Nuo svetainės www.mamoszurnalas.lt sukūrimo pradžios daugiausiai skambučių ir laiškų sulaukėme dėl teksto „Istorija apie kreivą galvytę ir stebuklingą šalmą“. Apie kreivą galvytę Lietuvoje beveik nekalbama, tarsi visi mūsų vaikai augtų turėdami idealios formos galvas.
AKTYVIOS MAMOS ISTORIJA
Kaip dažniausiai ir būna, dauguma mamų, susidūrusių su bėda, ieško informacijos ir ja pasinaudoja. Tačiau yra ir saujelė entuziasčių, kurių netenkina vien tik žinių trupiniai. Jos kuria interneto svetaines, apjungia mamų grupes, išsikovoja kompensuojamą gydymą. Viena tokių aktyvių mamų – Milda, kuri susidūrė su kreivos galvytės problema, o šiandien skleidžia žinią kitoms mamoms, yra svetainės www.kudikiogalvyte.lt įkūrėja.
Skaitykite pokalbį su Milda, auginančia du sūnus.
Kodėl susidomėjote kreivos galvytės tema?
Su vyresniuoju sūnumi nebuvo problemų: buvau girdėjusi, kad kūdikiai „nuguli“ galvytes, bet su tuo nesusidūriau.
Antrasis nėštumas buvo kiek sunkesnis, kūdikis buvo didesnis (gimė 4,2 kg), mažiau judėjo (tarsi trūktų vietos). Nors gimė sklandžiai ir greitai, bet jau gimus, galvytė atrodė „keistesnės“ formos. Deja, nei ligoninės darbuotojai, nei aplankiusi šeimos gydytoja nieko apie tai neužsiminė. Galvytės kreivumas tapo akivaizdus apie 3–4 mėnesį. Labai pasitikėjau šeimos gydytoja, kadangi ji visada tiksliai pasakydavo diagnozę ir skirdavo gydymą. Ji vis kartojo, kad galvytė išsitiesins savaime, pradėjus kūdikiui sėdėti, ropoti, kad nėra ko nerimauti. Galbūt taip ir būčiau laukusi, tik vieną vakarą, visai netyčia, „Facebooke“ pamačiau istoriją, kaip viena amerikiečių šeima nuo ryto iki vakaro nešiojo dviratininkų šalmus norėdami sukurti pozityvią aplinką savo kūdikiui, kuriam buvo uždėtas specialus, plagiocefaliją koreguojantis šalmas. Pradėjau internete ieškoti ir skaityti, kas gi ta plagiocefalija.
Beje, reikėtų susitarti dėl terminų: plagiocefalija yra tik viena iš kaukolės skliauto deformacijos formų (kai nuguli vieną šoną, dėl nuolat pasuktos į tą pačią pusę galvos). Dar yra brachicefalija – kai kūdikis nuguli pakaušį, skafocefalija – kai guldant tik ant šonų susiaurėja ir pailgėja galva.
Kaip sekėsi ieškoti informacijos? Mums skambinusios mamos skundėsi, kad viskas tik anglų kalba.
Turiu savybę informacijos pirmiausia ieškoti anglų kalba, kadangi jos būna daugiausiai ir ji yra tiksliausia. Angliškai ši problema vadinama flat head syndrome arba positional head deformities. Anglų kalba skaitant man atsivėrė akys, kad mano kūdikis turi problemų. Suradau metodą, kokiais tėvams neįprastais kampais (iš viršugalvio, nuo smakro, iš viršaus) reikia žiūrėti į savo vaiką, jeigu norime pamatyti tikresnę situaciją. Pastebėjau, kad mūsų vaikučio ausys, skruostas ne vienoje linijoje, viena akytė didesnė. Deja, kai pabandžiau informacijos ieškoti lietuviškai, beveik nieko neradau: tik vieną kitą straipsnį mamoms skirtuose puslapiuose, ir, žinoma, mamų forumuose.
Internete radau informacijos apie Mimos pagalves (skirtas koreguoti kreivoms galvytėms). Mimos pagalvių gamintojai taip pat yra labai aktyvūs informacijos skleidėjai, anglų kalba ieškant informacijos apie plagiocefaliją, galima rasti jų puslapį.
Sužinojau, kad Mimos pagalvės gaminamos jau 10 metų, o jų „išradėjai“ – tėvai, kurių vaikui buvo plagiocefalija. Internete radau labai daug teigiamų atsiliepimų apie šią pagalvę ir, nors mano vaikui jau buvo virš 8 mėnesių, nusprendžiau ją išbandyti.
Kodėl sukūrėte svetainę? Juk tai atima tikrai daug laiko, ir energijos, juolab auginant mažus vaikus.
Kurį laiką kaltinau save, kad nesužiūrėjau nugulėjimo, pykau ant gydytojų (šeimos gydytojos, ortopedo, neurologės), kurie sakė „nieko tokio, susitvarkys“, bet jokių aiškių patarimų nedavė. Vieną vakarą klausiausi Wynfordo Dore (žmogaus, sukūrusio specialią neurologijos mokslu paremtą programą vaikams, turintiems mokymosi ir bendravimo sunkumų) internetinio seminaro, kuriame išgirdau frazę „metas perkelti atsakomybę“ (t.y. nuo gydytojų – ant tėvų, nes jie yra arčiausiai vaiko). Tuomet ir supratau, kad visa ta informacija, kurią perskaičiau, aš galiu pasidalinti su kitais. Svetainę sukūriau jausdama, kad turiu tai padaryti.
Su kokiais medikų abejingumo faktais susidūrėte?
Informacijos apie kaukolės skliauto deformacijas (KSD) trūksta visuose sluoksniuose: tiek tarp medikų, tiek nėščiųjų seminaruose ir internetinėje erdvėje.
Tarp medikų gana plačiai vyrauja nuomonė, kad „galvytė pati išsitiesins, kai kūdikis pradės sėdėti, ropoti ar vaikščioti“. Bet tai bus tik nuo 6 mėnesio ir vėliau, o korekcija efektyviausia per pirmuosius 4 mėnesius, taigi bus prarasta labai daug laiko, o deformacija galbūt jau bus sunkaus pobūdžio. Asmeniškai laukiau savaiminės korekcijos, bet iki 7 mėnesių situacija tik prastėjo.
Kitas gajus požiūris, kad tai „nieko tokio, kad tai tik estetinė problema, kuri, užaugus plaukams, nebus matoma“. KSD (kaukolės skliauto deformacija) gali turėti įtakos regai, klausai bei dažnesniems ausų uždegimams, žandikaulio problemoms bei, žinoma, psichologinių pasekmių.
Ypač sunkiais atvejais gali sulėtėti vaiko raida. Teko skaityti amerikiečių forumus, kur jau suaugę žmonės dalijasi savo patirtimi. Vienas labiausiai įstrigusių komentarų: „Aš visuomet nervinuosi, kai mane nufotografuoja iš šono, prašau nuotraukas ištrinti. Vakarėliuose negaliu atsipalaiduoti ir bendrauti, nes nuolatos galvoju apie tai, kaip pasisukti, kad niekas nenufotografuotų iš šono“.
Per sąlyginai trumpą laikotarpį teko bendrauti su daugybe mamų ir išgirsti įvairių istorijų. Mane nustebino tie atvejai, kuomet kūdikiams būna kitokių bėdų, pvz., operacijos ir sveikimo periodas; klubų displazija, kuomet naudojama Freiko pagalvėlė tarp kojyčių; anksčiau laiko gimę kūdikiai ir pan. Tėvai buvo neinformuoti, kad dėl priverstinai ilgo gulėjimo ypač išauga KSD rizika, o juk to būtų galima išvengti, turint kokybišką ortopedinę pagalvę.
Be to, daug rašoma apie tai, kad kūdikiui pagalvės nereikia, kad pagalvės kenkia, kad jos nesaugios, nes gali uždusti. Bet tai visiškai pasenusi informacija! Žinoma, nesaugių pagalvių kūdikiams yra, pvz., viskoelastinė medžiaga, kuri akumuliuoja šilumą ir yra sunkiai pralaidi orui (tokių labai daug ebay po keletą dolerių). Tačiau Mimos pagalvė išskirtinė: speciali porėta 3D struktūra leidžia laisvai judėti orui, pralaidumas – 100 proc., ir tai patvirtina specialus TUV sertifikatas.
Iškvepiamo ir atgal įkvepiamo CO2 rodikliai žemiau normos. Prisipažinsiu, kai išpakavau pagalvę, pabandžiau save „uždusinti“, tačiau per ją kvėpavimas ypač „švarus“. Pagalvė pasiūta taip, kad atitiktų kūno anatomiją, todėl stuburas būna tiesus. Taigi Mimos pagalvė ne tik kad nekelia pavojaus, bet dar ir apsaugo nuo KSD, o jai atsiradus, yra viena iš korekcijos priemonių.
Kokia yra užsienio patirtis dėl plagiocefalijos?
Viena pagrindinių KSD priežasčių – 1992 m. JAV pradėta taikyti „Saugaus kūdikio miego“ (arba kūdikio migdymo ant nugaros) programa, kuri Staigios kūdikių mirties sindromo atvejų sumažino 4 kartus, tačiau pastebėta, kad KSD atvejų padaugėjo net 6 kartus. JAV ši problema seniausia, taigi natūralu, kad ir ten ir diskutuojama daugiausiai. JAV buvo sukurti specialūs šalmai, koreguojantys galvytės formą. Šalmus galima įsigyti ir Europoje, tačiau Lietuvoje jų nėra. Jungtinėje Karalystėje jau diskutuojama apie šalmų kompensavimą, kadangi dabar tėvai turi susimokėti patys (~2000–3000 Eur).
2016 metų pabaigoje Tarptautinis neurochirurgų kongresas išleido gaires, koks turėtų būti deformacijos korekcijos planas.
Kuomet kūdikis dar mažas, arba jeigu deformacija nedidelė, siūloma taikyti konservatyvias priemones: padėčių keitimą, kineziterapiją bei ortopedines pagalves. Gairėse rašoma, kad kineziterapija yra veiksmingesnė nei padėčių keitimas, o ortopedinės pagalvės gali būti efektyvesnės už kineziterapiją. Tačiau pagalves reikia rinktis atsakingai – jos turi būti saugios kūdikiui ir nekelti uždusimo rizikos. Šalmai rekomenduojami sunkiais atvejais ir tuomet, kai kitos konservatyvesnės priemonės, taikytos keletą mėnesių, buvo neveiksmingos.
Kodėl mūsų šalis taip nutolusi šios temos? Gal čia KSD problemos tiesiog nėra?
Kanados mokslininkų atliktų tyrimų duomenimis, 46,7 proc. kūdikių iki 4 mėnesių turės KSD požymių. Galvytės deformacijos priežastis – nuolatinis spaudimas į tą pačią vietą, ir visai nesvarbu, ar spaudimas pasireiškia dar gimdoje, ar ant tėvo rankos, ar miegant. Bet visuotinai pripažįstama, kad vieni svarbiausių veiksnių – kūdikio migdymas ant nugaros bei nesaikingas kūdikių priežiūrai skirtos įrangos naudojimas.
Kūdikio migdymo ant nugaros programa į Lietuvą ateiti pavėlavo apie 10 metų, kur kas vėliau pradėjome naudotis automobilio kėdutėmis ir kita įranga, taigi, manau, natūraliai ir problema pavėlavo maždaug dešimtmetį. Kuo modernesnė valstybė, tuo ši problema aktualesnė. Pastebėta, kad daug nešiojami kūdikiai itin retai patiria KSD.
Tačiau mes nesame labiau atsilikę nei dauguma šalių. Viena iš priežasčių, kodėl pasiryžau prekiauti Mimos pagalvėmis, – itin šiltas kolektyvas, save vadinantis „šeima“. Dauguma ten – tėvai, susidūrę su šia problema ir savo šalyje nesulaukę pagalbos ar neradę informacijos. Bendraudama su šiais žmonėmis matau, kad tiek Argentinoje, Meksikoje, Malaizijoje ar net Švedijoje problemos panašios. Šie žmonės rengia seminarus medicinos studentams, eina į konferencijas, bendrauja su medikais, žodžiu, kelia problemos aktualumą.
Ar pagalvė (o gal ir kitoks gydymas) padėjo jūsų vaikui?
Mimos pagalvę pradėjome naudoti palyginti vėlai, beveik 9 mėnesių. Pirkdama ją turėjau tik lūkesčių, „kad nebeblogėtų“, tačiau po 1,5 mėnesio pradėjau matyti pokyčius. Dabar yra likę tik keli milimetrai plagiocefalijos ir lengvas suplokštėjimas.
Keletą kartų bandėme osteopatiją, tačiau mažasis nemėgsta sėdėti vienoje vietoje, sunkiai prisileidžia nepažįstamus žmones. Svarbiausias laikas – iki 4 mėnesio, kuomet korekcija efektyviausia, – buvo pradelstas.
Kai pastebima galvytės formos pokyčių, veiksmų reikėtų imtis kuo skubiau. Mimos pagalvė yra tik viena iš korekcijos plano dalių. Rekomenduojama veikti kompleksiškai:
1) Pagalvytė turėtų būti naudojama miegui ir tuomet, kai kūdikis būna ant nugaros (pvz., žaidžiant ant lavinamojo kilimėlio, keičiant sauskelnes, masažuojant ir pan.).
2) Kineziterapijos specialistas turėtų apžiūrėti ir įvertinti, ar nėra įtemptų raumenų, kreivakaklystės ir pan., su kūdikiu atlikti specialius pratimus bei sudaryti kūdikio priežiūros planą tėvams.
3) Tėvai savo kasdienėje veikloje turėtų viską daryti taip, kad kuo mažiau spaustų nugulėtą pusę, kai, pvz., maitina, nešioja, bendrauja, o laiką, kai vaikučiui naudojama kūdikio priežiūros įranga, sumažintas iki minimumo.
GYDYTOJO KOMENTARAS
Specialistą, kuris galėtų kompetentingai papasakoti apie kreivą galvytę, suradome ne iš karto. Kreipėmės į mamų bendruomenę, klausėme rekomendacijų. Dauguma prašė pakalbinti neurochirurgą Ramūną Raugalą iš Santaros klinikų, kuris yra padėjęs ne vienai šeimai, – jis karu su veido- žandikaulių chirurgu docentu Linu Zalecku atlieka deformuotų galvyčių operacijas.
Kalbamės su gydytoju neurochirurgu Ramūnu Raugalu.
Kreiva galvytė – įgimta ar „nugulėta“? Kaip pamatyti tą kreivumą? Kur kreiptis? Kas bus jei negydysime?
Tema labai plati. Informacijos, prieinamos lietuvių kalba, tikrai labai trūksta. Susidūrę su šia bėda, tėvai naršo internete, o ten informacija tik anglų ir kitomis kalbomis. Ta informacija iliustruota baisiomis nuotraukomis ir vaizdo medžiaga, tada kyla baimė, net panika.
Pamėginsiu papasakoti kuo paprasčiau. Pirmiausia – apie sąvokas. Kaukolės deformacija gali būti pozicinė, kai visi kaulai ir tarp jų esančios kaukolės siūlės yra savo vietose, normalios, tik kreiva galvos forma. Ir gali būti vadinamoji kraniosinostozė, kai prieš laiką užsidaro viena ar kelios kaukolės siūlės, ir taip formuojasi kaukolės deformacija. Iš išorės šios dvi patologijos gali atrodyti vienodai, bet labai skiriasi jų gydymas.
Vienu atveju (pozicinės deformacijos) gydymas bus tik konservatyvus: šalmai, pagalvės, mankšta. Be to, esant šiai deformacijai, problema nyksta savaime – vaikui augant, kreivumas mažėja, ir lieka neaišku, kas labiau padėjo – ar taikyta priemonė, ar atėjo laikas, ir galva pati išsitiesino.
Esant kraniosinostozei deformacija progresuoja, ir gana greitai – per pirmus gyvenimo mėnesius. Tokius vaikučius tenka operuoti. Operuojame pas mus, Santaros klinikose, Vaikų ligoninėje. Operuoja patyrusi chirurgų komanda (veido žandikaulių chirurgas, neurochirurgas, anesteziologas, kuris įsigilinęs į šią problemą, nes operacijos ilgos, o vaikučiai maži).
Vis dėlto didžiausias šansas, kad vaikučiui bus gerybinė deformacija – pozicinė, nes tos sunkiosios, kai reikia operuoti, yra tikrai retos.
Epidemiologijos, kiek vaikų Lietuvoje gimsta, turėdami kraniosinostozę, nėra, bet, įvertinus skandinavų duomenis ir mūsų šalies gimstamumą, galima išvesti paralelę, kad per metus turėtų gimti vos 10–15 tokių vaikučių, kuriems reikės chirurginės pagalbos. Tiek per metus pas mus ir išoperuojama.
Nedrįstu įvardinti, kiek kartų daugiau kreipiasi vaikučių, kurių nereikia operuoti. Jų patekimo į konsultaciją būdai labai įvairūs. Žinoma, mes dirbame daug švietėjiško darbo, kalbamės su pediatrais, vaikų neurologais, vaikų ortopedais, ir daugelis jų žino, kur tokius vaikučius nukreipti, bet, deja, ne visi. Šitą problemą turėtų žinoti kiekvienas šeimos gydytojas, nekalbant apie specialistus – pediatrus, vaikų neurologus, juo labiau vaikų chirurgus-ortopedus.
Ar mama pati gali pamatyti galvytės kreivumą?
Dažniausiai mamos ir pamato… Šitie vaikučiai pas mane patenka dažniausiai mamų iniciatyva. Į ką atkreipti dėmesį?
Jeigu kūdikis gimė su iš pažiūros simetriška galvyte, bet per pirmus gyvenimo mėnesius ji deformuojasi ir deformacija ryškėja, reikėtų skubėti pas gydytojus, nes tai yra prastesniojo varianto simptomas.
Jeigu galvytė buvo kreivoka, bet per pirmus 3–5 mėnesius vis labiau lyginasi, greičiausiai tai bus pozicinė deformacija.
Galvos augimo greitis didžiausias iki 3 metų. Iki to laiko tikėtinas kaukolės formos savaiminis pasitaisymas. Šiek tiek lėčiau galva auga iki 7–8 metų, kol beveik pasiekia suaugusiojo žmogaus galvos dydį.
Galvos formai labai didelės įtakos turi sprando raumenų tonusas. Jeigu pediatras ar ortopedas diagnozavo kreivakaklystę, tai reikėtų šią problemą spręsti, kadangi kaklo raumenys yar prisitvirtinę prie pakaušio ir turi įtakos jo formai.
Kiek tikroviški yra mūsų buitiniai įsivaizdavimai, kad gal nėštumo metu trūko vaisiaus vandenų, gal vaisiui buvo labai ankšta, o gal galva persikreipė gimdymo metu?
Tiesos grūdas čia yra, galvos forma priklauso nuo vaisiaus padėties gimdoje. Tačiau gimdymo metu stumiantis gimdymo takais atsiradusi kaukolės deformacija atsistato gana greitai ir neturi įtakos galvos formai, net jei gimdymas buvo tikrai sunkus. Po sunkesnio gimdymo šeimos kreipiasi dėl kūdikio minkštųjų audinių kraujosruvų kefalohematomų, kurios paskui apkaulėja, apauga jungiamuoju audiniu ir sudaro deformaciją viršugalvio srityje.
90 proc. rimtųjų deformacijų, kai reikia operuoti, priežasčių yra spontaninės genų mutacijos, jos būna tik tam vaikui, nėra paveldimos. 10 proc. priežastys – genetiniai sindromai.
Kas nutiko, kad tų kreivų galvyčių padaugėjo, – ar mamos akylesnės, ar švietėjiška veikla duoda savo?
Nemanau, kad vaikų kreivomis galvomis gimsta daugiau, tik tapo prieinama informacija, ir žmonės rado kelią, kur kreiptis.
Anksčiau juk būdavo taip: vartykite, guldykite ant sveikosios pusės, užaugs ir išsitiesins. Dabar daugiau domimės ta problematika, ir atrodo, kad tokių vaikučių daugiau.
O kas bus, jei nieko nedarysime?
Jeigu tai rimtoji deformacija, tai nuo pat šių operacijų atsiradimo vyksta nuolatinės diskusijos, ar tai yra estetinė operacija, ar medicininė? Nuolatos šios nuomonių svarstyklės svyruoja. Atlikta tikrai nemažai tyrimų, nustatyta, kad jeigu operacija neatliekama laiku, gali vėliau būti saikingai padidėjęs slėgis galvos viduje, gali atsirasti regos ir klausos, raidos, socialinės adaptacijos problemų. Tačiau vis tiek liekama prie nuomonės, kad ši operacija yra 50 proc. kosmetinė ir 50 proc. medicininė.
Per rutininę chirurgo ortopedo apžiūrą, kai nuoširdžiai apžiūrimi vaikučio klubai, gydytojas turėtų atkreipti dėmesį ir į galvos formą?
Čia ir yra didžiausia problema, kad kažkokių „kreivumo“ normų mes neturime.
Vertinama visuma – išvaizda, raida, kreivumo dinamika (blogėja, gerėja) – ir sprendžiama, ar yra reikalas siųsti pas neurochirurgą, atlikti kompiuterinę tomografiją ir įvertinti kaukolės kaulų kaulėjimą ir, jei reikia, planuoti operaciją.
Vaikų chirurgai, ortopedai bent jau Vilniuje visi išmano apie kaukolės deformacijas. Labai tuo domisi klaipėdiškiai medikai, kauniečiai istoriškai turi geras vaikų neurochirurgijos tradicijas. Žodžiu, didžiųjų miestų klinikose jus tikrai kvalifikuotai pakonsultuos.
Kodėl nematome vaikų su šalmais, juk užsienyje tai įprasta?
Kalbant apie šalmus, reikia žinoti keletą niuansų. Lietuvoje tokių šalmų negamina, atsisiųsti taip pat nėra paprasta, nes šis gaminys gaminamas individualiai. Šalmas gydymo metu nuolatos koreguojamas, kaip, pavyzdžiui, ortodontinė plokštelė.
Žmonės važiuoja pas užsienio gamintojus savo iniciatyva, dažniausiai į Didžiąją Britaniją, Airiją ir Vokietiją. Šalmas netaikomas esant rimtajai deformacijai, mano minėtai kraniosinostozei. Kai yra pozicinė deformacija, kuri nėra pavojinga, ir kuriai esant nereikia operacijos, šalmas taikomas vienareikšmiškai tik kosmetiniais tikslais. Klinikinių indikacijų tam nėra.
Vėl norėčiau grįžti prie paralelės su ortodontiniu gydymu. Jei yra galimybių dantis išsitiesinti, šaunu. O jei nėra, žmogus vis tiek dažniausiai kažkaip sukramtys maistą…
Tėvai, kurie ieško, kur šalmuką gaminti, turi atkreipti dėmesį, kad jei gamintojas žada 100 proc. efektą, reikėtų į tai žiūrėti rezervuotai. Taip pat jeigu bus parašyta, kad užteks atvažiuoti tik vieną kartą, tai bus mažai tikėtina. Rinkitės sąžiningą gamintoją, kuris teigs, kad pas jį reikės lankytis keletą kartų, o rezultatas bus „nuo iki“. Solidus gamintojas būtinai prašys neurochirurgo konsultacijos, kad būtų atmesta kraniosinostozės galimybė. Tik tada imsis gaminti šalmuką.
Neila Ramoškienė
„Mamos žurnalas“
