Indrė Trusovė (31 m.) – mitybos specialistė, tinklaraščio „Sveika ir gardu‘‘ autorė bei naujos televizijos, kulinarinės laidos „Sveika ir gardu‘‘ vedėja. Indrės šeima augina 5 metų dukrytę Amandą.
Kada ir kaip pradėjote domėtis maistu? Kokie buvo asmeniniai motyvai?
Jau 8-erius metus neįsivaizduoju savo gyvenimo be sąvokos „sveika gyvensena“. Nors nuo mažų dienų buvau fiziškai labai aktyvi, tačiau, būdama labai jauna, jau turėjau didelių sveikatos problemų, antsvorio, buvau depresuota ir nelaiminga.
Tuomet pradėjau domėtis organizmo valymu ir maisto derinimu. Rėmiausi tik moksline literatūra ir straipsniais, žmonių patirtimi. Pritaikiusi visas žinias sau, pastebėjau, jog ėmė mažėti svoris, gerėti sveikatos būklė ir nuotaika. Ir jau nuo tada niekada nebesinorėjo grįžti prie senų įpročių.
Meluočiau, jei teigčiau, kad buvo lengva. Deja, savęs ir savo įpročių keitimas yra vienas sunkiausių uždavinių. Kelias į tą išsvajotąjį kūną, gerą savijautą ir nuotaiką buvo vingiuotas, pilnas klaidų ir nevykusių idėjų. Tačiau niekuomet neturėjau noro viską mesti.
Mano laimėjimas –17 kg, susitvarkęs virškinimas, gera nuotaika ir savijauta, pasišalino cistos iš gimdos, dingo gastritas bei skrandžio skausmai, tuštinimosi problemos. Tačiau čia mano tikslai nesibaigia, toliau treniruoju savo kūną, auginu raumenų masę.
Jūsų domėjimasis virto ir profesija, būsite profesionali dietologė?
Baigusi dabartines biomedicinos studijas, įgysiu dietistės kvalifikaciją. Tačiau čia nežadu sustoti, mokysiuos toliau. Planų ir norų daug, o laikas parodys, kur jie mane nuves.
Ar kurdama šeimą jau buvote atradusi tai, kuo dabar dalinatės su kitais?
Tikrai taip, susipažinome su vyru, kai mano mityba ir gyvenimo būdas labai stipriai skyrėsi nuo kitų mūsų aplinkos žmonių. Tuomet mano gyvenime buvo periodas, kurį pavadinčiau „viskas arba nieko“ , į mitybą, produktas žvelgiau su lengvu fanatizmu. Ieškojau tobulybės savo mityboje ir harmonijos gyvenime. Labai džiaugiuosi, kad puikiai pavyko viską rasti tuo pačiu metu.
Gyvenote užsienyje – palyginkite, ar lietuviai maitinasi sveikiau, ar kaip tik atvirkščiai? Kaip maitinasi dauguma airių?
Kiekvienoje šalyje yra žmonių, kurie kreipia dėmesį į tai, kas jų lėkštėje, ir tokių, kuriems tai visai nesvarbu. Tad išskirti šalį, kuri maitinasi sveikiau, – sunku. Didžiausią pasirinkimą sveikatai palankesnių produktų tikrai turi JAV (teko ir ten gyventi), bet lygiai taip pat ten daugiausia ir visai nevertingo ir net sveikatai kenksmingo maisto. Ten net bankuose yra kioskelių, prie kurių gali privažiuoti ir atlikti reikiamas operacijas, net neišlipęs iš automobilio, tad judėjimo ten ypač mažai. Tačiau didelis pasirinkimas sporto salių, kainos irgi labai patrauklios. Airijoje žmonės daugiau linkę rinktis jau pagamintą maistą, valgyti viešojo maitinimo vietose. Manau, sąmoningiausiai maitinasi lietuviai, mūsų tautiečiai vertina namuose gamintą maistą, dažniau pasidomi, ką valgo ir iš kur tas maistas „ateina“. Tačiau apibendrindama galiu pasakyti, kad prasta mityba yra viso pasaulio problema. Ir nors tokios specialybės, kaip asmeniniai treneriai, dietistai, populiarėja labai sparčiai, – lygiai taip pat daugėja ir antsvorio turinčių žmonių.
Ar nėštumo metu jau maitinotės sveikai? Paprastai tuo metu moteris šokdina visokie maisto įgeidžiai…
Iki pastodama jau kelerius metus rinkausi sveikatai palankesnę mitybą. Teko išmėginti ir vegetarizmą, veganizmą, žaliavalgystę. Kai sužinojome, jog laukiamės, mano mityba buvo veganinė, tačiau gydytojų ir vyro pastūmėta tuomet jau grąžinau atgal kiaušinius, žuvį, saikingai pieno produktų (netoleruoju produktų, kur daug laktozės), tačiau mėsos visą nėštumą nevalgiau. Mane kamavo pykinimas iki pat gimdymo, tad apskritai mityba buvo ne pati geriausia, nes negalėjau valgyti, o išalkus tada jau griebdavausi to, kas po ranka. Vyras stengėsi, kad gaučiau gero ir vertingo maisto. Tad viskas buvo labai banguotai.
Ar jūsų šeima maitinasi kiek kitaip, negu aplinkiniai?
Dauguma mūsų aplinkos žmonių maitinasi ir gyvena taip pat, kaip mes. Dalis užsikrėtė nuo mūsų, juk pritraukiame ir panašius į save. Turime artimųjų, kurie visai nesirūpina savo mityba, bet tai jų gyvenimas, jų laisvas pasirinkimas. Mes tikrai neprimetame savo tiesų ir nemėginame jų pakeisti.
Būna dienų, kai ir mes leidžiame sau atsipalaiduoti ir pasimėgauti ne pačiu maistingiausiu pasirinkimu. Po tiek metų žinau, kad tobulybė neegzistuoja, geros savijautos paslaptis – balansas.
Kokių principų laikotės dėl dukros mitybos? Ar turite tabu, ko vaikui geriau visai neduoti?
Pirmas dalykas – niekada nevalgome šalia dukrytės to, ko negalėtume duoti ir jai. Me esame jai pavyzdys, vadinasi, turime elgtis ir maitintis taip, kaip norime, jog ji elgtųsi ir maitintųsi. Visa šeima valgome kartu, tą patį maistą. Savaitgaliais pasimėgaujame ir pica ar anytos keptu pyragu. Amanda pati labai mėgsta kiaušinius, paukštieną, žuvį, daržoves, uogas.
Gal kiek sunkiau su kruopomis, duona.
Ar šventės yra didelis išbandymas maistu? Ką patartumėte, kaip per jas neišsimušti iš ritmo?
Mano nuomone, kuomet gyveni ir renkiesi sąmoningai, jokios šventės nėra išbandymų metas. Kaip jau minėjau, labai svarbu balansas. Jei žmogus nekankina savęs griežtomis dietomis, retsykiais leidžia suvalgyti kažkokio „netokio“ maisto, atėjus šventėms, jam tikrai nesinorės suvalgyti viso stalo. Tad, mano supratimu, tiesiog nereikia taip stipriai to sureikšminti. Nereikėtų badauti visą dieną belaukiant to šventinio stalo. Maitintis įprastai, pavalgyti maistingus ir sočius pietus, tada nebūsite peralkę ir pakaks saikingo kiekio užkandžių.
Kokie jūsų dukrytės mėgstamiausi patiekalai? Kokius saldumynus leidžiate?
Mūsų dukra nėra didelė saldumynų mėgėja. Ji turi savo krepšelį, kuriame visada yra saldainių. Tą krepšelį ji gavo dar gruodžio pradžioje ir dar iki šiol jame daug saldainių. Ji visuomet paklausia, ar gali pasiimti vieną. O antro ir neprašo.
Manau, tokį jos suvokimą lemia laisvė. Juk kai turi pilną krepšelį ir žinai, kad niekas neatims, – nėra noro visų „sunaikinti“. Dažnai žinojimas, kad tur, ir suteikia visą malonumą. Pyragų ir tortų visai nemėgsta. Labai mėgsta avižinius mano keptus blynelius, mano mamos gamintus perteptus vafliukus, „tinginio“ pyragą. Bet jų gauna tik per šventes.
Mėgiamiausia jos daržovė – brokolis. Vaikščiojome kartą po maisto parduotuvę ir ji paprašė leisti išsirinkti vieną „skanuką“, leidau. Tai ji parbėgo su didžiuliu brokoliu. Man buvo išties ir smagu, ir keista tuo pačiu metu.
Ką norėtumėte patarti mažų vaikų mamoms?
Neieškoti tobulybės, nes jos nėra. Jau nuo pat pradžių, kai tik vaikutis pradeda valgyti, – pasakyti ir parodyti, kad visa šeima valgo kartu. Jei vaikas nevalgo daržovių ar kito Jūsų paruošto patiekalo, – nebėkite kepti blynų. Vaikas turi suprasti, kad valgoma tai, ką paruošė tėvai. Jei ir nevalgys, – badu nemirs, išalkęs ateis ir pats paprašys. Žinoma, jei vaikutis kažko labai labai nemėgsta, – tikrai nekiškite per prievartą. Nedrauskite visko. Rūpinkitės savo mityba jau iki pastodamos, nes vaiko mikrobiota formuojasi jau tada, kai jūs jį dar tik nešiojate. Ir svarbiausia – visada būkite pavyzdys.
Ginta Liaugiminienė
„Mamos žurnalas“
