Keičiantis požiūriui į asmenybės unikalumą ir orumą, teisę būti kuo nori ir kokiu nori, kalbėti apie svorį tapo neetiška. Vis dėlto nutarėme nusižengti normoms ir pokalbiui pakvietėme gydytoją endokrinologę. Ji papasakojo, kaip jūsų svorį lemia hormonai.
Konsultuoja gydytoja endokrinologė Lina Orlovskaja
Kodėl kalbame apie antsvorį, kai nutarta – žmogus gali atrodyti taip, kaip nori?
Viena iš didžiausių XXI amžiaus žmonių sveikatos problemų yra antsvoris ir nutukimas. Europos Sąjungos šalyse kas antras žmogus turi antsvorio ir kas trečias žmogus yra nutukęs. Taip yra dėl dviejų priežasčių: dėl pasikeitusios socioekonominės aplinkos mažėja gyventojų judrumas, o kartu mažėja ir suvartojamos energijos poreikis; pakito mitybos įpročiai – lengvai prieinamas riebus, kaloringas, saldus maistas.
Jeigu nutukimas būtų tik estetinė problema, niekas dėl to nesuktų galvos, Tačiau su nutukimu susijusios kraujotakos sistemos ligos, cukrinis diabetas, arterinė hipertenzija, vėžys, judamojo aparato ligos, psichinės sveikatos problemos, gyvenimo kokybė bei trumpesnė gyvenimo trukmė.
Tad turime suprasti, kad nutukimas – tai lėtinė liga, kurios metu organizme esantis riebalinio audinio perteklius sutrikdo normalų organų funkcionavimą bei lemia su per dideliu kūno svoriu susijusių gretutinių ligų atsiradimą.
Jeigu nutukimą lemia pusiausvyra tarp gaunamos ir suvartojamos energijos, kodėl storėja ir mažai valgantys žmonės?
Gaunamos ir suvartojamos energijos disbalansą lemia ne tik kalorijos, bet ir genetika, aplinkos veiksniai ir endokrininiai sutrikimai. Hormonai yra labai svarbūs kalbant apie žmogaus svorį.
Kodėl? Riebalinį audinį galime vadinti didžiausiu žmogaus endokrininiu organu. Riebalinį audinį sudaro: riebalinio audinio ląstelės (adipocitai), imuninės ląstelės, nervinės ląstelės, jungiamojo audinio ląstelės ir kt. Riebalinio audinio ląstelės yra hormoniškai aktyvios ir išskiria daugybę biologiškai aktyvių medžiagų, reguliuojančių medžiagų apykaitą, uždegiminius procesus organizme, imuninius procesus, hormonų gamybą. Riebalinių ląstelių išskiriami hormonai – adiponektinas, leptinas – lemia alkio ir sotumo jausmo reguliavimą.
Kokie hormonai lemia nutukimą?
Jų yra gana daug:
Insulinas – gaminamas kasoje, reguliuoja angliavandenių apykaitą. Dėl insulino gliukozė patenka iš kraujo į ląsteles, kur ji panaudojama kaip energijos šaltinis. Gliukozės ir kitų angliavandenių perteklius, veikiamas insulino, virsta riebalais. Pavartojus per daug angliavandenių, insulino kiekis kraujyje staiga smarkiai pakyla, gliukozės perteklių versdamas riebalais ir kartu didindamas apetitą bei skatindamas mus dar labiau apsivalgyti.
Dažnai vartojant per daug angliavandenių, organizmo ląstelės ne tik riebėja, bet ir tampa vis mažiau jautrios, atsparios insulino poveikiui, dėl to gliukozė kaupiasi kraujyje, skatindama kasą išskirti dar daugiau insulino, o šis savo ruožtu dar labiau didina apetitą. Taip susiformuoja nutukimas dėl atsparumo insulinui.
Žmonės, kurių organizmas linkęs į atsparumą insulinui, dažnai būna paveldėję genus, lemiančius polinkį sirgti cukriniu diabetu. Dažnai kaip atsparumo insulinui požymis šių žmonių pažastyse, apie kaklą, ties alkūnėmis, krumpliais, keliais, kartais ir po krūtine oda būna patamsėjusi, sustorėjusi, rudesnė, šiurkštesnė. Šis odos pokytis vadinasi juodąja akantoze (lot. acantosis nigricans).
Tiroksinas – skydliaukės hormonas. Jo trūkumas Lietuvoje yra gana dažnas, nes gyvename endeminėje jodo stokos zonoje. Sumažėjus tiroksino kiekiui kraujyje, lėtėja medžiagų apykaita, svoris auga net ir nedaug valgant, taisyklingai maitinantis. Taip pat vargina nuolatinis nuovargis, šalčio jausmas, mieguistumas, kietėja viduriai, slenka plaukai, sulėtėja protinė veikla, prastėja atmintis ir dėmesio sukaupimas, sausėja oda, gali sutrikti menstruacijų ciklas.
Normalus skydliaukės hormonų kiekis kraujyje ypač svarbus nėštumo pradžioje, kol vaisiaus skydliaukė dar nesusiformavusi, bei kūdikių pirmais gyvenimo metais – ne tik dėl svorio ir medžiagų apykaitos bet ir dėl protinės veiklos bei smegenų formavimosi.
Kortizolis – vadinamas streso hormonu, jį gamina antinksčiai. Kortizolio išsiskyrimą į kraują skatina stresas, badavimas, gliukozės koncentracijos kraujyje sumažėjimas. Veikiant kortizoliui iš raumenyse, kepenyse riebaliniame audinyje esančių medžiagų gaminama gliukozė, skatinamas kaulinės masės mažėjimas. Kortizolis skatina insulino išsiskyrimą, o insulino poveikį organizmo audiniams jau aptarėme anksčiau. Tai dar viena iš priežasčių, kai svoris auga „iš oro“.
Leptinas – tai riebaliniame audinyje gaminamas hormonas, sukeliantis sotumo jausmą bei slopinantis smegenyse alkio centrus. Kuo labiau nutukęs žmogus, tuo didesnis kiekis leptino yra jo kraujyje. Leptino perteklius (kaip ir insulino perteklius riebalines ląsteles) smegenų ląsteles daro nebejautrias leptinui, dėl to atsiranda nuolatinis alkio pojūtis.
Lytiniai hormonai. Moterims menopauzės periodu sumažėjus estrogenų kiekiui, kaip ir vyrams andropauzės periodu, sumažėjus androgenų kiekiui kraujyje, didėja riebalinė kūno masė, mažėja raumeninė bei kaulinė masė. Estrogenai bei androgenai mažina cholesterolio bei gliukozės kiekį kraujyje.
Somatotropinas – tai augimo hormonas, gaminamas galvos smegenyse, hipofizinėje liaukoje. Augimo hormonas reguliuoja medžiagų apykaitą, skatina raumenų masės augimą, reguliuoja metaboliką kauliniame audinyje, jo trūkstant vaikams, prastai auga ne tik ūgis bet ir raumeninė masė, kaupiasi riebalinis audinys, jų kaulų tankis būna mažesnis.
Adrenalinas, noradrenalinas, dopaminas – tai vadinamieji „bėk ir ginkis“ streso hormonai. Šie antinksčiuose gaminami hormonai nuo senų laikų žmonėms padėjo išgyventi susidūrus su pavojais gyvybei, o šiandien savo pirmykštę paskirtį atlieka retai ir daugiausiai išsiskiria į kraują esant emociniam stresui. Adrenalinas skatina gliukozės padidėjimą kraujyje skylant riebalams ir kepenyse esančiam glikogenui, po adrenalino pliūpsnio smogus jaučiasi alkanas, išsekęs, dažnai apsivalgo, jaučia potraukį saldumynams ir kitiems greitai pasisavinamiems angliavandeniams.
Ghrelinas – virškinamojo trakto ląstelėse gaminamas hormonas, stimuliuojantis alkio centrus mūsų smegenyse. Ghrelino išsiskyrimą skatina ne tik tuščias žarnynas, badavimas, nesubalansuota mityba, per dideli tarpai tarp valgymų, bet ir kortizolis bei kiti streso hormonai, nepriklausomai nuo to, ar žmogus yra pavalgęs, ar ne.
Pakalbėkime apie genus – jeigu apkūnūs tėvai, bus apkūnūs ir vaikai?
Vienas iš nutukimą lemiančių genų, vadinamas FTO genu, lemia riebalų kaupimąsi pilvo srityje. Taip pat jis lemia potraukį valgyti kaloringą bei riebų maistą bei padidėjusį alkio hormono (ghrelino) kiekį organizme. Rizikos grupės asmenims ghrelino koncentracija kraujyje prieš valgant smarkiai padidėja, o po valgio nesumažėja. Jei šio nutukimą lemiančio geno kopijas žmogus paveldi iš abiejų savo tėvų, tikimybė, kad jis bus nutukęs, siekia net apie 70 procentų. Gera žinia ta, kad ghrelino koncentraciją kraujyje mažina fizinė veikla bei gausesnis baltymingo maisto vartojimas.
Yra ir genetinių sindromų, lemiančių nutukimą, pvz., Prader-Willi sindromas.
Ką laikote aplinkos veiksniais, lemiančiais nutukimą?
Aplinkos veiksniai – tai mityba, fizinis aktyvumas, psichiniai veiksniai (valgymo sutrikimai, lėtinis stresas, baimė, depresija), kai kurie vaistai (gliukokortikoidai, insulino perteklius ir kiti), endokrininės ligos (hipotirozė, Kušingo sindromas, augimo hormono nepakankamumas, pogumburio ir hipofizės augliai).
Atskirti, dėl kokių priežasčių auga svoris, dažnai yra painu. Neretai jis auga ir dėl kelių priežasčių, esančių tuo pačiu metu, todėl didėjant svoriui reikalinga specialistų pagalba bei komandinis darbas. Gydant nutukimą turi dalyvauti šeimos gydytojas, endokrinologas, gastroenterologas, dietologas.
