Maždaug 5 vaikučiai iš 100 savo gimimo dienos sulaukia netaisyklingoje padėtyje – galva aukštyn. Ši vaisiaus padėtis, vadinama sėdmenų pirmeiga, dažniausiai reiškia vieną išeitį – cezario pjūvį. Bet nebūtinai!
Mamos Editos patirtis: „Sėkmės paslaptis – nesiguglinau blogų istorijų“
Skaitytoja Edita augina 4 mėnesių sūnelį Aleksandą. Moteris sėkmingai pagimdė pati, nors vaikutis buvo įsitaisęs sėdmenų pirmeiga. Edita nori skleisti žinią, kad tokie gimdymai įmanomi, o operacija anaiptol ne visada būtina.
Paprašėme Editos papasakoti savo patirtį:
Kai laukiausi, kaskart apsilankius pas ginekologę man nedarydavo ultragarso tyrimo, paskutinius 3 mėnesius patikrindavo tik apčiuopos būdu. Ginekologė, turinti didelę darbo patirtį, patvirtindavo, kad vaisiaus padėtis normali – galvutė apačioje. Likus 1,5 mėnesio iki gimdymo nuėjau pasitikrinti į Santaros klinikų Akušerijos ir ginekologijos centrą, kur ir ketinau gimdyti. Ten atliko ultragarso tyrimą ir pasakė, kad galvytė viršuje. To visiškai nesitikėjau!
Gydytoja, kuri turėjo priiminėti mano gimdymą, man pasiūlė vaisiaus apsukimo procedūrą, jei tikrai norėčiau padaryti viską, kas įmanoma, kad išvengčiau operacijos. Šią procedūrą darė du kartus du skirtingi gydytojai. Iki gimdymo likus maždaug 6 savaitėms darė pirmąjį apsukimą, o po savaitės – antrąjį. Procedūra atliekama rankomis, patyręs gydytojas užčiuopia vaikutį ir stumia jį, nepaleisdamas kūnelio, iki reikiamos padėties. Per vieną procedūrą vaiką galima bandyti apsukti tik 3 kartus. Procedūra nėra labai maloni, ypač atliekant pirmą kartą, nes nežinai, ko tikėtis, negali atsipalaiduoti, jaučiamas nepatogumas, kai tempiama pilvo oda. Atliekant procedūrą antrą kartą, buvo kur kas maloniau, nes, galėdama atpalaiduoti pilvo raumenis, sumažinau tempimo jausmą. Deja, vaikutis neapsivertė. Visi supratome, kad taip ir bus, jis nebeapsivers, nes ir vandenų kiekis jau buvo sumažėjęs. Tiesa, dar anksčiau girdėjau rekomendacijas, kad reikia daryti pratimus: užskėlus kojas ant kėdės kilnoti klubus. Deja, šie pratimai labiau tinkami, kai iki gimdymo lieka 2–3 mėnesiai.
Man tokie pratimai poveikio neturėjo.
Kai gydytoja suprato, kad vaisius neapsiverčia, pradėjo mane raminti: „Nesijaudink“. Sutrikau. Kodėl ji taip sako, ar kažkas blogai, kodėl turėčiau jaudintis? Atsakiau, kad tikrai nesijaudinu, pagimdysiu ir taip. Gydytoja nustebo: „Tu tikrai nori gimdyti pati, gal vis dėlto užrašykime operacijai?“
Buvau nusistačiusi prieš operaciją, nebent jos būtinai reikėtų. Prisipažinsiu, kėliau medikams ir aplinkiniams nuostabą, kai sakiau – operacijos nenoriu, pagimdysiu pati. Mačiau kai kurių gydytojų akyse sutrikimą – ką ji čia kalba, ji nieko nesuvokia. Galop pati raminau medikus: „Jei matysime, kad situacija bloga, tuomet juk ir išoperuosime, juk šalia geriausia įranga, daug personalo, spėsime“.
Gydytoja sutiko, tačiau „dėl visa ko“ skyrė ir cezario pjūvio datą. Sakė – jeigu neprasidės veikla iki skirto termino, tuomet operuosime.
Iš kur ta mano drąsa? Ogi iš nežinojimo, dėl to labai džiaugiuosi. Aš per nėštumą blokavau neigiamą informaciją. Turėjau nuostatą: viso nėštumo metu nesiguglinti jokių nėštumo ir gimdymo istorijų. Jokių. Jeigu man kildavo klausimų, klausdavau jų gydytojos, o ne interneto. Gydytojai galėjau skambinti, kai tik sunerimdavau ar blogiau pasijusdavau. Daug informacijos apie gimdymo eigą, sąrėmius lengvinančius masažus gavau ir iš gydytojo R. Šemetos paskaitų. Todėl jaučiausi pozityviai ir tvirtai.
Pagimdžiau iki tikrojo termino likus 2 savaitėms. Nekreipiau dėmesio į pilvo maudimą, palaikiau tai paruošiamaisiais sąrėmiais. Kadangi tai pirmasis gimdymas, skausmo intensyvumo negalėjau įvertinti, o jis prilygo stipriems mėnesinių skausmams. Pasisakiau vyrui. Abu buvome išklausę kursus, žinojome, kad tikrieji sąrėmiai turi būti pasikartojantys, nuvažiavome į ligoninę, kai sąrėmiai kartojosi kas 5 min. Kai nuvažiavome į priėmimo skyrių, sužinojome, kad gimdos kaklelis atsivėręs jau 8 cm.
Manau, ankstyvesnį gimdymą pati sau užprogramavau. Kai mane užrašė cezario pjūviui, aš vis galvodavau – kad tik anksčiau prasidėtų sąrėmiai, tada nereikėtų operacijos. Matyt, išsiprašiau pati…
Bet grįžkime prie gimdymo. Dėl gimdymo buvau susitarusi su gydytoja, kuri mane prižiūrėjo, ji iš anksto buvo man aprodžiusi, kokios yra gimdymo palatos, kokia įranga (mačiau ir kamuolius, ir gimdymo kėdutę, tempimo diržus, kuriais, jei norėčiau, galėjau pasinaudoti). Kai atvykau, gydytoja manęs jau laukė. Norėjau gimdyti pas gydytoją, kurią jau buvau mačiusi, kuri man maloni, be to, ji buvo sakiusi, kad jų komanda leidžia moterims rinktis gimdymo pozą, neliepia gulėti ant gimdymo stalo, skatina iki stūmimo judėti, vaikščioti. Gydytoja pasakė, kad tikrai leis gimdyti, kaip tik noriu, nors ir keturpėsčia. Taip ir gimdžiau – atsirėmusi alkūnėmis, klūpėdama ant kelių. Man buvo atnešę ir gimdymui skirtą kėdutę, ją sėkmingai panaudojau sąrėmių skausmams sumažinti (atsisėdusi ant jos, prašydavau vyrą sąrėmių metu. stipriai masažuoti nugarą). Kadangi gimdos kaklelis jau beveik visiškai atsivėręs, jau nespėjau pasinaudoti nuskausminimu, dėl to esu patenkinta, nes visą laiką buvau sąmoninga ir galėjau vykdyti gydytojų nurodymus bei klausti, kas buvo neaišku.
Vis dėlto tai nebuvo eilinis gimdymas. Fantastiškas sutapimas, kad kaip tik tą naktį skyriuje budėjo gydytoja Diana Jatužienė, kuri daug žino apie gimdymus esant sėdmenų pirmeigai ir skatino moteris gimdyti pačias, o ne operuoti.
Gydytoja neseniai buvo grįžusi iš konferencijos, skirtos nėštumo ir gimdymo problemų klausimams. Gydytoja Diana Jatužienė prisijungė ir labai man padėjo (taip pat ir gydytojams) morališkai.
Iš pradžių užgimė kojytės, tada sėkmingai kūnelis ir galva. Nei aš, nei vaikelis nepatyrėme visiškai jokių traumų, vaikutis gimė nepamėlęs, gavo 9/10 Apgar balus. Visas gimdymas (nuo atvykimo į ligoninę iki vaikučio gimimo) truko apie 4 valandas. Manau, tai tikrai nedaug. Sūnus svėrė 3320 g ir buvo 53 cm ūgio. Taigi gimdymas buvo idealus bendradarbiavimo ir pozityvaus nusiteikimo pavyzdys – tarp medikų, manęs, vyro.
Kodėl nenorėjau cezario pjūvio? Įtakos turėjo R. Šemetos paskaitose išgirstos žinios. Nebuvau kategoriškai prieš epidūrinį nuskausminimą, bet prieš cezario operaciją – kategoriškai prieš. Nesu patyrusi jokios operacijos per savo gyvenimą, ir nenorėjau tokios patirties.
Esu dėkinga gydytojams, kad manęs negąsdino, nepasakojo jokių tokio gimdymo rizikų. Tik įspėjo, kad vaisiaus apvertimo procedūra gali sukelti gimdymą, tai žinojau – gavau formą, kurią turėjau pasirašyti.
Kitoms mamoms noriu perduoti žinią – nebijokite gimdyti sėdmenų pirmeiga. Tai nėra nieko ypatingo ar baisaus. Jau pagimdžius teko girdėti pasakojimų, kad tokioms moterims, kurių vaisius neapsiverčia, atlieka planines cezario operacijas, net neleidžia pasirinkti.
Tai neteisinga. Moterys turi žinoti, kad jos gali rinktis, – jei nenori operacijos, jos gali gimdyti pačios.
Kai vėliau kalbėjausi su gimdymą priiminėjančiomis gydytojomis, jos pasakė, kad Santaros klinikose daugėja tokių sėkmės istorijų, apie jas reikia pasakoti.
Akušerė-ginekologė Diana Jatužienė: „Tokių gimdymų daugėja ir daugės“
Editos gimdyme dalyvavo akušerė-ginekologė Diana Jatužienė. 30 metų darbo patirtį turinti gydytoja tapo savotiška natūraliais gimdymo takais sėdmenų vaisiaus pirmeiga Frankfurto metodu pradininke Santaros klinikose. Gydytoja neseniai dalyvavo akušerių-ginekologų konferencijoje Venecijoje. Ten buvo kalbama apie tokius gimdymus.
Paprašėme gydytojos Dianos Jatužienės pasidalinti mintimis:
Gimdymas sėdmenų pirmeiga pasaulyje nėra paprastas dalykas. Kai konferencijoje Venecijoje vokiečių profesorius akušeris-ginekologas iš Frankfurto (propaguojantis natūralius gimdymus, esant sėdmenų pirmeigai) pristatė savo darbus, visa salė – įvairių šalių akušeriai-ginekologai – jam plojo. Tai rodo tai, kad ši problema aktuali viso pasaulio akušeriams-ginekologams.
Į klausimą, ar gydytojui gimdymas sėdmenų pirmeiga yra iššūkis, galiu atsakyti taip – mums kiekvienas gimdymas yra iššūkis. Kiekvienas. Keistai galvojama, kad mums, gydytojams, gimdymai yra rutina.
Ttokių gimdymų tikrai mažiau, bet jų yra ir daugėja. Tarkime, Santaros klinikų Akušerijos ir ginekologijos centre 2013 metais natūraliais gimdymo takais, esant sėdmenų pirmeigai, gimė 8 proc. kūdikių. O 2017 metais šis skaičius buvo jau 25 proc. (ketvirtadalis vaikučių, kurie buvo sėdmenų pirmeiga, gimė natūraliai).
Vaikeliai neapsiverčia 5–10 proc. atvejų, tai nėra labai dideli skaičiai. Moteris tokiam gimdymui neturi niekaip papildomai ruoštis, svarbiausia, kad gimdymą priiminėtų medikas, kuris yra patyręs. Gal dėl to natūralūs gimdymai esant sėdmenų pirmeigai, vyksta daugiau trečio lygio stacionaruose.
Dar vienas labai svarbus dalykas sėkmei – moteris pati turi norėti pagimdyti natūraliai. Deja, dabar dauguma moterų nori eiti lengviausiu keliu, net siūlo sumokėti, kad būtų atliktas cezario pjūvis. Mūsų klinikoje tokie dalykai netoleruojami – cezario operacija skiriama, tik esant būtinybei.
Kalbėkime atvirai – padaryti cezario pjūvį gydytojui yra kur kas paprasčiau, tai užtrunka 20–30 minučių, gimdant natūraliais takais užtrunkama daug ilgiau. Tačiau ar galime sulyginti šiuos dalykus – operaciją ir natūralų gimdymą?
Natūralus gimdymas mamai ir vaikeliui yra nepalyginamai geriau, nei operacija.
Pasaulio statistika po truputį keičiasi. Mano minėtas gydytojas, kuriam konferencijoje visi plojome, savo žinią apie gimdymus sėdmenų pirmeiga skleidžia nuo 2005 metų. Reikia laiko, per kurį gydytojai įgytų patirties priiminėti tokius gimdymus. Kai yra patirtis, atsiranda ir pasitikėjimas. Viskas susiję – kuo daugiau mamų sužinos, kad esant sėdmenų pirmeigai galima sėkmingai pagimdyti pačioms, kuo labiau pačios norės, tuo daugiau tokių gimdymų bus, o gydytojai įgaus daugiau patirties.
Žinoma, yra atvejų, kad esant sėdmenų pirmeigai moteriai siūloma cezario operacija, nes atsižvelgiama ir į daug kitų veiksnių. Tačiau jei moteris ir vaisius sveiki, jei nėra jokių kitų problemų, pirmiausia moteriai siūlau susirasti stacionarą, kuriame praktikuojamas gimdymas sėdmenų pirmeiga natūraliais takais. Man didžiausias nepasitikėjimas gydytoju yra mamyčių atsivežti gimdymo planai, nurodantys, kaip ji gimdys. Jeigu eini gimdyti pas profesionalą, juk turi juo pasitikėti?
Deja, pas mus daugybė žmonių vis dar valdo nepasitikėjimas.
Akušerė Agnė Škudienė: „Artėja gimdymas, o vaikutis vis dar neįsitaisė galva žemyn. Ką daryti?“
Fizinis aktyvumas. Vaisiaus galva sunkesnė nei kojos, o nugarinė pusė sunkesnė nei priekyje esančios galūnės. Natūraliai vaisius yra veikiamas gravitacijos. Kuo daugiau besilaukianti moteris bus vertikalioje padėtyje, tuo didesnė tikimybė, kad vaisius įsitaisys galva žemyn. Labai tinka šokiai, kai daug dirba klubai (pvz., Lotynų Amerikos, rytietiški), nėščiųjų joga, baseinas, bendras fizinis aktyvumas viso nėštumo metu.
Sėdėjimas palinkus į priekį. Patogus sėdėjimas vairuojant automobilį, žiūrint TV, kai kūnas yra atloštas atgal, didina tikimybę, kad vaisiaus nugara bus pasisukusi į mamos nugarą. Tokia padėtis gali užtęsti nėštumą ir apsunkinti gimdymą. Apskritai mūsų kūnams dažnai kenkia sėdėjimas, todėl nėščiosios turėtų jo ypač vengti, geriau klūpėti, prigulti ant šono, o jei vis dėlto sėdi, – sėdėti ant kamuolio arba palinkus į priekį, kaip skutant bulves.
Ramus dubuo. Kartais vaikeliui taisyklingai įsitaisyti kliudo įsitempę, spazmuoti mamos dubens audiniai. Čia gali pagelbėti kineziterapija, chiropraktika, akupunktūra ir kitos nevakarietiškos medicinos priemonės.
Specialūs fiziniai pratimai. Dažniausiai tai įvairios pozos, kai mama yra aukštyn kojomis. Galbūt skamba, kad prieštarauju pati sau, nes veikia žemės trauka, tačiau šiuo atveju tikslas yra atpalaiduoti dubens audinius, padaryti daugiau vietos siauresniojoje gimdos dalyje. Labai rekomenduoju svetainę https://spinningbabies.com/.
Išorinis vaisiaus apgręžimas. Kol vaisiaus galvutė neįsistačiusi į dubenį (mamos sako „nusileido pilvukas“), tol jis turi galimybę keisti padėtis. 28-ąją nėštumo savaitę „sėdi“ apie 25 proc. vaisių, 35-ąją – 7 proc., o 37-ąją – tik iki 3 proc.
Jei vaisius, nėštumui artėjant į pabaigą, yra sėdmenų pirmeigoje, o moteris pageidauja gimdyti natūraliai, įvertinus rizikos veiksnius, 37-ąją nėštumo savaitę siūloma atlikti išorinį vaisiaus apgręžimą rankomis per pilvo sieną. Procedūrą atlieka patyręs gydytojas akušeris-ginekologas gimdymo skyriuje, kur būtų galimybė atlikti skubią cezario pjūvio operaciją, vaisiaus būklė nuolat stebima ultragarsu. 37-oji savaitė šiai procedūrai pasirinkta dėl to, kad iki to laiko vaisius dar gana dažnai apsiverčia pats, o vėliau tampa fiziškai sunkiau apversti didesnį vaisių. 37-ąją savaitę dar yra pakankamai vietos vertimui, tačiau jei procedūra komplikuotųsi ir vaikelis gimtų, jis jau būtų tiek išnešiotas, kad galėtų išgyventi, pasitelkus minimalią medicininę intervenciją. Procedūra sėkminga 60–65 proc. atvejų, o kitais atvejais vaisiai arba grįžta į pirminę padėtį, arba prasideda priešlaikinis gimdymas.
„Mamos žurnalas“
