Skaitytoja Justė nėra žindymo veteranė. Jos stažas – tik 9 mėnesiai.
Tačiau moteris patyrė tiek trukdžių, kad, regis, kažkas tyčia jai kiša koją. Tačiau Justė atkakli. Nors vyras jai kartas užsimena (gailėdamas, nes mato Justės vargus) „Gal jau gana garsiai nešti tą žindymo vėliavą“, ji atkerta – „nešu ir nešiu“.
Pasakoja Justė iš Klaipėdos.
Maloniau pasakočiau kokią nuotaikingą ir linksmą istoriją, bet yra kitaip. Tai mano istorija apie žindymą. Tik šioje istorijoje nesiseka ne dukrytei, o man. Taigi auginame 8,5 mėn. dukrytę Ugnę. Kad žindysiu, žinojau jau tada, kai laukiausi. Gal daugelis paklaus, kaip galima žinoti. O aš manau, kad kitaip ir būti negali, jei vaikelis sveikas, ir viskas mamai gerai. Šį žinojimą įskiepijo dar nėščiųjų kursų vadovė Rita. Ir dabar, ir kritiniais momentais, visada jai galėjau ir galiu skambinti. Ačiū Ritai už palaikymą ir patarimus.
Kai rašau, mažoji sėdi šalia, po sunkios nakties su 39°C temperatūra. Vis dar laukiame pirmųjų dantukų, gal pagaliau jie pasirodys.
Viskas prasidėjo, kai dukrytei buvo maždaug 2 mėnesiai. Tiesa, pirmųjų dienų sunkumų (nugriaužti speneliai, kietos krūtys) nepavyko išvengti. Bet kopūstų lapai, kompresėliai ir laikas išsprendė šiuos nesklandumus. Didžiosios mano bėdos prasidėjo… nuo dantų skausmo. Nuėjau pas savo odontologę. Sugedusių dantų po gimdymo, pasirodo, buvo labai daug. Kaip taip galėjo atsitikti? Juk nėštumo metu tikrinaus, viskas buvo gerai… Atrodo, gydytoja aplopė skyles.
Vieną sekmadienį nuvažiavome į Palangą. Jau grįždama pajutau, kad skauda dantis dešinėje burnos pusėje – ir viršuje, ir apačioje. Kaip tyčia, sekmadienį niekas nedirba, o ir budinčios klinikos Klaipėdoje nėra. Pirmadienį paskambinau savo odontologei, o ji, pasirodo, dirba tik penktadienį. Nuo šio momento prasidėjo liūdnoji dalis. Pradėjau ieškoti odontologo, kuris mane skubiai priimtų. Radau (vadinsiu jį antruoju odontologu). Priėmė. Pradėjo taisyti dantį apačioje. Uždėjo vaistų.
Kitą dieną man pasidarė dar blogiau. Vakarykštis „antrasis“ odontologas nedirbo, tad aš, verkdama iš skausmo, vėl leidausi ieškoti, kas man padėtų. Naujoji, jau trečioji odontologė, mano istorijoje ėmėsi taisyti dantį viršuje. Trečiadienis, aš negaliu net liežuviu prisiliesti prie trečiosios odontologės taisyto danties. Skambinu antrajam odontologui, dirba. Pasirodo, mano dantyje ne trys, o keturi kanalai. Trečioji odontologė ne tik kad nesutaisė, bet dar ir sugadino reikalą. Vėl uždėjo vaistų ir išleido. O skausmas ne mažėjo, o vis stiprėjo.
Prasidėjo košmariškas maratonas. Aš beveik kiekvieną rytą skambinu odontologui. Skiria laiką. Mane apžiūri, kažką sutvarko, uždeda vaistų, bet skauda vėl. Odontologai nuleido rankas ir liepė ieškotis veido žandikaulio chirurgų, nes, pasirodo, yra problemų ir su žandikaulio sąnariu.
Pradėjau miegoti apsivyniojus šaliką, kuo tik netepiau skruosto – ir eteriniais aliejais, ir įvairiais vaistais nuo uždegimo. Nieko. Vieną naktį jau nebegalėdama kęsti skausmo išsikviečiau greitąją. Ligoninėje suleido ketanovo ir išleido namo. Nei odontologo, nei veido žandikaulių chirurgo budinčio nėra. Žmogau, daryk ką nori.
Gavusi siuntimus iš šeimos gydytojos, keliauju konsultuotis pas LORĄ – nieko. LORAS siunčia pas neurologę. Važiuoju namo, pamaitinu dukrytę ir vėl atgal. Neurologė nusprendžia, kad man trišakio nervo uždegimas. Skiria stiprių vaistų („Finlepsino“), o tai reiškia, kad negaliu maitinti. Su ašaromis akyse išeinu. Ir ką –perku mišinuką, pientraukį, buteliukus.
Baisu prisiminti, kaip tada jaučiausi – verkdama gėriau vaistus ir dukrytei daviau mišinuką, o pienelį traukiau ir pyliau lauk.
Ta mišinuko smarvė, skonis, o dar buteliukų plovimas, naktinis kėlimasis nusitraukti pieno pasirodė kažkas baisaus. Tačiau giliai širdyje kažkas kirbėjo ir sakė – ieškok toliau. Paskambinau pažįstamam burnos chirurgui į Kauną, jis liepė nebegerti tokių baisių vaistų. Kitą dieną aš Kaune. Pasirodo, išniro žandikaulio diskas, gydytojas atstatė ir skyrė procedūrų.
Deja, situacija negerėjo. Nenoriu smulkiai pasakoti, bet aplankiau visus tris Klaipėdoje dirbančius veido žandikaulių chirurgus. Tiesa, diagnozes ir patarimus išgirdau skirtingus. Vienas iš jų skyrė antibiotikų (pasak gydytojo, šalia vieno iš neseniai taisytų dantų yra židinys, ir jis sukelia skausmą). Išgėriau visą kursą antibiotikų. Kaip vėliau paaiškėjo, šį kartą antibiotikai buvo skirti be reikalo. Situacija liko tokia pati. Miegojau su šaliku, skausmas buvo baisus, bet, laimei, jau vėl galėjau žindyti vaiką.
Ir vėl sekmadienį nuvažiavome į Palangą. Grįžtant pradėjo skaudėti priekinį dantį. Kaip tyčia, naktį dukrytė prabudo su aukšta temperatūra, o aš (kaip šviežiai iškepta mamytė) iškviečiau greitąją. Dukrą paguldė į ligoninę. Matyt, man iš to streso skausmas gal kokius 10 kartų padidėjo. Aš jau beveik kaukiau, pusę galvos surakino. Ligoninėje gavau receptą ketanovui, skausmas šiek tiek aprimo.
Paskambinau dar vienam (jau ketvirtam) veido žandikaulių chirurgui. Kitą rytą vyras liko ligoninėje su dukryte, o aš bėgte pas naująjį gydytoją. Jis patvirtino diagnozę, kad kaltas žandikaulio sąnarys, ir supažindino su jau irgi ketvirtąja odontologe.
Ji sutaisė priekinį dantį ir atvėrė jau užplombuotus trečiojo odontologo dantis. Skausmas didžiulis, kelionė pas endodontę.
Deja, ir šis gydymas nepadėjo. Beveik visą laiką verkiau.
Reziumė – man išrovė du antrojo odontologo pradėtus ir kitų odontologų taisytus dantis. Paaiškėjo, kad dantų kanalų plomba buvo pajudėjusi iš vietos, už dantų, todėl ir dirgino. Žaizdos sunkiai gijo. Skyrė jau antrąjį antibiotikų kursą. Deja, skaudėti nenustojo.
Su siuntimu važiuoju nuvažiavau pas profesorių Kubilių į Kauną. Ir ką gi – nauja diagnozė. Gydytojas vien pažiūrėjęs nuotrauką liepė susitaisyti dantį, apie kurio taisymą ir problemas nė vienas iki šiol mane narstęs gydytojas neužsiminė. Ir stebuklas – pradėjus šį dantį marinti ir valyti, skausmas pradėjo mažėti. Dabar tik negaliu žiovauti išsižiojusi, kąsti obuolių, tačiau nebeskauda!
Bet problemos tuo dar nesibaigė. Nes pradėjo skaudėti dantis kitoje pusėje. Prisiminiau savo pirmąją odontologę, pas ją ir grįžau. Tiesa, iki šiol save graužiu, kad negalėjau pakentėti ir sulaukti jos, gal nebūtų tekę viso to siaubo patirti? Bet, matyt, Dievas viską kitaip sudėliojo, kad tokį kelią reikėjo nueiti.
Kadangi mano blogas sąkandis, reikia išrauti protinius dantis, kad galėtų uždėti breketus. Išrovė. Tai buvo jau trečias per labai trumpą laiką išrautas dantis.
Po kelių dienų pajutau, kad skauda krūtį. Naktį jau visa karšta – ir krūtis, ir aš pati. Kažkaip apie mastitą net negalėjau pagalvoti. Juk tai būna pirmaisiais mėnesiais, o aš juk jo išvengiau. Skambinu konsultantei Ritai iš kursų. Man temperatūra beveik 40°C, Ritos patarta iš krūties rankomis traukiu pienelį, ir ką gi – pūliai. Su greitąja važiuoju į ligoninę. Ten apžiūrėjo pora gydytojų, nutarė – pjauti nereikia, važiuok namo. Su ašaromis važiuoju pas šeimos gydytoją – gaunu jau trečią kursą antibiotikų. Taip ir neaišku, nuo ko tas mastitas. Gal po danties rovimo komplikacija, gal perpūtė. Maitinu iš vienos krūties, o iš kitos traukiu. Po poros dienų pūlių nebelieka. Dėkoju Dievui.
Tuo metu man paliovos vis taiso dantis. Gal pasirodys, kad aš tik ir gyvenu pas odontologus, bet kai uždeda vaistus reikia laukti, tad ir tarpai tarp apsilankymų kartais būna nemaži. Prasidėjo atostogos. Ir ką gi, bebūnant kaime, jaučiu, kad vėl skauda dantis, nubėgu pas vietinę odontologę, o ji pasako, kad prie išrauto danties yra pūlinukas. O tai reiškia, kad grįžusi į Klaipėdą gaunu jau ketvirtą kursą antibiotikų ir dar kartą išvalomi kanalai.
Šiuo metu taisomi naujai gendantys ir jau taisyti dantis. Ratas beveik baigia apsisukti, ir vėl iš naujo pertaiso. Tad laukiu rytojaus, nes bėgsiu marinti dar vieno danties.
Istorija labai paini. Ir visą šį laiką, išskyrus kelias dienas, kai gėriau „Finlepsiną“, maitinau savo dukrelę (net gerdama antibiotikus). Žinant, kad viskas persiduoda per pienelį, net ir emocijos, man nekilo minties to nebedaryti. Būdavo tokių dienų, kad tik parbėgu, pamaitinu, ir vėl su ašaromis akyse ir viltimi, kad padės, bėgu pas kitus gydytojus. Turbūt net ne visus gydytojus paminėjau, pas kuriuos lankiaus, jau daug ką ir užmiršau. Tiesiog rašau mamoms, kad susidūrusios su sunkumais nenuleistų rankų. Ir kai mamos sako „man nuo streso dingo pienelis“ aš tiesiog to nesuprantu. Gal esu tikrai išprotėjusi ir vis nešu tą žindymo vėliavą? Bet kitaip negaliu. Ir kai kas nors paklausia, kiek maitinsiu, atsakau – kol atsisakys Ugnytė. Neretai pastebiu keistai persisukančius veidus, bet tik nusišypsau. Taip ir lieka nesupratę, juokiuosi ar ne. O aš žinau, kad ne.
Tiesa, nė karto nepaminėjau savo antrosios pusės. Visą šį laiką mūsų tėtis buvo šalia mūsų, ir tik jis vienintelis man visaip padėjo. Tiek morališkai, tiek būdamas su dukryte. Ir tik jis vienintelis matė, kaip aš jaučiaus, ir kaip jaučiuos. Ačiū, Arūnai.
Mama Justė
„Mamos žurnalas“
