Baby sign language – kūdikių ženklų kalba

www.psichologeramune.lt

Psichologė Ramunė Želionienė
www.psichologeramune.lt

 Aš žinau, ką sapnavo mano sūnus, kuris dar nemoka kalbėti!

Tyliai bevaikštinėdama ryte kambaryje išgirstu besijuokiantį sūnų. Prabudo – pagalvojau. Prieinu ir matau: mano sūnus dar miega, bet juokiasi ir rodo ženklų kalba „beždžionę“. Savo juoku iš tikrųjų pažadinau mažylį. Bet man taip smagu, kad pirmą kartą prisiliečiu prie savo stebuklėlio sapnų. Stebuklėlio, kuris dar nekalba ir kuriam tik 17 mėnesių. Džiaugiuosi, kad dar besilaukdama sugalvojau savo girdintį sūnų mokyti ženklų kalbos. Jei susidomėjote, tęskime pažintį toliau.

Ženklų kalbos girdintiems vaikams pionieriai iš Amerikos

Beveik prieš 30 metų psichologė Linda Acredolo, augindama savo dukrytę, pastebėjo, kad dar nekalbanti mažylė naudoja tam tikrus ženklus svarbiems objektams parodyti. Mama skatino mergaitės ženklų demonstravimą ir tokiu būdu sudarė galimybes lengvai komunikacijai tarp jų. Linda Acredolo ir kolegė Susan Goodwyn mano, kad vaikai patys gali susikurti ženklus ir juos puikiai naudoti. Taip mažyliai turi galimybę aktyviau bendrauti su juos prižiūrinčiais suaugusiaisiais.

Joseph Garcia pastebėjo, kad girdintys kurčių tėvų vaikai pradeda anksčiau bendrauti su savo tėvais nei girdintys girdinčių tėvų vaikai. Jis taip pat skatina mokyti girdinčius vaikus ženklų kalbos, nes tai garantuoja efektyvesnę komunikaciją tarp tėvų ir vaikų. Joseph Garcia siūlomi ženklai remiasi Amerikos gestų kalba.

Ilgalaikių tyrimų išvados garantuoja

Mokslininkai teigia, kad ženklų kalbos mokymas stimuliuoja kalbos raidą. Tai yra dėmesio vertas teiginys visiems, kurie mano, kad ženklai stabdo vaikelio norą kalbėti. Juk nėra mažylio, kuris išmokęs vaikščioti mielai toliau sau gulėtų. Vaikai turi tiek daug sužinoti. Kalba mūsų vaikams yra dar vienas būdas susipažinti su pasauliu ir tapti panašesniu į suaugusiuosius. Ženklų kalba normaliu atveju padeda mažyliui tol, kol jis pradės šnekėti.

Psichologai nustatė, kad vaikai, kurie susikalbėdavo su suaugusiaisiais ženklais, ne tik pasižymėjo aukštesniu intelekto koeficientu (8 metų vaikų, mokėjusių ženklus, IQ buvo 12 balų aukštesnis nei vaikų, nesimokiusių ženklų kalbos), bet ir platesniu žodynu. Jie mokėjo ir suprato daugiau ir ilgesnių žodžių. Stebėjimų duomenys leidžia daryti išvadą, kad ženklų kalba mažina stresą, įtampą, verksmingumą, pyktį, agresyvų elgesį, didina pasitikėjimą savimi. Nustebsite, bet tokia teigiama ženklų kalbos įtaka pastebima ne tik vaikų, bet ir juos prižiūrinčių suaugusiųjų elgesyje. Tokias ženklų kalbos naudojimo teigiamas pasekmes galima paaiškinti labai paprastai: kuo geriau vieni kitus supranta bendraujantys žmonės, tuo daugiau atsiranda jų bendroje veikloje ir kasdienybės rutinoje komforto ir darnos. To siekia visi tėvai, ar ne?

Kas dar paskatino mūsų šeimą susidomėti ženklų kalba?

Esu mama ir psichologė. Todėl perskaičiau beveik visus mokslinius straipsnius, kurie tik buvo prieinami. Išvados pradžiugino ir skatino domėtis labiau. Nustatyta, kad ženklų kalbos naudojimas didina abipusį pasitikėjimą tarp vaiko ir jo tėvų. Ženklų kalba padeda padidinti malonių emocijų išgyvenimus, padeda vaikams išreikšti emocijas (liūdnas, linksmas), savo poreikius (valgyti, miegoti, šalta) ir moko vaikus empatijos nuo kūdikystės. Tai puikus būdas ir tėvams mokytis geriau suprasti savo vaikus. Ženklų kalbos naudojimas padeda tėvams sėkmingiau susitvarkyti su dienos rutina. Tėvai, kurie moko mažylius nuo kūdikystės, užtikrina, kad jiems geriau seksis mokytis mokykliniame amžiuje dėl atsiradusių neuroninių jungčių smegenyse. Ženklų kalbos naudojimas didina mamų pasitikėjimą savimi. Mamos, ypač auginančios pirmagimį, dažnai savęs klausia „ar aš viską gerai darau?, „ar aš gera mama?“, o atsakymo negauna iš paties svarbiausio subjekto – vaiko. Ženklų kalba tarsi užaugina jausmą, kad aš galiu. Tai labai svarbus „vaistas“ nuo melancholijos ar depresijos bei sutrikimo. Mano vyras teigia, kad ši mokslininkų išvada galioja ir vaikus prižiūrintiems vyrams, kurie tėvais tampa lėčiau nei moterys – mamomis. Vadinasi, teigiamos pasekmės tiesiog universalios.

Daug ir dažnai kalbėkite

Tėvai dažniausiai rūpinasi, ar jų mažylis pakankamai pamiegojo, pakankamai pavalgė, ar yra sausas. Alkanas ar šlapias vaikas tikrai praneš apie savo nepatogumus. O štai nepakalbintas kūdikis tyliai sau gulės ir bandys prisitaikyti. Iš tiesų reikėtų labai susirūpinti, ar tėvai užtektinai su mažyliu šneka. Taigi nuo pat mažų dienų daug kalbėkitės su vaiku. Apie ką? Mano vyras ir aš komentuojame savo veiksmus, kai gaminame valgyti, kai plauname grindis, pasakojame, ką matome pro langą, atskleidžiame savo mintis, įvardiname drabužių pavadinimus, daiktų spalvas ir pan. Matau, kaip vaikui gera su mumis. Kalbančiais ir kalbinančiais. Dažnas kalbėjimas su kūdikiu – tai puiki pradžia ženklų kalbai mokyti.

Kada pradėti mokyti ženklų kalbos?

Visų pirma negalvokite, kad tai mokslas. Nusiteikite žaismingai ir pradėkite patys mokytis ženklų. Mokytis ženklų kalbos turėtų būti abiejų tėvų sprendimas. Mat kuo daugiau žmonių iš artimiausios vaiko aplinkos įsitrauks į šią naudingą veiklą, tuo greičiau vaikas išmoks įvairių ženklų. Kai vaikelis sulauks 6 savo gyvenimo mėnesio, pats laikas pradėti mokyti ženklų ir jį. Psichologai teigia, kad 4 mėnesių mažyliai jau turi pakankamai atminties, kad galėtų įsiminti muziką ar šalia nuolat esančius objektus, pvz., savo kūno dalis. 8 mėnesių mažiai jau gali juoktis, kai juokiasi kiti, žaisti žaidimą „ku-kū“, juoku reaguoti į kutenimą, t.y. žaisti socialinius žaidimus, bei atkartoti gestus, kuriuos rodo suaugęs žmogus. Vaikučio rankytės gali atlikti vis daugiau ir vis įvairesnių veiksmų. Todėl laikotarpis tarp 6 ir 8 mėnesių būtų pats dėkingiausias ženklų rodymo pradžiai.

Kūdikių kalba

Jūratės Čiakienės nuotr. www.fotojurate.lt

Kaip pradėti mokyti ženklų kalbos?

Kai norime geriau suprasti savo dar nekalbančius mažylius, pasakykime jiems: parodyk man, ko tu nori. Ir jie būtinai tą padarys, kai tik galės. O jūs prisiminkite pagrindines situacijas, kurios palankiausios vieno ar kito ženklo demonstravimui.

1. Dažna veikla, kasdieniai užsiėmimai, dienos ritualai, pvz. maitinimas krūtimi, valgymas, sauskelnių keitimas, maudymas, pasakos sekimas prieš miegą ir pan. Aš pradėjau nuo ženklo „pienas“: rodydavau jį prieš maitinimą krūtimi, maitinimo metu, ne vieną, o keletą kartų, o rodydama ženklą „pienas“ visada sakydavau žodį „pienas“. Vėliau pradėjau rodyti ženklus „valgyti“, „viskas, jau sotus“, „dar?“.

2. Vaiko domėjimosi situacijos. Pvz., mano sūnus nuo mažų dienų spoksodavo į lempas ir lydėdavo jas ilgu „ooo“. Atsirado poreikis parodyti ženklą „lempa“. Pirmasis sūnaus atkartotas ženklas ir yra „lempa“. Vėliau teko parodyti ženklus „dramblys“, „beždžionė“, nes sūnus labai noriai žiūrėdavo knygeles su gyvūnų nuotraukomis.

3. Nuostaba arba „Aš matau ir tu matai“: tarkime, jūs sėdite vakare šalia lango, pro kurį matyti jaunas mėnulis. Vaikas nustebęs žiūri į jį, jūs žiūrite į mėnulį, vaikas žiūri į mėnulį – tai palanki proga parodyti ženklą „mėnulis“. Rodote į mėnulį, sakote žodį ir rodote ženklą.

4. Kai vaiko akys klausia: vaikas žiūri į suaugusį, kai ko nors nori, kai jam ko nors reikia ar norėdamas ko paklausti bei pasakyti, kaip jaučiasi, pvz., mano sūnus stumia karutį, bet per slenkstį pats neįveikia tikslo, žiūri į mane klausiamai, o aš jam sakau: „Tau reikia pagalbos?“. Tai sakydama rodau pagalbos ženklą.

Nuo kokių ženklų pradėti?

Joseph Garcia siūlo štai tokią tvarką.

1. Daiktų ar objektų pavadinimai (šuo, knyga, pienas ir kt.).

2. Žmonių įvardinimai (tėtis, mama, senelė ir kt.).

3. Žaidimas „surask…“ (kur batai?, kur katė? ir kt.).

4. Kažkas vyksta (nėra žaislo, baigėsi maistas ir kt.).

5. Prašyti dar ko nors (dar pieno, dar pažaisti ir kt.).

6. Daiktų priskyrimas kam nors (mano batai, tavo kamuolys ir kt.).

Jis rekomenduoja pradėti nuo trijų svarbių vaikui ženklų: „pienas“, „dar“, „valgyti“. Iš pradžių vaikučiui fiziologiniai poreikiai yra svarbiausi. Tačiau jam augant didėja domėjimasis aplinkiniu pasauliu. Būkite atidūs ir stebėkite, kuo domisi jūsų vaikas. Aš rekomenduočiau mokyti savo vaikus tų ženklų, kurie palengvins jūsų kasdienybę ir padarys ją ne tik darnesnę, bet ir saugesnę: „liesti negalima“, „dar?“, „stop“, „valgyti“, „gerti“, „skauda“ ir pan.

Kada sulauksite rezultatų?

Specialistai įspėja: jei ženklus pradėsite rodyti 10 mėnesių vaikui, jis atkartoti ženklus turėtų tikrai jau sulaukęs 14 mėnesių – priešingu atveju pasirūpinkite vaiko klausos tyrimais. Psichologai rašo, kad vaikas ženklus atkartoti gali ir nuo 10 mėnesio. Kuo anksčiau pradėsite, tuo ilgiau reikės laukti atsako. Mano sūnus, būdamas 14 mėnesių, jau rodė septynis ženklus. Kai mažius pradėjo tarti atpažįstamus garsus, jo rodomas ženklas buvo lydimas ir garsais. O kalbos raida, kaip žinia, yra labai individualus reikalas. Sūnus, sulaukęs 17 mėnesių, jau rodė apie 40 ženklų. Svarbiausi sėkmės garantai yra pastovumas, kartojimas, atvirumas interpretacijoms ir jūsų džiaugsmas. Verbalizuokite savo veiksmus, ketinimus. Jei einate valgyti į virtuvę, sakykite ir rodykite ženklą. Kai jau atėjote, atsisėdote prie stalo ar pasodinote savo vaikutį – vėl parodykite ženklą. Valgymo metu taip pat rodykite ženklą. Vaikai iš karto neatkartoja ženklų preciziškai. Todėl būkite paslankūs, remkitės kontekstu, kai spėjate, ką mažylis nori pasakyti. Pvz., mano sūnus labai panašiai rodydavo „televizorius“, „dar“ ir „skauda“. Bet kontekstas man padėdavo atskirti sūnaus rodomus ženklus. Todėl aš beveik visada atkartodavau mažiaus rodomus ženklus teisingai, dar labiau pastiprindama jo ne visai teisingą demonstravimą.

Tačiau rezultatas – tai ne tik vaiko atkartojami ženklai. Rezultatas – tai dažnesnis bendravimas, dažnesnis vaikučio stebėjimas, daugiau malonių akimirkų. Mūsų šeimai ženklų kalba padovanojo realią galimybę pasaulį pamatyti mūsų sūnaus akimis. Jau buvome pamiršę, koks gražus yra mėnulis, koks šlapias lietus ir kaip smagu pabūti po spalvotu skėčiu žvarbią dieną.

Mums pavyko, todėl dar keletas patarimų

Labai svarbu rodant ženklus aiškiai tarti žodžius. Jei sakote „laivas“ ir rodote „laivas“, taip turi būti kurį laiką. Jokių „laivelių“ kol kas nesakykite.

Jei „puodelis“, tai ne „puodukas“. Jei „mama“, tai ne „mamytė“. Jei „miegoti“, tai ne „liu – lia“. Jei „telefonas“, tai ne „alio alio“. Taip jūs padėsite vaikui susidaryti asociaciją tarp daikto, jo prasmės, ženklo ir garso. O kai vaikutis gebės tą pačią prasmę priskirti ir mažybiniam žodžiui, suprasite.

Tuomet galėsite tarti daugiau įvairesnių žodžių formų.

Gali būti, kad išmokęs vieną ženklą, vaikas jį rodys viskam. Tai šaunu. Čia kaip su žodžiu „mama“: vaikas, išmokęs ištarti šį žodį, jį vartoja viskam.

Tai parodo, kad vaikas jau pats nori įvardinti daiktus ir veiksmus, tai daro taip, kaip moka. Su laiku ženklai diferencijuosis.

Vaikas kurį laiką rodys ne daug ženklų, bet įvyks sprogimas. Bus tam tikras sensityvus laikotarpis, kurio metu vaikas mokysis greitai ir daug. Išnaudokite jį. Mano sūnus, būdamas 1,5 metų, ženklą išmoksta nuo vieno demonstravimo ir jo beveik kasdienio kartojimo.

Ženklų rodymas neatims iš jūsų papildomo laiko. Dauguma ženklų rodomi viena ranka. Mamos su nešynėmis abejoja, ar joms būtų tai patogu.

Žinoma, nes vaikas nebūna nešynėje visą dieną. Sustoti ir apsidairyti aplink, parodyti vaikui gėlę, medį, saulę – tai geras užsiėmimas. Labai svarbu, kad vaikas žiūrėtų į jus, kai rodote ženklus.

Labai didelės reikšmės rodant ženklus turi ir jūsų veido išraiška. Kuo daugiau ekspresijos, tuo geriau. Ypač tokiems ženklams, kurie, be žodžio reikšmės, turi dar ir jausmų atspalvį, pvz., „skauda“, „liūdna“, „verkti“, „šalta“, „mažas“ ir pan.

Nors vaikai maži, jie yra protingi

Aš buvau maloniai nustebinta, kai mano sūnus, pamatęs ant žemės gulinčią mažą medžio šakelę, parodė „medžio“ ženklą. Jis, vadinasi, jau supranta, kad medis – tai ir tas augantis šalia namų ąžuolas, ir dar mažytė, ką tik pasodinta obelis, ir malka, ir pagaliukas. Iš pradžių sūnus ženklą „dar“ rodydavo tik tuomet, kai norėdavo dar valgyti ar gerti. O dabar jau prašo ir dar muzikos, dar kutenimų, dar muilo burbulų. To jo niekas nemokė. Visai neseniai atkreipiau dėmesį, kad sūnus puikiai atpažįsta kai kurių žodžių mažybines formas, pvz., vandenėlis, pieniukas, saulytė, lemputė, paukščiukas ir pan. Vadinasi, sūnaus žodynas kur kas didesnis nei man atrodo. Per tokią malonią patirtį aš kiekvieną dieną vis pagaunu save benustembančią: koks protingas yra tas mano mažasis žmogutis. Vaikai nori parodyti mums savo pasaulį – būkime atviri tam.

Vaizdelių apie kūdikių kalbą rasite „Youtube“ tinklalapyje, įveskite raktinius žodžius „Baby sign language“.

„Mamos žurnalas“

Susiję straipsniai

Žymos: ,

Komentarų nėra.

Palikite atsiliepimą


devyni + = 14