Su rūgštinio refliukso sukeliamu rėmeniu, pasireiškiančiu deginimo jausmu krūtinėje, ko gero, anksčiau ar vėliau susiduria kiekvienas.
Mokslininkai atskleidė neįtikėtiną šios problemos dažnumą: 1 iš 5 gyventojų rėmenį patiria kartą per savaitę, o 2 iš 5 — bent kartą per mėnesį. Dažnu atveju, tuomet skubama į vaistinę ieškoti skrandžio rūgščių išsiskyrimą blokuojančių vaistų ar maisto papildų.
Tačiau ar žinote kad neįvertinus galimos rėmens kilimo priežasties galima suklysti ir labiau sau pakenkti, nei padėti? Apie tai, kaip išmaniai valdyti skrandžio rūgštingumą, kodėl nereikėtų skubėti jo „gesinti“ ir kokiais atvejais skrandžio rūgštingumą mažinantys preparatai daro daugiau žalos negu suteikia naudos, papasakojo biomedicinos mokslų daktarė, docentė ir šeimos gydytoja Lolita Rapolienė.
Skrandžio rūgštingumą mažinančių vaistų ir maisto papildų vaistinėse šiandien yra tiek daug, kad dauguma žmonių jau spėjo patikėti, jog skrandžio rūgštis yra blogas dalykas, kurį reikia kuo greičiau nuslopinti. O kaip yra iš tiesų?
Skrandžio rūgštis yra nepaprastai naudinga organizmui, tai — pirmoji mūsų organizmo gynybos linija, apsauganti nuo įvairių patogenų, bakterijų ir parazitų. Mokslas jau senai patvirtino, kad esant mažam skrandžio rūgštingumui organizme lengviau įsitvirtina virusai, tai galioja ir Covid-19 tipo virusui. Ji reikalinga maisto virškinimui, riebalų skaidymui, mineralų įsisavinimui. Skrandžio rūgštis didina folio, askorbo rūgšties, beta-karotino ir geležies biologinį prieinamumą ir skatina šių medžiagų išsiskyrimą iš maisto. Sutrikus šiai funkcijai, organizme atsiranda aminorūgščių trūkumas ir prasideda uždegimas.
Skrandžio rūgštis taip pat aktyvuoja baltymų skaidymo fermentą pepsiną, stimuliuoja tulžies tekėjimą, yra atsakinga už stemplės sfinkterio uždarymą ir tinkamą atidarymą. Tai svarbu todėl, kad stemplės sfinkteriui tinkamai neužsiveriant, skrandžio turinys patenka atgal į stemplę, taip suerzindamas jautrią ir rūgštims neatsparią stemplės gleivinę.
Įprasta manyti, kad rūgštinio refliukso, arba GERL, simptomus vienareikšmiškai sukelia per didelis skrandžio rūgščių kiekis. O kokios iš tiesų yra refliukso ir sutrikusio skrandžio rūgštingumo priežastys?
Kai į stemplę grįžtančių skrandžio rūgščių kiekis viršija normą ir refliuksas būna dažnas, susergama GERL — gastroezofaginio refliukso liga. Skrandžio rūgštingumas gali būti tiek per didelis (hiperchlorhidrija), tiek per mažas (hipochlorhidrija), bet pasitaiko ir tokių atvejų, kai rėmens graužimas jaučiamas esant ir rūgšties trūkumui (achlorhidrijai).
Skrandžio rūgštingumas gali didėti dėl skrandžio turinio judėjimo į žarnyną sutrikimo (gastroparezė ar obstrukcija), didelių hormono gastrino kiekių, esant lėtiniam inkstų nepakankamumui, rikošetinei hipersekrecijai dėl druskos rūgšties gamybą slopinančių vaistų vartojimo, taip pat ilgalaikės netinkamos mitybos, pavyzdžiui, nuolatinio užkandžiavimo ar ilgų, nereguliarių nevalgymo tarpų, greito maisto. Tuo tarpu sumažinto rūgštingumo priežastimi dažnai būna vyresnis amžius — su amžiumi skrandžio sulčių rūgštingumas mažėja pats savaime, o daugybė mokslinių tyrimų patvirtino, kad net apie 70 procentų vyresnio amžiaus žmonių kur kas dažniau susiduria su per mažo, o ne per didelio, skrandžio rūgštingumo problema. Rūgštingumą taip pat mažina skrandžio operacijos, skydliaukės hormono trūkumas, autoimuninės ligos, radiacinis skrandžio pažeidimas, ilgas antacidinių vaistų vartojimas.
Tiek per didelio, tiek per mažo skrandžio rūgštingumo priežastys neretai sutampa: pavyzdžiui, abi būsenas gali sukelti H. pylori infekcija, žalingi mitybos įpročiai, rūkymas, alkoholis, stresas ir kt.
Kas nutinka, jeigu skrandžio rūgštingumas gydomas neteisingai?
Neteisingi bandymai reguliuoti skrandžio rūgštingumą gali privesti prie dar didesnių virškinimo problemų ir skrandžio skausmų. Idealiu atveju prieš skiriant gydymą reikėtų išsiaiškinti, kokį rūgštingumą — per mažą ar per didelį — turim. Deja, situaciją apsunkina tai, kad šiuolaikinio gydymo praktikoje nėra atliekami tokie tyrimai. Nepaisant to, verta suprasti, kad sumažinus skrandžio rūgštingumą, kai to daryti visai nereikia, sumažėja ir natūralus organizmo gebėjimas naikinti H. pylori bakterijas, jos ima nevaldomai daugintis ir sukelia infekciją bei rėmenį. Esant mažam kiekiui rūgšties blogai absorbuojama daugybė mineralų ir mikroelementų, įskaitant kalcį, magnį, cinką, varį, chromą, seleną, manganą, vanadį, molibdeną ir kobaltą. Dėl šių priežasčių prastėja savijauta, jaučiamas nuovargis, silpnėja imunitetas, organizmui sunkiau kovoti su bakterijomis ir virusais. Kai skrandyje nebepakanka rūgšties, prasideda ir įvairios žarnyno infekcijos, mažakraujystė, lėtiniai uždegimai.
Ne paslaptis, kad visos mūsų organizmo sistemos tarpusavyje susijusios. Jei žmogus kenčia nuo refliukso ar kitų sutrikusios skrandžio rūgštingumo pusiausvyros sukeltų nemalonių pojūčių, kaip tai veikia kitas organizmo sistemas?
Taip, visos mūsų organizmo sistemos susiję. Stresas sutrikdo skrandžio rūgšties gamybą, dėl ko gali formuotis stresinės opos arba sumažėti skrandžio rūgštingumas, sutrinka baltymų ir vitaminų įsisavinimas. Dėl to sutrinka neurologinė ir imuninė funkcijos, silpnėja kaulai ir raumenys, pablogėja gijimo procesai. Taip pat atsiranda fermentininis nepakankamumas, bakterijų ir grybelių pusiausvyros sutrikimai ir kt.
Kokius Lietuvos rinkoje esančius preparatus galima rinktis nuo rėmens ir refliukso? Ar saugu juos vartoti ilgą laiką — juk GERL yra lėtinė liga ir jai dažniausiai reikia ilgalaikio gydymo?
90 procentų šiandien rinkoje esančių preparatų, skirtų refliukso sukeltų simptomų lengvinimui, akcentuoja būtent skrandžio rūgštingumo mažinimą.
Nors pasirinkimas nėra didelis, bet preparatų rūgštingumo mažinimui galima rinktis tiek be recepto, tiek receptinių. Dažniausiai tai bus antacidiniai preparatai su aliuminio, kalcio ar magnio druskomis, taip pat alginatai, bei kelių kartų protonų pompos inhibitoriai (PPI).
Antacidiniai preparatai neutralizuoja druskos rūgštį skrandyje, tačiau rūgšties sekrecijos nemažina. Juos rekomenduojama naudoti trumpai — vos keliolika parų, nes tokie preparatai gali trikdyti maisto medžiagų bei vaistų įsisavinimą. Vartojami dažnai, antacidai gali sutrikdyti elektrolitų balansą, sukelti pilvo pūtimą, vidurių užkietėjimą, „rikošetinį“ rūgšties sekrecijos padidėjimą.
Tuo tarpu alginatų veikimas panašus į plaustą: jie plūduriuoja skrandžio turinio paviršiuje, ir, sukurdami barjerą, neleidžia turiniui išsipilti į stemplę. Tačiau jie gali būti naudojami tik ūmių simptomų mažinimui, nes pačios problemos nesprendžia.
PPI fokusuojasi į rūgšties mažinimą ir daugeliu atvejų veiksmingai gydo ezofagitą ir slopina refliukso simptomus, tačiau galimi šalutiniai poveikiai, įvairios sąveikos su kitais vaistais, išlieka ilgalaikė rizika, kuri gali apriboti jų vartojimą. Pavartojus PPI dvi savaites, dėl tolimesnio gydymo rekomenduojama tartis su gydytoju. Atsižvelgiant į teorinę PPI terapijos šalutinio poveikio riziką, reikia vartoti mažiausią palaikymui reikalingą dozę ir bandyti periodiškai nutraukti, kad nesivystytų magnio trūkumas ar nebūtų skatinama per didelė hormono gastrino produkcija.
Farmakologinė terapija su rūgščių slopinimu ne visada veiksmingai šalina simptomus, susijusius su neerozine refliukso liga, gali trikdyti virškinimo procesą ar pažeisti skrandžio gleivinės ląstelių struktūrą ir funkciją. Toks sprendimas netinka esant ir taip sumažėjusiai skrandžio rūgšties gamybai.
Kokias natūralias, bet veiksmingas priemones galima rinktis pacientui, kuris nežino savo skrandžio rūgštingumo lygio, neturėjo galimybės apsilankyti pas gydytoją, tačiau nuolat kenčia nuo nemalonių simptomų tokių kaip rėmuo, refliuksas, skrandžio skausmas ir kt?
GERL simptomų slopinimui vaistinėse galima rasti preparatų su medumi, chondroitinu, alavijais, hialurono rūgštimi, taip pat homeopatinių. Turime ir žolelių arbatų bei tinktūrų, kurios gerina virškinimo sistemos veiklą — vaistinės svilarožės, raudonosios guobos, ramunėlės, vaistinės šventagaršvės, kmynai, didžiosios ugniažolės, melisos. Yra pacientų, kurie atranda sau tinkančias natūralias priemones.
Jei kalbame apie mokslo ir praktikos patikrintas augalines medžiagas, galime išskirti užsienio praktikoje itin plačiai ir daug metų taip pat naudojamą saldymedį, iš kurio pašalinta glicirhizininė rūgštis — t.y. deglicirinizuotą saldymedį (DGL).
Moksliniai tyrimai yra parodę teigiamą saldymedžio šaknies poveikį esant skrandžio rūgštingumo pusiausvyros sutrikimams, GERL, gleivinių uždegimams, dispepsijai, H. pylori infekcijai, gydant skrandžio ar dvylikapirštės žarnos opas, skatinant apsauginių gleivių išsiskyrimą, gerinant žarnyno mikroflorą. Tačiau DGL veikia dar efektyviau: jis išlaiko teigiamą saldymedžio efektą mažinant rūgštingumą ir dispepsiją, gerina gyvenimo kokybę ir neturi šalutinių poveikių. Pacientams, kuriems buvo skirta DGL saldymedžio forma, sumažėjo epigastrio skausmai, spazmai, skrandžio ir dvylikapirštės žarnos opos, buvo stebima epitelio regeneracija, dingo opos krateris, buvo naikinama atspari H. pylori bakterija, sumažėjo opų atsinaujinimo dažnis.
Deglicirinizuotas saldymedis išsiskiria ir tuo, kad jį naudojant gaunamas panašus ar geresnis efektas, lyginant su receptiniais vaistais, skirtais GERL bei rėmens gydymui. Taip yra dėl to, kad DGL veikimo mechanizmas kitoks nei kitų šiuo metu esančių rinkoje vaistų rūgštingumui (antacidų ir PPI), nes DGL stimuliuoja normalius opos formavimosi apsauginius mechanizmus bei pažeistų gleivinių membranų gijimą, didindamas pažeistos gleivinės kraujotaką, taip pat ląstelių, gaminančių gleives, kurios apsaugo skrandžio gleivinės membranas, kiekį.
Norintiems efektyvesnių rezultatų, kurie nepasižymėtų nepageidaujamais šalutiniais poveikiais, DGL saldymedį galima papildyti tokiais natūraliais komponentais kaip imbieras, ožragė, geltonasis gencionas bei pankolis. Šių augalų šaknų ir sėklų ekstraktai derinyje su DGL saldymedžiu gali padėti išlaikyti skrandžio rūgštingumo pusiausvyrą – saugoti tiek nuo skrandžio rūgštingumo sumažėjimo tiek nuo padidėjimo. Taip pat reikėtų nepamiršti mitybą papildyti probiotikais, virškinimo fermentais, galiausiai — užtikrinti, kad būtų vartojamas pakankamas kiekis magnio, nes kenčiantys nuo skrandžio rūgštingumo disbalanso dažniausiai susiduria ir su dideliu magnio trūkumu.
Kas dar svarbu nuo GERL simptomų kenčiantiems žmonėms?
Tokie žmonės turėtų labiau orientuotis ne į trumpalaikį, greitą problemos sprendimą, bet priešingai —
ngtis atkurti skrandžio rūgštingumo balansą. Simptomų slopinimo taktika gali privesti prie daug sudėtingesnių problemų. Jei gydytojas nepaskyrė kitaip – pirmu pasirinkimu gali tapti augalinės kilmės integruoti deriniai su inovatyviais komponentais. Praktika rodo, kad šiuolaikinės maisto papildų formulės gali būti efektyvios ir juntamai gerinti žmonių gyvenimo kokybę.
O jeigu pavartojus pasirinktų priemonių, pakeitus gyvensenos ir mitybos įpročius refliukso atsikratyti nepavyksta, atkreipkite dėmesį, ar nėra šių simptomų: išlikę intensyvūs, dažnai besikartojantys GERL simptomai, neaiškus, nepraeinantis skrandžio, pilvo ar krūtinės srities skausmas, pasunkėjęs kvėpavimas ir rijimas, reguliariai užeinantys vėmimo priepuoliai, nenatūralus pilnumo pojūtis, svorio kritimas ar naujai atsiradęs rėmuo vyresniems nei 60 metų žmonėms. Visi šie simptomai rodo, kad reikia nelaukti, nebandyti gydytis patiems ir kreiptis į gydytoją.
Susiję straipsniai
—
