje ir vieno ir kito per daug. Vietoje leidžiamų 25 gramų pridėtinio cukraus per dieną, lietuviai suvartoja po 96 gramus. Skaičiuojant arbatiniais šaukšteliais – vietoje 5 arbatinių šaukštelių suvartojame apie 20. Kodėl taip yra? Paaiškinimas paprastas, žmonės jaučia stresą, kūnas prašosi laimės hormono, o suvalgius ar atsigėrus saldžiai, ne tik pakyla gliukozės kiekis kraujyje, bet ir pasigamina laimės hormono dopamino. Kartais cukraus privalgoma dėl nežinojimo. Na, kad ir nekalti varškės sūreliai – dauguma juos mėgsta, galvoja, kad tai sveika, nes iš varškės. O kad ten begalė cukraus, nesusimąsto. Pusryčiams suvalgo avižų košės, o po kurio laiko dar porą sūrelių. Cukrų pakeisti saldikliu irgi nėra išeitis, mažai kas žino, kad dirbtiniai saldikliai skatina pilvo pūtimą.
Jeigu žmogus sako, kad labai nori valgyti saldžiai, tai reikėtų pagalvoti – o kodėl? Saldumo poreikis atsiranda dėl streso arba dėl nevisavertės mitybos, kai kūnas negauna pakankamai baltymų ir angliavandenių.
Per karantiną daugybė įprato užsisakinėti maistą. Kai gaminame patys, žinome, ko ir kiek dedame. Užsakydami maistą, galime tik spėlioti. Pacientas pasakoja, kad pietums valgo sveiką maistą – užsisako vištienos patiekalų. Tačiau paaiškėja, kad tai gruzdinta vištiena, voliota džiūvėsėliuose arba kiniška vištiena, paruošta su krakmolu. Tokiuose patiekaluose daug greitųjų angliavandenių ir riebalų, kurie skatina dažną tuštinimąsi.
Kai pacientas skundžiasi vidurių užkietėjimu, turėtų atkreipti dėmesį į skaidulas ir skysčius. Pirmiausia apibrėšiu, kad viduriai užkietėjusiais laikomi tuomet, kai žmogus tuštinasi rečiau nei 3 kartus per savaitę. Tokie žmonės turi gauti pakankamai skysčių, bet kartais sako – negalime praryti, nesigeria. Nėra kito kelio, kaip ieškoti alternatyvų, gamintis vandenį su skoniais, vaisiais, uogomis. Skaidulinės medžiagos irgi be galo svarbios. Rekomenduojamas skaidulinių medžiagų kiekis (iš vaisių, grūdų, daržovių) turėtų būti 25 g per dieną. Lietuviai suvartoja 17 g. Tas 8 g skirtumas, kuris mums atrodo labai mažas, iš tikrųjų yra esminis. Realiai tai yra 3 saujos daržovių, kurių kiekvienam, pagal statistiką, pritrūksta per dieną. Daržovių išvis suvalgome per mažai – vietoje rekomenduojamų 400 g per dieną – vos pusę, 200 g.
Skaičiai, deja, ne mūsų pusėje. Atrodo, visi protingi, daug skaito, daug žino, bet žinoti neužtenka – reikia ir vykdyti. Tad dar vienu DŽS gydymo metodu (be dietos ir psichoterapijos) dar laikyčiau ir edukaciją.
Ar skiriate sergantiems DŽS pacientams vaistų?
Jei reikia, skiriami simptominiai vaistai. Gali būti skirta priobiotikų (gerųjų bakterijų). Žarnyno mikrobiota turi didžiulės įtakos DŽS. Gerųjų ir blogųjų bakterijų balansas žarnyne visai mūsų savijautai (net ir neturint DŽS) yra nepaprastai svarbus.
Bakterijų balansas gali išsiderinti nuo netinkamos mitybos, streso, ligų, praktiškai nuo visko. Tad probiotikų gauti su maistu būtina. Svarbu aptarti, kokį maistą, turintį probiotikų, žmogus gali valgyti. Jeigu netoleruoja pieno produktų, lieka raugintos daržovės, jeigu netoleruoja ir jų, – galima sakyti, nebelieka, iš kur gauti gerųjų bakterijų. Beje, gerosios bakterijos irgi turi gauti maisto, vadinamo prebiotikais. Tai tos pačios maistinės skaidulos, esančios grūduose, daržovėse ir vaisiuose. Jeigu žmogus nesuvalgo pakankamai skaidulinių medžiagų, nepamaitina savo gerųjų bakterijų, o jeigu maiste daug cukrų, – tai dar ir maitina savo blogąsias bakterijas, nes cukrus yra jų maistas. O prisiminkime, kaip elgiamės, kai, pavyzdžiui, serga vaikas. Jis nieko nevalgo, atrodo toks bejėgis, tad siūlome sūrelį, bandelę, saldainį, kad tik ką nors valgytų. Vaistai žudo vaiko gerąsias bakterijas, o mes savo siūlomu maistu pamaitiname jo blogąsias bakterijas.
Dėl gerųjų ir blogųjų bakterijų disbalanso pučia pilvą. Aš jau pirmosios konsultacijos metu stengiuosi pacientui išaiškinti šitą mechanizmą, kuriam didelio mokslo nereikia. Gera žinia ta, kad mūsų žarnyno mikrobiota gali atsinaujinti, net ir po stiprių antibiotikų vartojimo.
Minėjote, kad DŽS sergančių pacientų prašote pildyti mitybos dienoraštį?
Jeigu vargina pilvo pūtimas, skausmas ar viduriavimas, prašome žmogaus pažymėti, po kokio suvalgyto maisto taip nutiko. Tada lengviau atrinkti produktus ar patiekalus, kurių reikėtų atsisakyti. Štai, pusryčiams suvalgė košės, ką jautė po valandos, dviejų? Ar pojūčiai atsirado iš karto, ar vėliau? Dienoraščio formų yra įvairių, vieni kruopščiai aprašo pojūčius, kiti savijautą žymi balais nuo 1 iki 10, treti piešia šypsenėles. Rašykite, kaip jums patinka, jau viena tai, kad analizuojate savo mitybą, yra labai gerai. Kai neužsirašai, paskui labai sunku ir gydytojui nupasakoti.
Pas dietologą patenka motyvuoti, į save įsigilinę pacientai?
Labai priklauso, ar pacientas ateina kitų gydytojų siųstas, ar savo noru. Kai juos siunčia gastroenterologas, jie ateina tarsi prievarta, kartais net nesupranta, kodėl turi gaišti laiką? O jei ateina patys, tai, kaip minėjau, jau būna motyvuoti, gerai pažįsta savo kūną, daug gali papasakoti.
Internete daug rašoma apie „Fodmap“ dietą, papasakokite apie ją plačiau?
„Fodmap“ dieta siūlo eliminuoti produktus, sukeliančius žarnyne fermentaciją. Ją labiausiai sukelia greitojo veikimo angliavandeniai, kurie pasisavinami plonojoje žarnoje. Laikantis „Fodmap“ dietos, reikia atsisakyti rūgimą keliančių produktų. Koks konkrečiai maistas kelia rūgimą? Tai gali būti produktai, kuriuose yra fruktozės (vaisiai, uogos, medus), laktozės (pieno produktai), taip pat kviečiai, kai kurios daržovės (česnakai, svogūnai, porai, pupelės, lęšiai, soja), saldikliai. Termiškai apdorotame maiste rūgimą sukeliančios medžiagos bent iš dalies suyra.
Tačiau „Fodmap“ dieta ne visiems tiks. Žmogus gali perskaityti internete apie šią dietą, prisitaikyti ją, bet gali nusivilti, kad nepadėjo. Aklai visko taikyti nepatarčiau.
Jūs DŽS gydote ne tik dieta, bet ir psichoterapija, kaip tai vyksta?
Labai svarbu, kad DŽS turintis žmogus suvoktų – virškinamojo trakto pojūčiai labai priklauso ir nuo minčių. Iš pradžių norisi tai neigti, nes, atrodo, viskas priklauso nuo maisto, – suvalgėme pupelių ir išpūtė pilvą. Bet kai pradedi aiškinti, papasakoji visą mechanizmą, žmogus suklūsta – tikrai, taip ir yra.
Pagalvokime ir apie tai, kiek gydytojas gastroenterologas gali skirti laiko žmogui? Ambulatorinei konsultacijai skirtos 20 minučių, dietologams šiek tiek daugiau. Tuo tarpu per psichoterapiją vyksta keletas išsamių pokalbių.
Kiek kartų reikės susitikti su psichoterapeutu, standarto nėra, viskas priklauso nuo gydymo sėkmės. Pas dietologą galima labai daug informacijos gauti per vieną kartą. O psichoterapijos reikia (jei pacientas sutinka) 8–12 kartų. Per tiek laiko žmogus išmoksta valdyti stresą, kas ir yra svarbiausia, sergant DŽS. Mes mokome įvairių technikų, kvėpavimo pratimų, mokome įsiklausyti į kūną. Tarkime, žmogus žino, kad artėja stresinė situacija (pavyzdžiui, vairavimo egzaminas), o stresinėse situacijose jis paprastai viduriuoja. Mokėdamas streso valdymo technikų, jis gali suvaldyti emocijas ir išvengti viduriavimo.
Peršasi nuostata, kad DŽS sergantys žmonės labai jautrūs?
Nėra išskirto atskiro tipažo, tikrai ne. Gal tai kiek jautresni žmonės, be esmė čia ne jautrumas, o mokėjimas valdyti stresą. Manoma, kad liga dažnesnė moterims, bet esu turėjusi pacientų vyrų, jaunų, sėkmingų. Stresas, kai nemokama jo valdyti, gali sukelti tokią būseną, kai žmogus net tampa nedarbingas. Viena pacientė kurį laiką patirdavo stresą tiek darbe, tiek namuose, jos būklė blogėjo akivaizdžiai, artėjo prie mitybos nepakankamumo. Nes dėl baimės, kad skaudės, blogai jausis, ji tiesiog bijojo valgyti.
Esate ir gydytoja dietologė, ir psichoterapeutė, kuri metodika greičiau pagydo?
Tai neatsiejama, turi būti viskas kartu. Tarkime, žmogus daug dirba su savimi, išmoksta valdyti stresą, tačiau valgo daug riebalų ir cukraus turintį maistą – simptomai neišnyks. Ir atvirkščiai – drausmingai besimaitinantis žmogus, kuris nuolatos mintimis lauks skausmo, jo ir sulauks.
Ačiū už pokalbį.
Neila Ramoškienė
„Mamos žurnalas“
