Lumai nereikia prašančiomis akimis žiūrėti į mamą, kad ši ją išvestų į lauką. Lauke Luma beveik visada, o šalia – būrys bendraamžių, kuriuos vežimėliuose stumia mamos. Kalbiname iniciatyvos „Pastumdom“ autorę Aistę Simėnaitę (32 m.).
Aistė apie save
Prieš vaikelio gimimą dirbau televizijos projektuose, rašiau, rudenį turėtų pasirodyti mano debiutinė knyga. Visada didelė tema mano gyvenime buvo maistas, kūnas, santykis su jais – apie tai knyga ir bus. Vis dėlto, gimus vaikui, šitos temos užleido vietą mamiškoms. Pradėjau instagrame rašyti paskyrą @nebloga_mama. Supratau, kad nepatirtų jausmų ir naujų sužinojimų – labai daug, ir galiu jais dalintis su tą pačią kelionę einančiais žmonėmis. Negana to, dar ir sau atsiminimui turėsiu tokį lyg dienoraštį.
Laukimo mėnesiais atrodė, kad galva sproginėja ant kiekvieno kampo, – juk per 9 mėnesius, kol laukiasi, nauji tėvai turi sukramtyti milžinišką kiekį jiems iki tol negirdėtos, nematytos informacijos. Nuo vežimų iki sauskelnių, nuo kremukų iki to, ko tikėtis iš gimdymo. Kažkuriuo metu pradėjau panikuoti – gal dar yra kokie montessori ausų krapštukai, apie kuriuos nežinojau?
Dabar, kai vaikas kiek paaugo, – ramiau. Supratau, kad visko nesužinosiu. Yra kelios tikrai svarbios didžiosios temos, kurioms pasiruošti galima peržiūrėjus kokį kursą, perskaičius porą rekomenduotų knygų, o šiaip – pasaulis neapsivers, jei į ligoninę gimdyti nuvažiuosi pamiršusi kokį pirkinį. Todėl dabar pasidalinimų socialiniuose tinkluose tempas sumažėjo – darosi svarbiau kurti bendruomenę nei dalintis dar vienu buitiniu atradimu.
Susiskambinkime, kol stumdome
Dar iki gimstant dukrai mane gąsdino: motinystė – vienišiausias gyvenimo laikotarpis, o vežimo stumdymas – be galo bukinanti veikla. Man pasisekė, nes iki tol bevaikė mano aplinka per metus pasipildė daugiau nei dešimčia vaikų! Buvau rami, kad norėdama tikrai rasiu, su kuo vežimą stumdyti. Vis dėlto suprantu, kad ne visoms taip pasiseka, todėl sugalvojau, kad eidama pasivaikščioti viena pasiūlysiu sekėjams susiskambinti per instagramą ir kalbėtis, kol stumdome vežimėlius. Tiesiog – nei ruošiantis, nei pažįstant vieniems kitus. Savanoriaudama „Jaunimo linijoje“ gavau puikių įgūdžių kalbėti ir labai sunkiomis temomis, todėl jaučiausi drąsiai. Žinojau, kad jei kam prireiktų, – mokėčiau ir išklausyti, ir padėti išbūti su kartais tikrai nelengva kasdiena.
Ironiška, bet pirmasis pasiūlęs pastumdyti buvo vyras. Susiskambinome, sako: „Nestumdau aš dabar, bet noriu pasakyti, kad žiauriai gera mintis. Varykit, mamos“. Vėliau tų skambučių padaugėjo – vaikštau sau, kalbu su nepažįstamomis mamomis iš Kėdainių, Marijampolės, iš gretimo maniškiams rajono. Galvodavau – kaip gražu, kad viena kitos nepažįstame, bet galime pabūti tokiame tolimame artume.
O gal pasistumdyti kartu?
Po kurio laiko sulaukiau vienos sekėjos, kurią dabar jau vadinu drauge, pasiūlymo: „Padaryk gyvą susitikimą, tavo instagrame geros mamos renkasi, jaučiu.“
Tai ir buvo pirma #PASTUMDOM mintis. Reikėjo tik ją išgryninti.
Supratau, kad visiems atvirų susitikimų – pilna. Gruodinukai, balandinukai, rugpjūtinukai – tik susirask. Man norėjosi sukurti aplinką, kur mamas vienija ne tik mamystė, ne tik tai, kad pagimdė tą patį mėnesį, bet ir kas nors daugiau. Atsigręžiau į save, į man svarbias vertybes ir supratau, kad čia yra raktas.
Iki dabar kiekvienas besiregistruojantis į #PASTUMDOM turi pažymėti tris vertybines varneles:
– Ukrainos pergalė turi būti greita ir bekompromisė.
– Skiepai nuo užkrečiamų ligų – sveikos visuomenės pagrindas.
– Kas yra šeima, nustato meilė šeimos viduje, o ne lytis, orientacija ar šeimos sudėtis.
Kitaip tariant: už laisvę, mokslą ir meilę.
Negana to, nusprendžiau, kad masyvūs mamų ir vaikų susitikimai – ne man, todėl į #PASTUMDOM renginius pakviečiu tik kokį penktadalį užsiregistravusiųjų. Širdį skauda, bet kas kartą programėlei leidžiu nuspręsti, kokia šį kartą bus sudėtis. Noriu, kad pastumdymuose jaukiai jaustųsi ir intravertai, kad visi spėtų pabendrauti su visais, kad būtų erdvės gilesniems pokalbiams. Kartais sulaukiu pasipiktinimo, bet tada primenu, kad vien susipažinimo ratelis, jei mamų bus daugiau nei dešimt, matyt, truktų tiek, kad po jo galėtume ir skirstytis – mamos supranta, nepyksta, registruojasi darsyk kitam kartui ir vėl žiūrim, ką burtai sumes.
Bendros vertybės – išskirtinė kompanija
Tikiu, kad šita bendrų vertybių mintis ir subūrė tokią išskirtinę bendruomenę. Į pastumdymus susirenka įdomios, protingos, aktyvios mamos (dabar jau ir tėčiai). Mitas, kad augindami mažus žmones norime kalbėti tik apie sauskelnes ir dantis. Taip, tų temų būtinai reikia – dalis ateinančių mamų savo aplinkoje neturi panašiu metu pagimdžiusių draugių. Vis dėlto mamos vis tiek yra žmonės, ne vien vaikiukų augintojos. Buvo pastumdymų, kuriuos baigėme ant suolelio diskutuodamos apie politiką. Būna – dalinamės knygų rekomendacijomis, prašnekame apie valstybėje planuojamas mokestines ar švietimo reformas. Būna, aišku, kad būna, sėdime ir keikiame dygstančius dantis. Motinystė daug visapusiškesnė, kai turi ja su kuo dalintis!
Pasistumdymų plitimas po Lietuvą
Atėjus birželiui viena iš stumdytojų-pradininkių su vaikiuku iškeliavo vasaroti į Kauną. Prieš išvažiuodama užsiminė, kad pasiilgs pastumdymų, o ten pažįstamų mamų neturi. „Darom ir Kaune“, – pasiūliau. Taip prasidėjo #PASTUMDOM plitimas per Lietuvą.
Prie Kauno gana greitai prisijungė Klaipėda, Šiauliai, Panevėžys. Manęs ten nei reikia, nei norisi, – į miestus nuvažiuoju jau nebent kaip viešnia pasidžiaugti. Vien ko verta Kaune susibūrusi bendruomenė, kuri aktyvumu lenkia visus kitus miestus. Tos mamos – tikra ugnis, uraganas, kaip pasisekė, kad jos susibūrė į vieną krūvą! Smagiausia, kad po kiekvieno pastumdymo sulaukiu nuotraukų ir žinučių iš visos Lietuvos – „kaip gerai, radau artimą širdžiai žmogų“.
Stumkis tolyn nuo depresijos
Pagrindinė pastumdymų mintis: kad norintys neliktų stumdyti vieni. Depresijos po gimdymo situacija Lietuvoje – tikrai liūdna. Itin skaudu tai, kad ji neretai net nediagnozuojama, nes mamos bijo kreiptis pagalbos ar net nesupranta, kad joms – ji būtina. Čia gali padėti aplinkiniai, jei tik mokės atpažinti raudonas vėliavas.
@nebloga_mama paskyroje kuriame įrašus drauge su klinikinės psichologijos magistrą studijuojančia ir baigiamąjį mokslinį darbą būtent apie depresiją po gimdymo rašančia Gabriele Lubauskaite, su kuria susipažinome „Jaunimo linijos“ savanorių kursuose. Tiksliai žinau, kad sunkumus drauge išbūti – lengviau, o atradusios, kad iššūkiai – labai bendražmogiški, mažiau save plakame kaip nepakankamas.
Kiekvienas #PASTUMDOM prasideda susipažinimo ratu, kai prašau ne tik prisistatyti, bet ir pasidalinti, dėl ko šiandien savimi didžiuojiesi. Ne vaiku, ne vyru – savimi. Ir kaip mes viena už kitą džiaugiamės! Už tas mažas pergales: didžiuojuosi, kad šiandien čia atėjau, didžiuojuosi, kad pirmą kartą išdrįsau su vaiku važiuoti autobusu, didžiuojuosi, kad šiandien dar neverkiau. Labai jautru, labai ypatinga – jaučiuosi tikrai dėkinga galėdama būti arti tų moterų nuoširdumo.
Draugystės grandininė reakcija
Labai gražu žiūrėti, kaip pirmą kartą atėjusias pastumdyti mamas ar tėčius pagloboja jau patyrusios. Po susipažinimo rato tik ir girdžiu „einam, pastumdom“ – juk pirmą kartą atėjus tikrai gali būti nejauku imtis iniciatyvos. Dabar jau žinau ne vieną mažą grupelę, susiformavusią iš mamų, susipažinusių būtent per pastumdymus. Jos susitinka atskirai nuo pastumdymų, eina vienos pas kitas į namus, ruošiasi bendrai švęsti vaikų gimtadienius.
Gražiausia, kad tie žmonės bent 18 metų tikrai turės bendrų temų, – pastumdymuose gimstančios draugystės gali būti ilgaamžės, o palaikymas, kurį vieni kitiems toje bendruomenėje duodame, – neįkainojamas. Beje, nors atsiranda mažų atskirų stumdytojų grupelių, tos mamos vis tiek dar ateina ir į didžiuosius #PASTUMDOM – ten labai gera aura. Ir kaip smagu stebėti augančius vaikus!
Kas stumdo vežimą, tas ir stumdytojas
Dabar mano didelis noras – kad į pastumdymus drąsiau ateitų ir tėčiai, močiutės, seneliai ar broliai, galų gale – kad ateitų ir šeimomis. „Kas stumdo vežimą, tas ir stumdytojas“, – visada primenu. Tiesa, vaikams augant, dalis jau ateina be vežimų, o kai kurios mamos prisijungia su mažyliais dar pilveliuose.
Esu visiškai tikra, kad būdami skirtinguose tėvystės etapuose vieni kitiems galime būti ypač vertingi: pirmakartė mama gali pasisemti ramybės ar tiesiog paprašyti patarimo iš labiau patyrusiųjų, trečią kartą mama – priminti sau, kokia trapi ta motinystės kasdienybė, kai gali džiaugtis mažomis akimirkomis.
Dar nežinau, į ką užaugs šita besiburianti bendruomenė, bet matau, kad jau dabar ji ir ten sutiktos moterys, su kuriomis pasimatyti stumdymuose ar po jų – kas kartą šventė, man yra vienas gražiausių dalykų, kuriuos atnešė motinystė, todėl labai džiaugiuosi, kad prie jo prisiliesti gali vis daugiau žmonių.
Neila Ramoškienė
Projektą „Motinystės debesys: šviesūs ir tamsūs“ iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas. Projektui skirta suma 4 800 eurų. Straipsnis paskelbtas 2024.11.04.
