Kai vaikas netyčia nusirita nuo vystymo stalo ar patiria smurtą iš suaugusiojo, gydytojai iš karto pastebi ženklus: mėlynes, patinimus, kraujosruvas.
Šįkart norime pakalbėti apie kitą smurto prieš vaiką formą, kuri dažniausiai nepalieka akimi pastebimų ženklų, bet yra nepaprastai pavojinga mažyliui. Tai fizinis jo sukrėtimas.
Medicinoje yra net specialus terminas „Sukrėsto kūdikio sindromas“. Tai gana dažnai pasitaikanti trauma, bet ne visada tėvai kreipiasi į gydytoją. O jei ir kreipiasi, ne visada pasako tikrąją priežaskūdikį, pažeidžiamos jo smegenys – nuo kratymo ir purtymo jos atsitrenkia į kaukolės kaulus.
Kodėl tėvai purto
Pastebėta, kad dažniausiai „sukrėsto kūdikio sindromas“ diagnozuojamas iki pusės metų, o dar tiksliau – iki trijų mėnesių mažyliams. Pirmaisiais mėnesiais kūdikiams užeina nesuvokiamų rėkimo priepuolių.
Jie rėkia, nors yra sotūs, sausi, nors jiems nešalta ir supami ant mamos rankų. Toks rėkimas gali trukti ir valandą, tiesiog tą laiką būtina pralaukti. Tie tėveliai, kurie turi daugiau teorinių žinių apie kūdikio priežiūrą, nepurs rėkiančio kūdikio mušti ar purtyti. Deja, kartais suaugusiajam nuo rėkimo „baigiasi kantrybė“, ir jis rėkiantį kūdikį ima purtyti: „Liaukis!“ Statistika rodo, kad dažniausiai (50-70 proc.) purtytojai yra vyrai – biologiniai vaiko tėčiai ar mamos gyvenimo partneriai. Galbūt vyrų kantrybė mažesnė… Purtymo faktas gali baigtis dvejopai – kūdikis dar labiau įsirėks arba iš tikrųjų liausis… kvėpuoti, neteks sąmonės, prasidės traukuliai.
Purtymas – tai netekusio kantrybės, nebegalinčio blaiviai mąstyti suaugusiojo smurtas prieš kūdikį.
Jaunų šeimų kursuose, dar prieš kūdikiui gimstan, taptariama ši problema, papasakojama, kad taip gali būti. Kūdikis gali be priežasties rėkti. Tokiu atveju prieš akis reikėtų turėti keletą telefonų, kam paskambinti ir paprašyti pagalbos, užuot netekus savitvardos. Tai gali būti šeimos gydytoja, močiutė, giminaitė. Artimas žmogus gali ateiti ir leisti mamai ar tėčiui trumpam išeiti į kitą kambarį, į vonią išsimaudyti ar į lauką įkvėpti gryno oro, kad nervai pailsėtų nuo kūdikio rėkimo. Tiesiog sunkų laiką būtina ramiai pralaukti, kol baigsis rėkimo priepuolis.
Kas vyksta purtant vaiką
Kai rėkiantis kūdikis purtomas, jo galvytė juda didele amplitude, nes silpni kaklo raumenys dar negali jos prilaikyti. Pirmaisiais metais kūdikio galva sudaro net 25 proc. viso kūno svorio (tuo tarpu suaugusio žmogaus – tik 10 proc.). Mažo vaiko galvos sandarai būdinga tai, kad smegenys galvoje vystosi „erdviai“ – iki kaukolės kaulų yra gana nemažas atstumas, todėl purtomos smegenys atsitrenkia į kaulus. Kūdikio smegenyse daug kraujagyslių, nes jos turi aprūpinti sparčiai besivystančias smegenis, tačiau kraujagyslės yra silpnos, lengvai pažeidžiamos. Purtant kūdikį, gali atsirasti kraujosruvų smegenyse.
Simptomai, kurie pasireiškia iš karto, sukrėtus vaiką:
kūdikis nustoja verkti, nerodo jokios reakcijos į dirgiklį
atsiranda letargija, mieguistumas,
traukuliai,
negalėjimas išleisti garso,
negalėjimas akimis sekti judančio daikto,
kvėpavimo sutrikimas (atrodo, lyg vaikas negalėtų įkvėpti),
patamsėjusi odos spalva,
sąmonės praradimas,
rėkimas pereinantis į kūkčiojimą,
akių vartymas,
nepaaiškinamos valgymo problemos, kai kūdikis atsisako valgyti.
Simptomai, kurie pasireiškia po kurio laiko, net po kelerių metų:
mokymosi ir elgesio sutrikimai,
aklumas,
atminties sutrikimai,
vieno arba abiejų kūno pusių paralyžius,
motorikos sutrikimai (kai vaikas negali normaliai vaikščioti, nėra normalios rankų funkcijos),
neaiški kalba.
Žinoma, pati baisiausia sukrėtimo pasekmė – kūdikio mirtis.
Pasekmės visam gyvenimui
Norą purtyti kūdikį dažniausiai sukelia menkas išmanymas apie jo priežiūrą ir auginimą. Faktai rodo, kad vaikas buvo supurtytas dėl to, kad jis rėkė naktį ir trukdė tėvams miegoti. Arba rėkė tuo metu, kai per televiziją buvo rodoma įdomi laida. Kai suaugęs žmogus netenka savitvardos, jo auka gali tapti bejėgis kūdikis. Deja, purtymas problemos neišspręs. Jis gali pridaryti daugybę kitų, nepalyginamai sunkesnių problemų – nuo kūdikio fizinio neįgalumo (paralyžiaus, epilepsijos) iki problemų jam pradėjus lankyti mokyklą (prastos atminties, suvokimo sunkumų, negalėjimo sukaupti dėmesio).
Patarimai tėčiams ir mamoms
Kad išvengtumėte SVS, turite patys būti geros formos ir žinoti, kaip elgtis su kūdikiu. Svarbiausia, kad nepradėtumėte kūdikio purtyti. Kartais vaikas būna neramus, pasikeitęs, galbūt sirguliuoja, o jūs nesuprantate, kas jam atsitiko, nors ir pasūpavote ir pamaitinote, bet jis negali nurimti. Tada labai svarbu:
Savitvarda ir kantrybė. Nepulkite į paniką, ramiai pakvėpuokite, išeikite trumpam į balkoną, nusiprauskite po dušu, išgerkite arbatos, paklausykite mėgstamos dainos ir tada imkitės tolesnių veiksmų, kad padėtumėte kūdikiui. Tik pasirūpinkite, kad matytumėte kūdikį visą laiką.
Specialistų patarimai. Jeigu kūdikis ilgai verkia ir nenustoja, nors jį sūpuojate ir guodžiate, paskambinkite savo gydytojai ar slaugytojai. Nesivaržykite paprašyti, kai jums reikia patarimo ar palaikymo. Neprivalote likti visiškai vieni, kai jums sunku ir neramu.
Artimųjų ir aplinkinių parama. Pasiguoskite vyrui, mamai, seseriai arba draugei, kurie gali jus suprasti. Ypač naudinga pasidalinti savo rūpesčiais su panašaus amžiaus vaikų turinčiomis mamomis.
Poilsis ir gera savijauta. Stenkitės išnaudoti galimybę pamiegoti, kai kūdikis miega. Išmokite atidėti kitus darbus ir pasnauskite drauge su vaiku. Bent vieną ar kelis kartus per savaitę suderinkite su artimaisiais, kad galėtumėte išsimiegoti per naktį. Pasimankštinkite, sparčiau pasivaikščiokite gryname ore, vežiodami kūdikį, pabūkite saulėje arba dienos šviesoje. Darykite atsipalaidavimo, meditacijos, jogos pratimus. Daugybei žmonių nusiraminti padeda malda.
Laisvalaikis ir bendravimas. Nuo gana ankstyvo kūdikio amžiaus galite lankytis saugiose vietose kartu su juo. Nebijokite kartais įsileisti artimųjų ir draugų į namus, kad trumpai pabūtų su jūsų kūdikiu. Pabūkite tarp žmonių ar vienumoje, kad atgautumėte jėgas. Pabendraukite su vyru dviese, kur nors nueikite. Išliekite sukauptus jausmus, pašokite, padainuokite.
Žinios. SKS gali sukelti ir, regis, visai nekalti, bet pernelyg energingi veiksmai, kai tėvai (dažniau tėčiai) neapskaičiuoja jėgų: staigus kūdikio mėtymas aukštyn; bėgiojimas nešant kūdikį ant pečių, nugaros ar krūtinės; kūdikio „jodinimas“ pasisodinus ant kojos; supimas ar sukimas paėmus kūdikį ar vaiką už kojyčių; sukimas aplink save laikant už rankų.
Konsultavo vaikų neurologė Ieva Verkienė
„Mamos žurnalas“
Susiję straipsniai
