Medicinoje „dirgliu“ gali būti vadinamas žarnynas, o liga, apie kurią kalbame šiuose straipsniuose, – dirgliosios žarnos sindromu. Toliau rašysime DŽS.
Pokalbiui pakvietėme gydytoją gastroenterologę, kuriai konsultuoti dėl DŽS – kasdienybė. Gydytoja dirba Respublikinėje Vilniaus Universitetinėje ligoninėje, taip pat konsultuoja „Medicinos diagnostikos centre“ ir „Northway“ klinikoje.
Praėjusiame straipsnyje skaitėte, kokie požymiai atveja pacientus (dažniausiai jaunas moteris) pas gastroenterologus. Šį kartą pakalbėsime, kaip nustatoma diagnozė.
Patys ligos nenusistatinėkite
DŽS požymių spektras labai platus. Nuo elementaraus pilvo pūtimo iki vidurių užkietėjimo, viduriavimo.
„Labiausiai varginantis simptomas yra pilvo pūtimas, dėl šios problemos ateina daugybė pacientų, ypač rudenį ir pavasarį. Dauguma jų kreipiasi į privačias gydymo įstaigas tiesiogiai, aplenkiant šeimos gydytoją, kurių rekomendacijos dažnai būna nevalgyti obuolių ar pupelių.
Kai ateina toks pacientas, jokiu būdu iškart nesakome – jums DŽS. Surenkame anamnezę ir skiriame keletą paprastų tyrimų, kurių tikrai nereikia bijoti. Šie tyrimai skirti atmesti kitas ligas, ypač jei žmogui krenta svoris, giminėje būta onkologinių ligų, išmatose yra slapto kraujo.
Pirmiausia skiriamas išmatų tyrimas, kuris yra be galo informatyvus, deja, kažkodėl pamirštas. Išmatų tyrimas parodo daug ką: ar maistas gerai suvirškintas, o gal pagreitėjęs jo tranzitas, ar nėra kirminų bei pirmuonių, koks leukocitų ar eritrocitų kiekis, ar yra gleivių, o gal grybelis. Beje, kirmėlių išmatose randama tikrai dažnai, žmogus dažnai jų nejaučia, o simptomai labai panašūs į DŽS.
Atliekame kraujo tyrimą, kad pamatytume uždegiminius rodiklius, ištiriame kasos, kepenų bei inkstų fermentus.
Kiti tyrimai, skirti atmesti rimtesnes ligas, – vidaus organų echoskopija, kuri parodo, ar nėra akmenų tulžies pūslėje ar latakuose, darinių. Gali būti skirtas ir skrandžio tyrimas.
Pacientai klausia, kodėl tiriame skrandį, jeigu skauda pilvą?
Kodėl tikriname viršų, jei problemos apačioje? Aiškinu, kad nuo burnos iki išangės turime vieną „vamzdį“. Nepaisant to, kad jis yra susibangavęs, susiraizgęs, jis yra vienas. Jeigu problema yra vamzdžio viršuje, požymiai gali būti ir jo apačioje. Jeigu žmogus serga lėtiniu gastritu, sukeltu Helicobacter pylori bakterijos, tai pilvo pūtimas ir bus pirmasis požymis.
Kartais prireikia ir kolonoskopijos (storosios žarnos tyrimo), ypač jei teigiamas tyrimas slaptam kraujui išmatose bei pastebime pokyčių išmatų tyrimuose.
Kartais prireikia bei rimtesnių tyrimų (kompiuterinės tomografijos ar magnetinio rezonanso) diferencinei diagnostikai, jei to negalime atlikti padarę kitus tyrimus.
Visi tyrimai turi būti normos ribose. Nes jeigu randame patologiją, – gydome, ką radę. O tai gali būti nuo akmenligės iki naviko.
Jeigu, atlikę visus šiuos tyrimus, jokių pakitimų nematome, nustatome, kad yra DŽS“, – pasakoja gydytoja gastroenterologė.
Taigi ši liga nenustatoma „iš akies“, nes ją lengva supainioti su kitomis, kurios turi panašius simptomus.
Gydytojai keista, kai žmogus atvyksta iš priėmimo skyriaus ir atsineša jau parašytą diagnozę „dirglioji žarna“. Be tyrimų (kurie atmestų kitas ligas) to nustatyti neįmanoma.
Dauguma bijo invazinių žarnyno tyrimų, ypač kolonoskopijos. Pasak gydytojos Agnės Šiatkienės, kolonoskopija ne visada yra būtina, ji skiriame retai, nes yra invazinis tyrimas, susijęs su rizika. O jei jau daromas šis tyrimas, – tai tik su nejautra.
Kelionės po kabinetus
DŽS nustatymui būdingas dar vienas reiškinys – klaidžiojimas po kabinetus. Gydytoja pasakoja: „Tie pacientai, kurie ateina pas gastroenterologą, dažniausiai jau būna aplankę ne vieną kabinetą. Pirmiausia, žinoma, jie eina pas bendrosios praktikos gydytoją, pasidaro bendrus kraujo tyrimus, šie dažniausiai būna normalūs. Tada šeimos gydytojas siunčia specialistams. Jeigu žmogus kreipėsi dėl vidurių užkietėjimo, jis gaus siuntimą pas proktologą, kuris tirs dėl hemorojaus. Jeigu žmogus kreipėsi dėl viduriavimo, jis dažniausia bus nusiųstas pas infektologą, kuris skirs išmatų pasėlius ir ieškos infekcinių ligų. Beje, kartais infektologai suranda kokią užslėptą infekciją, skiria antibiotikų. Po tokio gydymo simptomai nepraeina, o kartais net paūmėja, ir tada jau pacientas nukreipiamas pas mus, gastroenterologus.
Sulaukiame galybės pacientų, kurie prieš tai buvo pas otorinolaringologus, pulmonologus, alergologus, dėl gerklės skausmo ir kosčiojimo. Šie simptomai, beje, yra tipiški gastrito, refliukso simptomai.
Pastaruoju metu daugėja panikos atakų. Tokie žmonės dažniausiai kreipiasi į kardiologus, o šie gana dažnai atsiunčia mums, gastroenterologams, nes išsikalbėjus paaiškėja, kad simptomai susiję ne su širdimi, bet su skrandžiu ar žarnynu“.
Ši liga yra banguojanti, paūmėjimai dažnesni rudenį ir pavasarį. Beveik visiems pagerėja per atostogas.
Tai dar kartą įrodo ryšį tarp streso ir žarnyno. Per atostogas žmogus gali valgyti bet kokį nevisavertį maistą, vis tiek jausis gerai. Ruduo visiems labiau depresinis laikas, o pavasarį būname išsekę po žiemos, rutinos, dėl vitaminų stokos. Noriu nuraminti, kad liga tikrai suvaldoma. Kai pradedi gydymą, sakai pacientui – ateikite po mėnesio, jei negerės, o sulauki po pusės metų ar daugiau. Ir džiaugiesi“, – sako gydytoja.
Neila Ramoškienė
Kitame straipnsyje skaitykite, kaip gydomas DŽS.
„Mamos žurnalas“
Susiję straipsniai
