Kineziterapeutė dr. Margarita Radžiūnienė, „Šeimos kineziterapijos centras“, Kaunas
Apie kūdikių raidą išgirsite įvairių nuomonių.
Vieni specialistai sakys, kad raidos skatinti nereikia, girdi, tegul Gamta atlieka savo darbą ir kūdikis tobulėja natūraliai. O kiti teigs, kad kūdikį būtina stimuliuoti – žaislais, sportu, masažu, vaizdais, garsais.
Pokalbiui pakvietėme kineziterapeutę dr. Magaritą Radžiūnienę. Margarita daug metų dirba su kūdikiais, turi savo kineziterpijos centrą ir pati yra jauna mama – augina 3 metų dukrytę.
Kineziterapeutė dr. Margarita Radžiūnienė, „Šeimos kineziterapijos centras“, Kaunas
Margarita, kokią matote tendenciją – ar mamos per daug sureikšmina kūdikio motorinę raidą, ar atvirkščiai, per mažai tam skiria dėmesio?
Pastebiu šiuos du kraštutinumus, o reikėtų laikytis viduriuko. Vienos mamos per daug jaudinasi dėl kiekvieno vaikelio pasiekimo, o kitos – per mažai. Būna, ateina mama, mes matome, kad vaikučiui tikrai reikia mankštos, bet ji žiūri atsainiai – „Man čia trečias vaikas, vis tiek užaugs. Visi pradėjo vaikščioti, ir šis pradės, o koks skirtumas, ar keliais mėnesiais anksčiau, ar vėliau“. Žinoma, visi sveiki vaikai pradeda vaikščioti iki 1,5 m., bet iki šio veiksmo vaikas turi pradėti laiku kelti galvą, vartytis, šliaužti, ropoti.
Dažnai būna, jog sulauki tos pačios mamytės, kai vaikui pusantrų metų, o jis nevaikšto. Kita vertus, gal ji ateina dėl „aplinkinių spaudimo“, o ne dėl nevaikštančio vaiko.
Labiausiai mums patinka mamos, kurios domisi raidos etapais ir į vaiko vystymąsi reaguoja adekvačiai, taip pat būna skaičiusios apie kineziterapijos naudą, tiki, kad ji naudinga ne tik fizinei raidai (kaip mes ją suvokiame paprastąja prasme – kelintą mėnesį apsivertė, kelintą mėnesį atsisėdo), o ir plačiau. Kad kineziterapija, mankšta, judėjimas gerina vaikučio IQ ir padeda jam tobulėti, o vaikai, kurie tikslingai aktyvinami, pasiekia geresnių psichomotorinių rezultatų ir būdami 5–7 metų.
Žinoma, neatmeskime ir finansinių galimybių, nes kineziterapija privačioje klinikoje yra mokama, o į nemokamas gydytojai siuntimo nerašys, jeigu nematys reikalo.
Jūsų dukrytei 3 metai. Esate kineziterapeutė ir mama, kaip teorijos pasitvirtino praktikoje?
Mano dukrytė gimė kiek mažesnio tonuso. Aišku, gimdymo skyriuje to niekas nepripažino, bet aš pati mačiau. Juk jau turėjau 10 metų kineziterapeutės patirtį. Mačiau net tai, kad viena dukros akytė mažesnė. Kai paklausiau, ar gydytojai mato tai, ką matau aš, sulaukiau atsakymo: „Mamyte, neprisigalvokite nesąmonių“.
Puikiai žinojau, kad tikrai savo dukrytę
Pexels.com
mankštinsiu, pradėjau po gimimo praėjus kelioms dienoms ir mankštinau iki pusės metų. Kiekvieną vakarą. Tai tapo ritualu. Palankstydavau kojytes, rankytes, pavartydavau, pasisupdavau ant kamuolio. Po vakarinės mankštos kūdikis būna daug ramesnis, nes pavargsta, tuomet geriau miega.
Nuo pusės metų dukra nebenorėjo būti mankštinama, jau puikiai vartėsi, bandė šliaužti, tad aktyviai judėjo pati. Jos raida atitiko normas, tad praktikoje įsitikinau kineziterpijos galia. Dabar mūsų dukrytei 3 metai, ir ji sunkiai nusėdi vietoje – vyras juokauja, kad, matyt, dėl to, jog pirmą pusmetį ją mankštinau.
Mankštos nauda matyti visiems vaikams. Ateina tėvai su kūdikėliu, kuris suglebęs, nekelia galvos, o po 5–6 kineziterapijos užsiėmimų neatpažįstamai sustiprėja. Bendradarbiaujame su šeimomis, kurių kūdikius mankštinu, jie atsiunčia parodyti, kaip ir ką mažiukas daro toliau. Žinoma, kalbame apie sveikus kūdikius, nes jeigu nustatyti rimtesni sutrikimai, reikia dirbti daug daugiau. Turiu klientą berniuką, su kuriuo dirbu jau 14 metų, nuo 9 jo gyvenimo mėnesio. Tėvų (kad netingėjo, kasdien atvesdavo į mankštas), jo paties (kad džiugiai ėjo, mankštinosi) ir kineziterapijos dėka jis puikiai juda, vaikšto, nors ir turi vaikų cerebrinio paralyžiaus diagnozę. Aš visada sakau: tokiems tėvams reikia įteikti po medalį, kad nenuleido rankų.
Kaip atremiate nuomonę, kad per daug stimuliuoti kūdikių nereikėtų?
Jeigu ateina sveikas vaikas, kurio raida nevėluoja, jam atliekamos paprasčiausios mankštos, kurios nėra joks raidos spartinimas, o tik vadinamasis sveikatinimas – judesio formavimasis pagal raidos etapus. Esu pati pirmoji, kuri pasisako prieš dirbtinį raidos spartinimą. Visada pabrėžiu, kad per ankstyvas sodinimas, vaikščiojimas nėra gerai. Kineziterapija, kuri yra paremta to amžiaus, to raidos etapo pratimais, nespartins raidos, o padės kūdikiui geriau jaustis, būti stipresniam, sveikesniam.
Užsiminėte apie ankstyvą kūdikių sodinimą, kodėl tai nėra gerai?
Aš už tai, kad vertikalizacija būtų kuo vėlesnė. Mano patarimas – iki 4 mėnesių kūdikis turi gyventi kuo horizontalesnėje padėtyje, išskyrus momentą, kai po valgio reikia atrauginti. Iki 4 mėnesių net nešioti kūdikį reikėtų horizontalioje padėtyje. Vien nešiojimas vertikalioje padėtyje skatina kūdikio raidą, norą būti stačiam, greičiau sėdėti ir vaikščioti. Tėveliai, nešiodami kūdikį stačią, padarys daugiau žalos negu naudos. Tikrai atsiras vyresnės kartos kineziterapeutų, kurie sakys atvirkščiai, nes pamenate, mes visi buvome taip auginti – nuo 4 mėnesių jau sėdėdavome, o 6 mėnesių stovėdavome. Todėl dažnai pradėdavome vaikščioti 8–10 mėnesių. Galbūt dėl to dabar tiek daug asmenų, kurie skundžiasi nugaros skausmais, turi stuburo iškrypimų ir kitų negalavimų? Dabar manoma, kad anksčiau nei 6 mėnesių kūdikio sodinti tikrai nereikia. Ypač mergaičių.
Dėl šios priežasties iki 4 mėnesių nerekomenduoju nešynių. O ir vėliau nešynę rekomenduoju naudoti tik vaiko pernešimui iš vienos vietos į kitą, iš automobilio į kambarį ir pan. Tai pagalbinė priemonė, skirta naudoti iki 15 min. Esu prieš, kai mamytės parkelyje dvi valandas vaikščioja su kabančiu nešynėje miegančiu kūdikiu. Kūdikio stuburas ir sąnariai patiria per didelį krūvį, jį veikia aukšta gravitacinė jėga, kūdikiui būnant vertikalioje padėtyje didėja raumenų tonusas. Dabar gana daug vaikų turi padidėjusį raumenų tonusą. Manoma, kad taip yra dėl per ankstyvos vertikalizacijos.
Guldymas ant pilvo – privalomas nuo pirmų gyvenimo dienų. Nežinau, ar gydytojai per mažai apie tai kalba, ar tėvai kažko bijo, bet pastebiu, kad vengia guldyti kūdikį ant pilvo. Ateina su 2 mėnesių kūdikiu ir sako: „Vaikas labai nemėgsta gulėti ant pilvo, dėl to ir retai guldome“. Juk gulėjimas ant pilvo kūdikiui yra fiziologiškas – po gimimo naujagimis iškart guldomas mamai pilvu ant pilvo. Tėvai turėtų kiekvieną dieną būtinai vaikutį paguldyti ant pilvuko, ir kuo dažniau. Nes visa motorinė raida ir prasideda nuo gulėjimo ant pilvo – gulint ant pilvo pradedama kelti galvytė, pirmiausia pradedama nuo nugaros verstis ant pilvo (o kam verstis, jeigu nemėgs), vėliau nuo padėties ant pilvo pirmiausia kūdikis pradės atsisėsti, šliaužti, ropoti ir galų gale atsisėsti.
Kokia jūsų nuomonė dėl kėdučių-gultukų?
Jie irgi yra pagalbinė priemonė mamai, kad galėtume saugiai palikti kūdikį kuriam laiku, tarkime, eidami nusiprausti ar pasidaryti valgyti. Gultukai turi kitą problemą – savistimuliaciją. Kai tik kūdikis supranta, kad pajudindamas save pasisupa, tai reiškia, kad jis save stimuliuoja. Pajudinęs koją stimuliuoja savo smegenis. Išmokęs save stimuliuoti nuo kūdikystės, jis ieškos būdų savistimuliacijai ir toliau. Ar galėtumėte pagalvoti, kad augindami besisupančiame gultuke kūdikį, kartu lemiate, ar jis užaugęs turės priklausomybių, ar ne? Beje, supimas, kai kūdikį tikslingai supa kiti žmones, pavyzdžiui, gulintį lovytėje su lingėmis ar kabančiame lopšiuke, visai kas kita. Bet jeigu vaikas pats save supa, negerai. O juk yra tokių jautrių kėdučių, kuriose kūdikiui tereikia padaryti labai mažą judesį su ranka ar koja, ir ji pradeda linguoti. O mamos dalinasi džiūgaudamos tokiais vaizdeliais, – pažiūrėkite, kaip mažiukas pats įsisupo.
Beje, tokios stimuliuojančios kėdutės, o jeigu dar kūdikiui veržia sauskelnės, ar kėdutės užsegimo diržas, einantis per tarpkojį, skatina ir kūdikių masturbaciją.
Kokių pagalbinių priemonių pirkote savo dukrytei?
Turėjau tris daiktus.
Pirmas. Mankštos kamuolys. Kai dukrytė ūgtelėjo, kamuolį išleidome, kad nebūtų traumų.
Antras. Lopšiukas (atitinkantis vežimo lopšį), kuriame dukrytė gulėjo, kuris fiksuojamas, kad negalėtų suptis. Jį naudojome iki 6 mėnesių, nes vėliau jis tampa nesaugus – kūdikis riečiasi, gali iškristi.
Trečias. Minkštos gumos kilimėlis (suneriamas iš spalvotų kvadratėlių). Tokį kilimėlį rekomenduoju mamoms, nes ant jo kūdikiui šilta ir stabilu. Ant lovos gulinčiam vaikui mokytis judėti labai sunku, nes per minkšta.
Daugiau mums nieko neprireikė.
Nuo 6 savaitės guldėme dukrą ant grindų (kilimėlio). Nepavėluokite guldydami ant kilimėlio, nes jau nuo 2,5 mėnesių pradeda stiprėti pilvo raumenukai ir kūdikis mokosi vartytis. Nuo 3 iki 6 mėnesių kūdikis turi išmoki apsiversi nuo nugaros ant pilvo. Nuo 4 iki 7 mėnesių kūdikis turi išmokti apsiversti nuo pilvo ant nugaros.
Kaip jis tai padarys, jeigu neturės jokių sąlygų – nebus guldomas ant pilvo, negaus galimybės pagulėti ir pasimankštinti ant stabilaus didelio paviršiaus, o visą laiką siūbuos gultuke? O būna, ateina šeima ir sužinai, jog 9 mėnesių kūdikis visą dieną praleidžia gultuke ir dar nebuvo paguldytas ant grindų.
Vėlai pradėję guldyti kūdikį ant grindų, galite susidurti ir su dar viena problema – jis bus neįpratęs ir bijos per didelės erdvės aplinkui. Iš tikrųjų namų grindys kūdikiui yra pati geriausia sporto salė. Nėra motyvuotesnės aplinkos, nes joje rasi visko – įvairių tekstūrų, šešėlių, daiktų, vaizdų, be to, nuo grindų žemiau kūdikis niekada nenukris.
Dabar šeimos gydytojai turi žymėti kūdikio raidos pasiekimus, vadinasi, tėvams to daryti nebereikia?
Ingridos Aksinavičienės nuotrauka
Tiesa, šeimos gydytojai turi konkrečius kūdikio raidos protokolus. Gana dažnai šeimos gydytojai atsiunčia kūdikius mums tiesiog dėl kontrolinio stebėjimo, nes nėra tikri, nori pasitarti. O yra ir tokių, kurie pildo protokolus formaliai, tik paklausia mamos – daro, nedaro? Kabinete kūdikis nepradės guguoti, kaip mygtuką paspaudus. Jis arba miega, arba verkia, dažniausiai tų savo pasiekimų svetimoje aplinkoje ir neparodo. Ir ką tu spėsi per 5 minutes. Tad tėvai tampa pagrindiniai stebėtojai ir kontrolieriai.
Didžiausia spraga vis dėlto yra gimdymo namuose, kur mamai turėtų būti suteikta informacija, kaip kūdikį pakelti iš lovos, ką prilaikyti, kaip nešioti, kaip mankštinti. Medikai per daug pasitiki tėvais, galvodami, kad gimus vaikui visos žinios ateina savaime. O tėvai pasitiki medikais.
Ačiū už patarimus.
Neila Ramoškienė
„Mamos žurnalas“
Susiję straipsniai
