Su Hanna Bilan sveikinamės: „Laba diena“. Lietuviškai ji pasiteirauja, kaip laikausi. Atsiprašo, kad viso interviu negalime daryti lietuvių kalba, nes ji dar tik mokosi ir kartais jaučiasi nesmagiai, kai supainioja linksnius. Sako, kad suaugus mokytis naujos kalbos sunku, bet įdomu. Taip pozityviai prasideda mūsų pažintis ir pokalbis apie tai, kaip ji su dukromis Alevtyna ir Antonina gyvena Lietuvoje.
Hanna, papasakokite savo istoriją, kaip ir kodėl atsidūrėte Vilniuje?
Mūsų šeimoje auga dvi dukros: Alevtynai septyneri, o vyresniajai Antoninai devyniolika. Antonina nuo pat mažens svajojo studijuoti užsienyje. Jau pradinėse klasėse lankė papildomas anglų kalbos pamokas, paskui samdėme korepetitorių, kad laisvai kalbėtų angliškai ir galėtų stoti į pasirinktą specialybę. Ji norėjo laisvės, ištrūkti nuo tėvų! Baigdama mokyklą nusprendė, kad norėtų studijuoti Lietuvoje, Gedimino technikos universitete verslo vadybą. Padavė pareiškimą ir įstojo. Buvo tarpkarantininis laikas, negalėjome jos lydėti į Lietuvą, kad padėtume įsikurti, apsiprasti. Kiekvienai mamai skauda širdį, o aš tokia jautri, labai išgyvenau lydėdama į oro uostą vieną, su lagaminais… Bet ji sėkmingai nuskrido, viską susitvarkė, gavo bendrabutį. Neįsivaizdavome, kad po pusės metų prasidės karas ir Antonina bus mūsų ramstis, kai reikės visai šeimai – kaip pabėgėliams – ieškoti naujų namų…
Mano vyras, mergaičių tėtis, jau penkerius metaus dirba tolimųjų reisų vairuotoju ir važinėja po visą Europą. Jis pirmasis mums ir pranešė, kad prasidėjo karas. Pamenu, naktį paskambino ir ėmė šaukti, kad kuo greičiau imčiau Alevtyną ir važiuočiau iš Ukrainos. Mes gyvename Čerkasuose, kuris tik už 200 kilometrų nuo Kijivo. Buvo didžiulė grėsmė, kad netrukus priešas ateis ir į mūsų miestą.
Pirmomis karo valandomis aš nesuvokiau, nei kas vyksta, nei kas bus toliau. Paskambinau į darbą paklausti, ar ateiti? Dirbau įmonėje, kur gaminamos cigarečių pakuotės. Man pasakė, kad viskas sustabdyta, išjungtos linijos, gamykla nebedirba. Netrukus iš Kijivo į Čerkasus su šeima atvažiavo mano brolis. Visi bėgo iš sostinės aplinkiniais keliais, kaip tik galėjo. Nusprendėme abi šeimos vykti į kaimą pas močiutę. Kaimas netoli, apie 40 kilometrų nuo Čerkasų, bet yra gana nuošalus, apink dideliu spinduliu nė vienos degalinės, buvo tikimybė, kad karinė technika čia nevažiuos. Pirmas dienas virš mūsų kaimo suko naikintuvai, buvo skelbiamas oro pavojus. Žadindavau mažąją dukrytę, eidavome į rūsį pralaukti. O kokie tie kaimo rūsiai – jie skirti tik bulvėms ir stiklainiams su daržovėmis sudėti. Kaip išmanėme, darėme tą rūsį pakenčiamą gyventi. Iš dėžių sukrovėme kažką panašaus į kėdes. Paskui jau eidavome miegoti apsirengusios, kad naktį nereikėtų blaškytis, jei vėl bus paskelbtas oro pavojus. Kažkaip galvoje netilpo, kad tai realybė, kad mes XXI amžiuje turime taip slėptis, kad negalima susitarti diplomatiniu būdu… Gyvenome viltimi, kad visa tai netrukus baigsis.
Mes apsistojome pas močiutę, brolio šeima – pas kitus gimines. Brolis iš karto įsirašė į savanorišką krašto apsaugą, vyrai ėmė kontroliuoti įvažiavimą ir išvažiavimą iš kaimo. Vyrų jau ir iki karo kaime beveik nebuvo, o karo metu – tuo labiau.
Kaimo gydytoja mums, moterims, vedė kursus, kaip suteikti pirmąją medicininę pagalbą, naudoti turniketą, stabdyti kraujavimą. Stengėmės kažkaip prisitaikyti prie naujų gyvenimo sąlygų ir realybės. Atvažiavo daug naujų žmonių, kurie bėgo iš Kijivo ir kitų miestų.
Ačiū Dievui, nebadavome, buvo daržovių, vištų, visiems pabėgėliams iš miesto kaimiečiai padėjo produktais, davė miltų, kruopų, saulėgrąžų aliejaus. Siuntėme maisto ir vyrams į frontą. Pernai pavasarį žmonės užsodino didžiulius daržus, ko turbūt tame kaime jau daug metų nebuvo, kad tik netrūktų maisto. Ir sau, ir kitiems. Daug dirbome. Nuo pirmų dienų organizavome maskuojamųjų tinklų armijai pynimą. Mūsų kaimas stovi ant Dnipro kranto, nuo seno daug gyventojų vertėsi žvejyba, rišdavo tinklus žvejoti. Prasidėjus karui, tinklų paskirtis pasikeitė. Maskuojamieji tinklai pinami iš virvių arba senų skudurų, pageidautina, kad būtų neryškių spalvų. Dabar jau žmonės susideda pinigų ir perka apsauginio audinio rulonus. Tinklus riša visi, kas tik gali, ir vaikai per vasaros atostogas, ir pensininkės moterys, kurioms nereikia eiti į darbą. Vasarą buvo organizuojama ir mėsos konservų gamyba – moterys virė vištieną, dėjo į stiklainius ir siuntė į frontą.
Mes su dukryte kaime prabuvome beveik du mėnesius, iki balandžio pradžios. Mano vyras dirba Europoje pagal kontraktą, jis negalėjo ramiai gyventi žinodamas, kad mes vis dar Ukrainoje. Pasakė: arba jūs išvažiuojate, arba aš nutraukiu kontraktą ir grįžtu į Ukrainą. Tai padėjo man apsispręsti išvykti.
Pamenu, kaip 8 valandą ryto įsisodinau į automobilį dukrą, savo mamą, pasiėmėme po mažą kuprinę su dokumentais ir reikalingiausiais daiktais ir išvykome. Nesu patyrusi vairuotoja, važinėdavau tik po savo miestą. O čia iš karto – per visą Ukrainą 700 kilometrų! Važiavome įsijungusios Telegram kanalą, kad sektume informaciją, kas vyksta, ar nebombarduojami keliai.
Vairavau be sustojimo iki 10 valandos vakaro, kol privažiavome Lenkijos sieną. Manau, tik dėl sukilusio adrenalino įveikiau tokį kelią. Bet vairuoti per Ukrainą – tai viena, o važiuoti Lenkijos keliais, kur nuorodos kita kalba ir galbūt kitokios eismo taisyklės, – kas kita. Stresas buvo didžiulis.
Lenkijos–Ukrainos sieną kirtome gana lengvai, per keletą valandų. Galbūt lėmė tai, kad didžioji pabėgėlių banga jau buvo nuslūgusi, vis dėl to nuo karo pradžios buvo praėję du mėnesiai. Žinau, kad pirmomis karo dienomis žmonės prie sienos prastovėdavo ir po pusę paros. Pervažiavome Lenkiją, kirtome Lenkijos–Lietuvos sieną. Mums buvo lengviau, kad žinojome, kur mes vykstame, – į Vilnių, pas vyriausiąją dukrą Antoniną. O juk daugybė žmonių bėgo į visišką nežinią, net neįsivaizduodami, kokioje šalyje atsidurs.
Dukra jau buvo mus užregistravusi migracijos tarnyboje, ir Lietuvoje iškart gavome butą. Pamenu, kaip į Vilnių įvažiavome vakarinio piko metu, kai mašinų kamščiai, reikia pravažiuoti sudėtingus žiedus. Man visiškai pakirto kojas. Laimė, kad atvažiavo pasitikti buto šeimininkė, kuri ne tik palydėjo į vietą, bet ir davė daug reikalingos informacijos, padėjo įsikurti – pasirūpino net tokiomis smulkmenomis, kaip šaukštai, pagalvės ir t.t. Aš nežinau, kaip galėsiu šiame gyvenime tai gerai moteriai atsidėkoti? Ji iki šiol mus pagloboja ir pasirūpina.
Kai tu planuoji keliauti atostogauti, tai viena, o čia tu esi pabėgėlis, net ir dabar sunku suvokti savo statusą… Mes išplėšti iš namų ne savo noru. Tik neseniai nustojau verkti, išgirdusi dainą „Červona kalyna“. O kai skamba Ukrainos himnas, verkiu iki šiol.
Iš pradžių turėjome viltį, kad Lietuvoje pabūsime mėnesį–kitą ir grįšime namo. Tikėjome, kad rugsėjo pirmąją Alevtyna vėl eis į savo mokyklą Čerkasuose. Deja, karas nesibaigė. Kiek žinau, netoli mūsų namų susprogdinti keturi pastatai. Kartkartėmis susisiekiame su kaimynais, kurie ir papasakoja naujienas iš Čerkasų. Maždaug pusė mūsų daugiabučio gyventojų liko namuose, niekur nepabėgo.
Tad mums teko ieškoti mokyklos Vilniuje. Žinojau, kad veikia keletas ukrainietiškų mokyklų, padaviau pareiškimus į visas, o pasirinkome tą, iki kurios patogiausia nuvažiuoti. Mūsų mokykloje „Gravitas“ mokoma ukrainiečių kalba ir pagal ukrainietišką programą. Papildomai dukrytė lanko anglų ir lietuvių kalbos pamokas. Jai mokykloje patinka, rado draugų. Ir kieme turi draugų, ne tik ukrainiečių, bet ir lietuvių. Vaikai lengviau adaptuojasi naujoje aplinkoje, nors ir ji kiekvieną rytą paklausia, kada baigsis karas. Labai pasiilgo savo namų ir juose paliktų žaisliukų.
Kur kas sunkiau buvo mano mamai, kuri nepaprastai ilgėjosi paliktų namų. Šiuo metu ji grįžusi į Ukrainą, bet žada vėl atvažiuoti, nes reikia pasirodyti gydytojams. Lietuvoje mamai nustatė onkologinę ligą, ją operavo. Manau, kad išgyventas stresas tą ligą paspartino. Tai, ką mums teko patirti, nepraeis be pėdsakų.
Kad dukrytė Alevtyna kuo mažiau galvotų apie karą, stengiamės ją užimti įvairiomis veiklomis. Antrus metus ji lanko karatė užsiėmimus, kuriuos veda nuostabus treneris Kristupas Krivickas. Užrašėme ir į vokalinę studioją SVAJONĖ (MEČTA) Ukrainos centre , kuriai vadovauja ukrainietė Aleksandra Vasiliauskienė. Taip pat lanko mokykloje susikūrusį vaikų meno kolektyvą, kurio vadovė Olha Dovhan.
Alevtyna aktyvi, užimta ir tuo labai džiaugiuosi. O aš stengiuosi laikytis panašios tvarkos, ritualų, kaip mes gyvenome Ukrainoje. Man pačiai pavyko rasti darbą – iš pradžių vienoje IT įmonėje prižiūrėjau kavos aparatus, o dabar siuvimo įmonėje kontroliuoju produkcijos kokybę, peržiūriu pasiūtus gaminius. Labai gerai, kad galiu suderinti darbo grafiką su vaiko priežiūra, nereikia dirbti paromis, pamainomis, kaip yra tekę dirbti Ukrainoje.
Alevtyna savo mokykloje lanko meno kolektyvą „Gravitas“. Pasakoja kolektyvo vadovė Olha Dovhan:
,,Aš Lietuvoje jau antrus metus. Iki karo Kijive dirbau vaikų meno kolektyvo koncertmeistere. Kijivas – didžiulis miestas, turėjome galimybę atsirinkti pačius gabiausius, talentingiausius vaikus. O Vilniuje į meno studiją priimame visus norinčiuosius. Kai kurie jų ir Ukrainoje lankė dainavimo ar šokių būrelius, su tokiais vaikais dirbti lengva. Prasidėjus karui, mūsų vaikai išsibarstė po visą Europą. Tiems, kurie atsirado Lietuvoje, norisi išlaikyti ukrainietišką dvasią, kalbėti gimtąja kalba, dainuoti mūsų dainas. Tėvai labai patenkinti, kad po pamokų vaikai eina į būrelį ir yra ugdomi. Mūsų būrelis tapo tarsi ukrainietiškumo lopšiu, nes čia per dainą, per šokį stipriname patys save, o taip pat su savo kultūra supažindiname ir lietuvius. Net NATO susitikimo metu mūsų vaikai koncertavo pirmosioms valstybių ponioms.
Vaikų kolektyvas susiformavo pernai, kai mokykla „Gravitas“ vis gaudavo kvietimų dalyvauti Ukrainos centro ir kituose renginiuose. Pradėjome repetuoti per pertraukas, pradinukai taip užsiiminėjo visus mokslo metus. O šiemet būrelis jau renkasi po pamokų, repetuojame, kuriame koncertinę programą.
Pirmas toks tikras pasirodymas įvyko mokykloje, jį surengėme moksleivių tėveliams. Paskui vyko gražus naujametinis koncertas. Mūsų programa nėra vien folkloras, mokomės ir šiuolaikinių ukrainietiškų dainų, vaikai išmoko ir lietuvišką dainą „Mūsų namai“, taip pat Lietuvos himną. Kai sprendėme, kaip apsirengę turėtume eiti į sceną, iš pradžių galvojome apie šviesius marškinėlius. O paskui nutarėme, kad gražiausia, jei vaikai vilkės višyvankomis. Juk visi jas turi, nors ir skirtingas. Bet kai ant scenos mirga tos ryškios višyvankų spalvos, atrodo net gražiau, kad jos skirtingos.
Mūsų kolektyve yra vaikų iš visos Ukrainos: Kijivo, Charkivo, Mariupolio, Zaporižės. Daugumos vaikų tėčiai ir seneliai liko Ukrainoje. Jie jaučia nuolatinę įtampą dėl ten likusių artimųjų gyvybės. Dainuodami ir šokdami vaikai užsimiršta, prasiblaško. Kai kurie jau nebeturės kur grįžti, nes namai sugriauti, bet jie vis tiek prisimena ir galvoja apie Ukrainą. Vaikai yra išgąsdinti karo – net čia, Lietuvoje, jie krūpčioja nuo didesnio garso. Todėl mamos ir močiutės aukoja savo laiką, veždamos vaikus į repeticijas, kad tik mažieji būtų užimti, mokytųsi gražių dalykų, koncertuotų, dalyvautų festivaliuose, bent kiek pamirštų tai, ką patyrė ir jaučia“.
Rasa Grinkevičienė
Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas parėmė projektą „Vaikai, pažinę karą“ ir 2023 metams skyrė 4000 eurų.
Šis straipsnis įkeltas 2023 metų spalio 30 dieną.
[custom-related-posts title=”Susiję straipsniai” order_by=”title” order=”ASC” none_text=”None found”
