2021 metais leidyklos „Tikra knyga“ išleista knyga „Nukas“ buvo nominuota kaip gražiausia metų knyga vaikams. Jos autorės – rašytoja Audra Baranauskaitė ir dailininkė Lina Itagaki. Berniukas Nukas yra nepaprastas vaikas, vieną dieną jis gali nieko negirdėti, kitą – nieko nematyti, ir niekas nežino, kodėl taip yra.
Su Audra Baranauskaite kalbamės apie tai, kodėl rašydama vaikams ji galvoja ir apie knygelę skaitančius tėvus. Ir kodėl ekologijos temą dažnai galima rasti jos kūryboje – vaikystėje Audrai atrodė, kad neužsukus čiaupo išbėgs visas pasaulio vanduo!
Audra, kiek laiko jau rašote vaikams? Galbūt yra kažkoks įvykis ar priežastis, kodėl pradėjote tai daryti?
Tai sutapo su pirmojo anūko atsiradimu. Jam dabar dvylika, tiek laiko vaikams ir rašau.
Pirmoji jūsų knygutė apie ekologiją „Labai buitiška pasaka tiems, kas nori rūšiuoti šiukšles“ parašyta seniai, kai dar nebuvo madinga apie tai kalbėti…
Taip, tada šiukšlių beveik niekas dar nerūšiavo, nors jau buvo atsiradę pirmieji konteineriai. Juk visai neseniai buvo laikai, kai atvažiuodavo tokios šiukšliavežės, pypsėdavo po langais, ir žmonės su pilnais kibirais bėgdavo laiptais žemyn.
Vienas mano draugas kaimynystėje gyveno pseudogotikiniame name aštuntame aukšte be lifto ir į viršų reikėdavo kopti kone amžinybę, todėl įsigudrino šiukšles susmulkinti taip, kad galėtų nuleisti jas į klozetą, – šiandien net skaityti apie tai baisu. Aišku, mano pasaka buvo skirta ne tiek vaikams, kiek suaugusiesiems, be to, joje buvo instrukcija. Kiek įtakos ta knygelė turėjo rūšiavimui, nežinau, bet kaip sakoma, lašas po lašo…
„Nukas“, „Pelikanas Pranas ir taksas Antanas“ nominuotos gražiausių knygelių kategorijoje. Kiek jums svarbus teksto ir vaizdo duetas? Kaip likimas suvedė su vienu ar kitu iliustratoriumi.
Trylika metų kadaise rašiau apie fotografiją, todėl vaizdas man be galo svarbus. Jei tik mokėčiau piešti… Bet nemoku. Norėčiau piešti panašiu stiliumi kaip Bisetas, nes iš pirmo žvilgsnio atrodo labai jau nesudėtinga, tačiau taip tik atrodo.
Aišku, mano favoritas turbūt tebėra Nordqvistas, kuris su savo herojais tarsi apsigyvena knygelėse, leisdamas ten pagyventi ir skaitytojams. Pamenu, turėjau važiuoti autobusu į sodybą ir knygyne nusipirkau „Petsono tortą“ – tai buvo pirmoji pažintis. Eidama stoties link labai sulijau, bet autobuse atsiverčiau knygą ir atsipeikėjau tik po valandos, kai reikėjo išlipti, – buvau pamiršusi, kad kažkur važiuoju ir esu kiaurai šlapia.
O mano knygelių dailininkai atsirasdavo labai įvairiai. Tarkime, vienos parodos atidarymo metu „Apostrofos“ leidėja Giedrė Kadžiulytė stovėjo su dailininku Rimvydu Kepežinsku ir kažką aptarinėjo, tiksliau norėjo, kad jis parašytų tekstą savo būsimai knygelei, nes Kepežinskas puikiai daro ir viena, ir kita. Bet kažkas jam vis strigo, ir kai jie kalbėjosi, aš tiesiog ėjau pro šalį. Giedrė pasuko galvą: „Audra, o gal tu parašyk už Keptą“. Aš ir parašiau. Tiesa, tada dar paklausiau, kokie, jo manymu, galėtų būti herojų vardai, – taip atsirado Pelikanas Pranas ir taksas Antanas. O kadangi su Giedre turime bendrą anūką, priešlapyje Emiliui dailininkas sukūrė originalią dedikaciją – nupiešė takso pavidalą iš jo vardo raidžių.
Su Viktorija Ežiuku knygelei „Kaip Mytaras ir Varčius kelionę keliavo“ mus suvedė pati leidykla, ir aš tuo tikrai džiaugiuosi. Labai mėgstu geros savo draugės Vitos Balinskienės iliustracijas jau minėtai „šiukšlių“ knygelei. O dėl „Nuko“… Buvo tik ką išleista „Sibiro haiku“, bet Lina Itagaki dar nebuvo tokia garsi kaip dabar, ji tiesiog festivalio „Vaikų sala“ metu pakabino stende raštelį, kad norėtų ką nors iliustruoti, o aš kaip tik turėjau ką pasiūlyti.
Pakalbėkime apie „Nuką“. Vieni pamanys, kad tai knygutė apie tą ekranų kartą, kuri visą dėmesį sutelkusi į telefonus ir nebelabai domisi, kas vyksta aplink, nebemato, nebegirdi. Kokia iš tiesų knygutės kūrimo istorija?
Ir puiku, jei taip pamanys. Beje, dauguma galvoja labai panašiai ir tai tik įrodo knygelės universalumą. Nors iš tikrųjų tą pasaką rašiau nuo gimimo nematančiam savo draugui, norėjau, kad įsivaizduotų, kas būtų, jeigu matytų, o kad įsivaizduotų geriau, sugalvojau tą žvilgsniu išgręžtą skylę sienoje. Ir nors jis sakydavo, kad niekada nemačiusiam staiga praregėti būtų baisu, skylė sienoje jam visai patiko.
Beje, susidūriau, kad kai kurie suaugusieji išsigąsta sužinoję tikrąją šios knygutės atsiradimo istoriją, tuo tarpu vaikai, kai su jais susitinku, atvirkščiai – jei nebuvo skaitę knygelės, iškart užsimano ją perskaityti vien sužinoję, kad Remis nieko nematydamas fotografuodavo garsą, mokėsi japonų kalbos, žaisdamas futbolą visada stovėdavo vartuose, dainavo ir grojo fleita, ir net dalyvavo Eurovizijos konkurse.
O dar aš labai noriu, kad visi žmonės, ne tik vaikai, būtų empatiški ir nebijotų bendrauti su kitokiais, negu jie.
Galbūt jūsų šeimoje ar giminėje ir daugiau kūrybingų žmonių?
Kartais atrodo, kad mano šeimoje visi daugiau ar mažiau tokie ir yra. Tėvas buvo žinomas fotografas, mano antras vyras studijavo architektūrą, bet vėliau taip pat įklimpo į fotografiją. Laurynas, vyriausias sūnus, kažkada gerai rašė, net pavydėjau jam humoro jausmo, bet jau seniai „tokiom nesąmonėm“ neužsiima, dabar laisvalaikiu didžėjauja Vilniaus baruose ir yra pamišęs dėl vinilinių plokštelių.
Jauniausias sūnus Rytis lankė teatro studiją, vėliau nemažai dirbo su vaikais, dar groja afrikietiškais būgnais ir kaip hobį turi burbulų verslą, o tai juk taip pat gatvės menas – džiaugsmas vaikų akims. Andrius, vidurinysis sūnus, lankė teatro studiją pas Karalienę, mokėsi piešti, kūrė asambliažus, bet susirgo ir jo intensyvusis kūrybinis etapas baigėsi. Beje, savo feisbuko puslapyje esu įkėlusi Andriaus pieštą komiksą „Gyveno kartą mergaitė“, tada jis buvo tik dešimties, bet mintys ir matymas labai originalus ir nevaikiškas.
Tiesa, vos nepamiršau apie mamą… Ji dirbo atsakingą redaktorės darbą, kur tikrai nebuvo jokios kūrybos, bet laisvalaikiu rašė eilėraščius, o kai susirgo alzheimeriu iš vynuogių sėklelių sukurdavo laikrodį, iš varškės ir grikių – apsnigtą medį ir dar įvairių „paveikslų“ rasdavau jos lėkštėse, juos nufotografuodavau, keldavau į feisbuką, čia ji turėjo krūvą gerbėjų.
Papasakokite epizodų, kaip gimsta vienos ar kitos knygos idėja, kaip ilgai ta idėja gali gyventi galvoje, kol materializuojasi?
Kai kurios idėjos galvoje gyvena labai ilgai, bet sunku pradėti rašyti, – ta vadinamoji „balto lapo baimė“… Tačiau būna ir taip, kad atsisėdi, žiūrėdamas į tuščią ekraną imi barškinti klaviatūrą, ir tekstas nusileidžia kaip iš dangaus. Tokie tekstai man patys mieliausi, tik imi galvoti: pala, pala, o kur čia aš, kodėl neprireikė jokių pastangų, juk dažniausiai tokių tekstų net redaguoti nereikia.
Ne vienoje knygutėje kalbate apie ekologiją. Ar pastebėjote, kad jaunajai kartai tai labai aktualu, kad švedė Greta Thunberg yra tos kartos vedlė?
Ekologijos klausimu ši karta man labai artima. Gal nebuvau itin išmintinga mama, buvau tiesiog per jauna, neturėjau jokios buičiai reikalingos patirties, bet dėl ekologijos visada buvau „išprotėjusi“. Iš savo vaikų kišenių prieš skalbdama turėdavau iškraustyti krūvas popiergalių, nes šiukšlių dėžių gatvėse buvo ne per daugiausia, o aš mokiau juos nieko nemesti ant žemės. Jei lašėdavo čiaupas, o tais laikais jie lašėdavo ištisai, man atrodydavo kad išlašės visas pasaulio vanduo. Jau vėliau vyriausias sūnus man sakydavo: „Aš kaip koks kvailys net tūsuose einu ir gesinu visur šviesą“, nes įkaliau jam į galvą, kad reikia taupyti elektrą.
Iš kur tai manyje, neįsivaizduoju, bet kai su tėvais vykdavome kur nors į gamtą kepti šašlykų, jau tais laikais surinkdavome ne tik savo šiukšles. O dėl Gretos, nežinau, kodėl ji tampa patyčių objektu net ir mano feisbuko burbule, nenoriu į tai labai gilintis, tiesiog manau, kad jos balsas buvo ir yra reikalingas.
Rašote radijo pjeses vaikams. Kokios dar temos jus jaudina, rūpi?
Man labai patinka šis žanras, nors niekada nežinai, kaip tavo pjesė skambės, kai prie jos prisilies kiti. Esu sukūrusi vieną pjesę suaugusiesiems ir penkias vaikams. Gedimino Storpirščio režisuotoje „Neprarykite mano senelės“ aktuali antieidžizmo tema – juk senelė čia baikerė.
Labai mėgstu pačią pirmąją pjesę „Ir jokių čia nykštukų“, kurią režisavo mano pusseserė Giedrė Beinoriūtė, ir paskutiniąją – „Bebrų Bebras, arba kaip pasistatyti namelį“, jos režisierius Augustinas Gricius. Panašu, kad ji yra absoliutus lyderis perklausų skaičiumi, be to, ši pjesė ir vėl apie tą pačią ekologiją – juk bebras išvalo užterštą ežerą.
Kokių herojų daugiau – žmonių ar gyvūnėlių jūsų kūryboje? Kas tampa jūsų herojais?
Net pabandžiau suskaičiuoti, bet turbūt kad po lygiai. Pagaliau tie gyvūnėliai vis tiek juk kaip žmonės.
Netoli vykstančio karo akivaizdoje vaikai galbūt net nežinodami detalių, jaučia įtampą. Ar knygutė „Jokio jokio tvano“ yra apie pasaulio griuvimo grėsmę?
Kai rašiau šį eiliuotą tekstą prieš penkerius metus, dar nevyko karas Ukrainoje, nebuvo tiek potvynių ir tokių karščio protrūkių. Tada net nelabai supratau, ką aš ten parašiau, nors visai neseniai kažkas man pasakė, kad ši mano pasaka šiandien skamba kaip pranašystė. Buvo vasara, anūkė Smiltė visai dar mažytė, ir aš tą tekstą sodyboje sukūriau per porą dienų, kad Smiltės mama Eglė Lekevičiūtė, kol vaikas miega, turėtų ką piešti.
Man atrodo, mums pavyko žaismingai papasakoti apie visas tas grėsmes nieko labai neišgąsdinant. Tuo labiau kad pabaigoje vaikas – lyrinis šios pasakos herojus – tėvams išsako savo jausmus, o mama švelniai jį nuramina.
Kuri knygutė ypatinga jums pačiai?
Turbūt kiekviena knygelė, kol dirbi prie jos ir kai jau laikai rankose, atrodo ypatinga. Dabar man ypatingas mūsų „Tvanas“. Vieną vakarą net kelias valandas tyrinėjau, kas vyksta tuose Eglės piešiniuose. Juk gerai įsižiūrėjus gali ten aptikti ir pandemijos atgarsių – kaukes ir net savotišką operos „Saulė ir jūra“ vizualią citatą, tik visų tų dalykėlių reikia labai gerai paieškoti.
Dar ypatingos knygelės tos, kurių niekaip nepavyksta išleisti. Tokių turiu net kelias. Pavyzdžiui, pasaka „Apie pliusą ir minusą, arba netikėtas Beno šou“. Pagal mano sugalvotą scenarijų Vėtrė Antanavičiūtė fotografavo iš ankstesnių Koršunovo spektaklių gerai žinomą aktorių Beną Bilinską, jis knygelėje vaidina Pliusą ir Minusą. Vėtrė pati sumaketavo ir užsakė atspausdinti porą jos egzempliorių, kad galėtume parodyti kitiems.
Su sūnumi buvome vienoje Kauno mokykloje, kalbėjomės apie knygas, Rytis pagrodavo, vaikai ir keli mokytojai sėdėjo ant grindų, o vienas jaunas mokytojas labai dailia barzdele ryškiai nuobodžiavo. Bet kai ištraukiau „Pliusą ir minusą“ ir mes su Ryčiu pasiskirstėme vaidmenimis, nes tik taip ją geriausia skaityti, susidomėjimas buvo begalinis, ypač to tik ką nuobodžiavusio mokytojo akyse.
Bet jau kelerius metus leidyklos atsisako ją leisti, nes bijo, kad „supermamytės“ nepirks, kadangi Benas joms gali pasirodyti per senas. Dar sakė, kad knygelė puiki ir tikrai ją išleistų, bet gal galėtų būti ne nuotraukos, o piešti paveikslėliai. Apie tai pasakiau tiems vaikams ir paklausiau: „Ar jūs pažįstat kokių nors supermamyčių?“. Ir keli iš jų pakėlė rankas – „Mano mamytė super“, „Ir mano!“, tad teko suktis iš padėties. Pasakiau, kad „Visos jūsų mamytės ir tėveliai yra super, bet pasakykit, ar Benas jums čia atrodo per senas?“ Ir visi suriko – „NEEEE!“.
Tai va, ne vienas žmogus man yra sakęs, kad Paryžiuje tokia knygelė seniai būtų išleista, bėda tik ta, kad čia ne Paryžius.
Ar turite šeimoje mažųjų skaitytojų, kiek jie lemia jūsų kūrybą?
Stengiuosi savo kūryba jų labai nekankinti, bet su vyriausiuoju Emiliu dabar konsultuojuosi dėl naujos pasakėlės. Nes ji turėtų būti apie kosmosą. Aišku, mažieji yra skaitę mano knygas, bent jau pjeses tikrai klauso, tarkime, Mykolas gali varyt citatas mintinai ir dar labai tiksliai intonuodamas. Bet aš ir nesistebiu: jo mama – puiki aktorė, puikus aktorius ir senelio brolis, bet čia jau iš tėčio pusės.
Beje, kai pas mane būna abu penkiamečiai anūkai, mes einame į biblioteką, pasiimame dešimt knygelių – žinoma, kur linksmesnės ir teksto nedaug, o tada jau namie išrašau skaitytojo bilietą kokiam nors „katinui Miciui“ ir „tridančiui Drakonui“, ir mes žaidžiame – aš būnu bibliotekininkė: „laba diena“, „laba diena“, „prašau išsirinkti knygelę“. Tada jiems skaitau, o tada vėl „laba diena“, kol perskaitome viską, ką iš bibliotekos atsinešėme.
Kaip kalbėti vaikams, kad nebūtų pamokslaujama, nuobodu, kategoriška? Kaip jūs pati kalbėdavote su savo vaikais juos augindama? Ar vaikus veikia pavyzdžiai?
Šiaip manau, kad kaip „baba“ esu daug geresnė ir išmintingesnė. O rašau tikrai nedidaktiškai. Be to, rašydama gal net nelabai galvoju apie vaikus. Man labiau rūpi tėvai, kurie tą knygelę skaitys, kad dešimtą kartą skaityti nebūtų labai nuobodu, be to, manau, kad tas pats tekstas turi patikti ir vaikams, ir suaugusiesiems.
Kokia knyga vaikams yra gera, jūsų nuomone? Kokia yra palikusi įspūdį jūsų pačios vaikystėje? Kas išlieka visą gyvenimą?
Turbūt jau tapau šių dienų auka, nebemėgstu ilgų tekstų. Be to, visada sunervina, kai jie kažko moko ar kažką aiškina, bet tai daro sausai, be įkvėpimo, be vaizduotės. O šiaip tai, aišku, kad išlieka vadinamoji klasika: „Mikė Pūkuotukas“, Astridos Lindgren, Tuvės Janson kūriniai. Nieko originalaus čia nepasakysiu.
Iš ankstyvos vaikystės gal labiausiai įstrigo „Pifo nuotykiai“ ir „Skudurinė Onutė“, visi tie jų paveikslėliai… Ir dabar matau Skudurinę Onutę, džiūstančią ant virvės su ištrūkusia sagute vietoj akies. Net esu sukūrusi jai skirtą fotografijų su žaislais pasaką „Trims linksmiau“ – pusę vasaros „verčiau“ vyrą bendradarbiauti fotografuojant mano sukurtas situacijas apie Dundę, kurią tą pavasarį nusipirkau Kaziuko mugėje. Šitos knygelės irgi nepavyko išleisti, gal per mažai stengiausi, bet ją galima rasti mano feisbuko puslapyje – Dundė ten, kaip ir Skudurinė Onutė, išskalbta džiūsta saulėje.
Neila Ramoškienė
Projektą „Aš, vaikas ir knyga“ iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas. Projektui skirta suma 6400 eurų. Straipsnis paskelbtas 2024.07.15.
Susiję straipsniai
