Maisto tinklaraštininkė, nuomonės formuotoja ir knygų autorė Kotryna Starkienė – dviejų dukrų mama. Su vyru Martynu (kurį mes pažįstame kaip žurnalistą ir keliautoją) jie augina trylikametę Mėtą ir dešimtmetę Elzę.
Kotryna, galbūt tapimas mama paskatino priimti kokius nors lemtingus sprendimus: keisti profesiją, veiklą, atrasti naujų hobių?
Žinoma, pasikeičiau ir manau, kad šiek tiek keičiuosi nuolat. Vaikai auga, poreikiai keičiasi, tad keičiuosi ir aš. Gimus antrajai dukrai, supratau, kad noriu visą savo laiką skirti šeimai, o ne darbui, todėl likau namuose. Džiaugiuosi šiuo savo sprendimu ir jaučiuosi dėkinga, kad turėjau tokią galimybę, – matyti kaip kasdien auga ir keičiasi mano dukros. O štai dukroms paaugus ir atsiradus daugiau laiko, savo aistrą maisto gamybai paverčiau darbu!
Ar maisto gaminimu domitės jau seniai?
Mano močiutė buvo puiki kulinarė. Karas ir nepriteklius ją išmokė suruošti tikrą puotą iš paprasčiausių produktų. Močiutės namuose viskas buvo sunaudojama! Ji ir buvo mano pirmoji maisto ruošos mokytoja. Vėliau, jau būdamos paauglės, su sese dažnai šeimininkaudavome virtuvėje, kepdavome pyragus draugams ir viena kitai.
Kuo esate nustebinusi Martyną jūsų pažinties pradžioje? Pagaminote kažką sudėtingo?
Kai susipažinau su Martynu, jis gyveno šalia Vytaro Radzevičiaus, tad ir valgyti jam nelabai reikėjo gaminti (juokiasi). Vos keli žingsniai – ir gali pavalgyti naminio maisto. Tad aš nepuoliau jo stebinti savo kulinariniais gebėjimais. O štai, mums apsigyvenus kartu, aš kiekvieną šeštadienio rytą jam kepdavau kiaušinienę su lašiniais ir svogūnais. Ir taip visus metus. Man atrodė, kad tai labai rimtas ir vyriškas patiekalas. Tik praėjus metams, kalbant apie mėgstamiausius ir nemėgstamiausius patiekalus, Marčius atsargiai prasitarė, kad labiausiai gyvenime nemėgsta… keptų svogūnų!
Kaip maitinasi jūsų šeima – ar laikotės kokių nors principų augindama vaikus?
Nors pati dažnai eksperimentuoju su savo mityba, laikausi protarpinio badavimo, atsisakau tam tikrų produktų, darau iškrovos dienas, bet esu gana kategoriška vaikų maitinimosi klausimu. Manau, kad vaikai privalo valgyti ir pusryčius, ir pietus, ir vakarienę. O eksperimentuoti galima jau tuomet, kai užaugi. Džiaugiuosi, kad dukros nėra alergiškos ir gali valgyti viską, tik ne visuomet nori valgyti viską… Ir nors mano vaikai gali suvalgyti ir greitojo maisto, ir traškučių ar gazuotų gėrimų, vis dėlto laikomės ir tam tikrų taisyklių: pvz., ryto nepradedame saldžiais patiekalais, ant pietų stalo visada yra šviežių daržovių, kurias privalu suvalgyti, bent kartą per savaitę būna žuvies patiekalas, o saldumynai galimi tik po maisto.
Didžioji jūsų aistra – konditerija? Kaip dažnai jūsų namai kvepia kepiniais, kaip tai suderinate su sveika vaikų mityba?
Och, aš dažnai girdžiu klausimą: kaip tu leidi vaikams tiek saldumynų?! Ogi paprastai! Mūsų namai pyragais kvepia dažnai, bet jie dažniausi skirti receptų bandymams, pasiruošimui laidoms ar patiekalų gaminimo filmavimams, ir tai visai nereiškia, kad viską mes patys ir suvalgome. Kepiniais būna pavaišinti ir kaimynai, ir kolegos, ir draugai! Kita vertus, mūsų namuose retai būna parduotuvinių skanėstų, tad balansą, manau, išlaikau puikiai.
Ar mėgstate šeimos šventes – galbūt iš anksto žinote, ką kokia proga gaminsite?
Šventės man labai patinka! Kol kas dar nesu pirkusi torto vaikų gimtadieniams ir labai tikiuosi išlaikyti šią tradiciją! Žinoma, gaminant visuomet pačiai būna ir nepavykusių bandymų. Bet dukros labai laukia SAVO torto kasmet. Būtinai sugalvoja temą jam, ir aš bandau įgyvendinti. Šiemet itin gerai pavyko vyresnėlės Mėtos tortas, šokoladinis su plaktos karamelės kremu, tad jo receptas, manau, atsidurs ir mano laidoje! O štai Kalėdoms ir Velykoms jau po truputį atsiranda ir mano firminių desertų, kurie kartojasi kasmet.
Ar teko susidurti su vaikų nevalgumu?
Esu iš tų laimingųjų mamų, kurioms neteko susidurti su dideliu nevalgumu! Nuo pat mažens mano dukros valgė ir daržoves, ir mėsą, ir žuvį. Didelių problemų neturėjau. Tačiau, joms augant, skoniai ir norai pradėjo skirtis, tad kartais gaminu ir atskirai kiekvienai. Vienai labiau patinka mėsiški patiekalai, o kitai – vegetariški, tad tenka laviruoti.
Buvo toks etapas, kuomet viena iš dukrų nenorėjo valgyti mėsos, tad teko pasukti galvą, kaip jai jos įsiūlyti. Siūliau įvairiausius variantus, radome tai, kas labiausiai tinka! Pasirodo, ji tikra gurmanė, puikiausiai valgo jautienos tartarą, labai mėgsta jau šaltą, plonai supjaustytą mėsą, tad belieka iškepti, palaukti, kol atšals, ir pasiūlyti. Vaikus nuo mažens pratinau kuo daugiau ragauti, siūliau labai įvairų maistą, kad priprastų prie kuo daugiau skonių ir būtų smalsios rinkdamosi maistą. Tad dabar jos mielai ragauja naujus patiekalus.
Ar Martynas dažnai ką nors gamina? O kai ateina į svečius Vytaras, turbūt randate bendrų temų?
Martynas negamina! Jis juokauja, kad aš nužudžiau jo kaip kulinaro talentą, nes tiesiog užgrobiau virtuvę. Bet jis puikiai moka nuskusti bulves ir nuvažiuoti į maisto parduotuvę su sąrašu. O su Vytaru visada aptariame naujoves mūsų receptų skrynelėse!
Kaip jūsų gyvenime atsirado sodyba?
Nei aš, nei Martynas nesvajojome ir neplanavome įsigyti sodybos. Tai buvo spontaniškas sprendimas. Atvažiavome, pamatėme ir nusipirkome. Įsigydami sodybą įsivaizdavome, kad čia ilsėsimės, stebėsime dangų, grybausime, žvejosime ir maudysimės ežeruose. Žinoma, realybė kiek kitokia. Čia reikia dirbti, ir nemažai! Bet šis darbas kitoks nei Vilniuje. Mums, tikriems miestiečiams, labai reikėjo tokios vietos, kur galėtume pabėgti nuo miesto darbų rutinos ir „sukišus“ rankas į žemę pailsinti ne tik kūną, bet ir smegenis.
Savo tinklalaidėse duodate patarimų ne tik kaip gaminti, bet ir kaip tvarkyti buitį. Ar su dukromis lengva susitarti dėl tvarkos? Ar jos nėra kaip daugelis paauglių mėtančios daiktus?
Dėl tvarkos viskas labai paprasta: kiek įdėsi pastangų, tiek ir turėsi. Kol dukros buvo mažos, aš nemaniau, kad reikia jas pratinti tvarkytis, atrodė, kad jos dar per mažos, o pačiai viską padaryti ir surinkti jų žaislus yra greičiau ir paprasčiau. Bet kaskart atėjusi pasiimti iš darželio aš mačiau, kaip jos tvarkingai sulanksčiusios drabužėlius, kaip švariai moka nuvalyti stalą ir palikti savo darbo vietą. Jos lankė darželį, paremtą Montessori mokymo programa, o ten jau nuo pat mažų dienų vaikai yra mokomi viską daryti patys. Tada ir supratau, kad viską jos gali, reikia tik kantrybės! Dabar namuose mergaitės turi savo darbus, kuriuos privalo atlikti. Kartais tenka ir pasipykti dėl to, o kartais norisi imti ir viską padaryti pačiai, bet kantriai laukiu, kol jos tai atliks. Manau, kad šiuolaikinius vaikus labai svarbu pratinti prie buities darbų ir mokyti to. Mes augome šiek tiek kitaip. Nebuvo namų tvarkytojų, siurblių robotų ar indaplovių, tad reikėjo raitotis rankoves ir padėti tėvams, jei šeštadienį norėjai eiti į diskoteką. Dabar daugelio namų ruošos darbų tiesiog nebeliko, bet išsiplauti lėkštę ar rankomis išskalbti savo kojines privalo mokėti kiekvienas!
Kokia ši vasara buvo jūsų šeimai?
Vasara buvo gana intensyvi! Jau spėjome aplankyti mano seserį, kuri gyvena Pietų Prancūzijoje, pakeliauti po Angliją, išragauti daugybę mėsos pyragų ten ir iki soties prisimaudyti lediniame vandenyne! Dabar gyvename tarp Vilniaus ir kaimo. Norisi ir naujus kinus aplankyti, ir ežere „atsimaudyti“, ir daržo gėrybėmis pasirūpinti, be to, grįžtame į darbus. Šiuo metu jau filmuojame antrąjį „Kotrynos burtai“ sezoną, kuris pasirodys rugsėjo vidury. Prasidėjus rugpjūčiui, po truputį ir dukros gauna užduočių, Vyresnioji dukra mokosi menų gimnazijoje, tad turi pagroti pianinu, o jaunėlė, kuri keliaus į ketvirtą klasę, – šiek tiek pasikartoti, ko išmoko per mokslo metus. Negaliu pasakyti, kad verčiu dukras skaityti, nes jos nėra abejingos knygoms, skaito ir pačios. Bet kaip ir daugelis jų amžiaus vaikų, jei leistum rinktis – telefonas ar knyga, jos dažniausiai pasirinktų ekraną, tad kartais tenka priminti, kad skirtų laiko ir knygai.
Kaip keliauja Martynas, matome TV laidose. O kokio stiliaus būna šeimos kelionės, kai kur nors vykstate su vaikais? Kaip renkatės maršrutus? Kas planuoja? Kokie kiekvieno šeimos nario poreikiai kelionėje?
Keliones planuojame kartu su Martynu. Jis geriau orientuojasi žemėlapiuose, tad maršrutą sudaro jis, o aš renku vietas, miestelius ir įdomesnius restoranus, kur galėtume nuvykti. Dabar atostogos labai keičiasi, nes į jų planavimą jau aktyviai įsitraukia ir dukros. Tarkime, trumpas išvykas į Europos miestus jau suplanuoja jos. Šiais metais lankėmės Kopenhagoje, ten viešėjome kelias dienas, bet aš niekuo nesirūpinau, nes visą lankytinų vietų sąrašą sudarė Mėta! Labai įdomu stebėti, ką renkasi aplankyti būtent vaikai. Kaip jos skaito, naršo ir domisi vietomis, į kurias vyksime. Ir planuoti keliones kartu su vaikais labai naudinga. Kiek vietų jos parodo, apie kurias aš net nenutuokiau! Nes tiesiog nenaršau „Tik Tok“ programėlėje ir jau nežinau madingų ir naujų jaunimo vietų! Sujungus pajėgas, galima nuveikti daug įdomių dalykų.
Kokį ekstremaliausią išbandymą esate patyrusi kaip mama?
Sunkus klausimas. Turbūt kiekvienu vaikų amžiaus tarpsniu būna tų ekstremaliausių išbandymų, bet praėjus šiek tiek laiko, supranti, kad tai buvo ne taip jau ekstremalu. Labai gerai pamenu, kaip susilaukusi pirmosios dukros kalbėjau su darbo kolega ir sakiau, kad dabar yra sunkiausia, nes tu nežinai, ką vaikui skauda, kodėl verkia, kas jam negerai, o štai kai bus didelės, tai bus jau ramu, nes viską galės pasakyti, paaiškinti. Jis tuo metu auginęs dvi paaugles dukras nusišypsojo ir pasakė: maži vaikai – maži vargai… Net supykau ant jo, kad nieko nesupranta! O dabar suprantu, ką jis turėjo omeny iš tiesų, augant vaikams, keičiasi ir problemos. Kiekvienas amžiaus tarpsnis turi savų džiaugsmų ir savų problemų.
Ar šeimoje turite augintinių?
Taip, turime šunį Lemį, kurį visi labai myli ir jis yra nuostabiausias šuo pasaulyje! Aš augau turėdama šunį, tad labai norėjau, kad ir mergaitės turėtų keturkojį draugą. Manau, kad augintinis vaikus daug ko išmoko: globos, rūpesčio, atsakomybės. Ir, be abejo, suteikia labai daug džiaugsmo!
Ko jus pačią moko augančios dukros?
Nuo pat gimimo jos mane išmokė labai daug ko! Pirmiausia – kad visi yra labai skirtingi, ir negali gyventi pagal vieną ir tą patį modelį! Net ir tavo pačios vaikai! Buvo begalė pamokų. O dabar pagrindinis dalykas, ko mane moko dukros, kad kiekviena karta yra unikali ir mums, jau praėjusios kartos atstovams, reikia ne baksnoti pirštu į savo praeitį ir purkštauti, kad „mūsų laikais buvo kitaip“, o domėtis, būti smalsiems ir stengtis suprasti juos, mūsų vaikus, nes jie yra ateitis!
Ginta Liaugminienė
