Vilniuje gyvenančios iniciatyvios mamos, dar žinomos kaip „Kovinukai 2024“, sukūrė ypatingą bendruomenę, kuri prasidėjo nuo nėštumo laikotarpio ir tęsiasi iki šiol. Šios mamos – žingeidžios, bendraujančios ir pasiruošusios dalintis patirtimi – rado bendrą kalbą, užmezgė ryšį, kuris tapo ne tik kasdienybės dalimi, bet ir įkvėpimu viena kitai. Kaip atsirado idėja kurti tokią bendruomenę ir kaip įgyvendinti gyvus susitikimus, pasakoja dvi iš šios bendruomenės narės – Vladyslava ir Indrė.
Vladyslava, Indre, papasakokite, kaip ir kada pirmą kartą susipažinote su kitomis mamomis, ir kas paskatino pradėti bendravimą jau nėštumo laikotarpiu?
Vladyslava: Kaip ir daugelis mamų, prisijungiau prie „Kovinukų 2024“ grupės Facebook’e. Kadangi esu labai aktyvus žmogus tiek asmeniniame gyvenime, tiek darbe (dirbu kelis darbus ir turiu vyresnę dukrą), dažnai nespėju sekti visų grupės diskusijų, o ir su daugelio nuomone ir nesutikau (juokiasi). Ta atmosfera, kuri vyravo toje grupėje, man nebuvo visai priimtina. Tačiau kai atsirado atskira „Vilniaus kovinukų grupė“, ėmiau pastebėti, kad mamų su panašiu mąstymu ir požiūriu yra žymiai daugiau. Po truputį bendravimas tapo vis atviresnis, įtraukiantis, ir mamų gretos augo. Dirbu Operos ir baleto teatre, man buvo įdomu pasidalinti savo patirtimi su kitomis mamomis – jos netgi pavadino tai „egzotiška vieta“. Pakviečiau jas ateiti į teatrą, kad pamatytų užkulisius, sužinotų, kaip gimsta spektakliai, ir pasilepintų karštu šokoladu. Buvau nustebusi, kaip teigiamai jos priėmė šią idėją. Pirmasis mūsų nėštukių susitikimas, regis, buvo su 12 ar 14 mamų, 2023 m. gruodį. Tai, manau, buvo pirmasis mūsų gyvų susitikimų startas, kurie vėliau peraugo į labai artimą bendravimą.
Indrė: Aš prie Vilniaus kovinukų aktyviau prisijungiau susilaukusi (dar vasario gale) sūnaus, tačiau jaučiuosi praleidusi nedaug, nes buvau šalia, kai visos dalinosi įspūdžiais apie laukimą ir beprasidedančius gimdymus. Laikiau kumščius už kiekvieną begimdančią.
Kokia buvo pagrindinė mintis kuriant tokią bendruomenę? Ar buvo tam tikras įvykis, kuris paskatino imtis šios iniciatyvos?
Vladyslava: Visas šis procesas įvyko gan netikėtai ir natūraliai. Pradėjau dalintis savo išgyvenimais iš pirmosios motinystės patirties, prisidėjo kitos mamos, nes, tapusi mama pirmą kartą, būčiau norėjusi turėti šalia bent kelias mamas, kurios pasakytų: „Visa tai normalu, nesiparink.“
Kai tapau mama, neturėjau daug draugių, kurios jau būtų turėjusios vaikų, o ir draugų ratas, žinoma, pasikeitė. Tuo metu jautėsi vienatvė ir buvo sunku rasti tą tikrąjį palaikymą, kurio galbūt norėjau. Tad natūraliai atsirado poreikis pabūti kažkieno paguoda ar ramsčiu, o galų gale tiesiog pasufleruoti atsakymus, jei jų reikia. Tačiau tikrai nesitikėjau, kad iš šios bendruomenės gausiu tiek daug atgalinio ryšio ir tikrų, gražių draugysčių. Tai tapo abipusiu procesu, kur ne tik aš galėjau padėti kitiems, bet ir pati gavau neįkainojamą paramą ir stiprybę iš kitų mamų. Bendruomenė tapo vieta, kur visos galėjome dalytis savo patirtimis ir augti kartu.
Ar dažnai darote susitikimus?
Vladyslava: Nėštumo metu mes dar kartą susitikome vasario pradžioje, ir tai buvo labai smagus pasibuvimas – kartu pietavome. Buvo juokinga, nes ieškojau vietos, kuri galėtų priimti apie 30 nėštukių. Kai pradėjome rinktis, personalas jau net neklausė, ar mes susitarę ar turime kokių nors kitų klausimų – tiesiog nukreipė mus prie „nėštukių mamyčių stalo“. Manau, atrodėme tikrai labai graži kompanija. Nebūčiau patikėjus, kad vos u- kelių savaičių pirmosios mamos ims gimdyti.
Indrė: Vėliau, pradėjus nuo maždaug gegužės mėnesio, susitikinėjome reguliariai, kartą ar du per mėnesį. Rinkdavomės įvairias vietas – nuo žalios pievelės Vilnius Outlet iki parkų ar žaidimo kambarių. Kartais mūsų susitikimuose būdavo 15-20 mamų su mažyliais, o kartais net beveik 60. Ta emocija po kiekvieno susitikimo yra kažkas tokio, o geriausia kai dar nespėjus grįžti namo sulaukiame žinučių „tai kada kitas?“.
Beveik kiekvienas mėnuo turi tokių grupių. Kuo jūsų išskirtinė, kitokia?
Indrė: Manau, mūsų išskirtinumas yra tas, kad mes išlaikome gyvą ir pastovų bendravimą. Daugelis kitų grupių išlieka virtualios, o mes būtent vertiname gyvą bendravimą ir nuolatinį ryšį. Juokaujame, kad pažįstame viena kitos vyrus, šeimas – mes tiek daug bendraujame, kad net gatvėje sutikę žmones atpažįstame kaip mūsų bendruomenės narius. Jei sutinkame vieni kitus, iškart „chate“ susirašome: „EEEEii, mačiau tavo vyrą su vaiku, ėjo ten ir ten!“ Mes tikrai kaip didelė šeima.
Turime ir savo „Kovinukai 2024″ instagramo paskyrą, kurioje mamos labai aktyviai dalinasi savo vaikų augimu, džiaugsmais, liūdesiais, patarimais ir rekomendacijomis. Joje dalinamės ir rėmėjų dovanomis, konkursais ar nuolaidų kodais. Bendruomenė labai aktyviai įsitraukia į visas veiklas.
Vladyslava: Mes ir šventes švenčiame kartu. Mamų gimtadienius, Helowyną, Kalėdas – kurias irgi paminėjome kartu, susitikome Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre, 80 kovinukų klausė koncerto „Muzika mažoms ausytėms“. 80 kovinukų su tėvais – įsivaizduojat? Man tai protu nesuvokiama buvo, kol nepabuvau kartu. Turėjome pusės metukų gimtadienį, pasidarėme pikniką Sapiegų parke. Jau pusės metų gimtadienio proga, turėjome nemažai rėmėjų, kurie pasirūpino dovanėlėmis, jas išdalinome mamoms ir vaikučiams. Smagu tai, kad tie prekiniai ženklai tapo neatsiejami nuo mūsų dabartinėje kasdienybėje. Esame jiems dėkingi. Apibendrinant, mūsų bendruomenė yra ne tik bendruomenė – tai jausmas ir bendrystė.
Grįžkime prie pradžios, ar Jūs dalyvavot ir gimdymuose (nors ir virtualiai)?
Indrė: Oj, jūs net neįsivaizduojate! Mes net bijodavome kažkur palikti savo telefonus. Tikrindavome kas minutę, nes galvodavome: „O gal kuri nors jau gimdo?” Budėdavome, viena kitą palaikydavome, patarimus dalindavome – visos buvome kaip viena komanda.
Vladyslava: Buvo net grupelių, kurios kartu gimdė toje pačioje įstaigoje, gretimose palatose buvo ir jau net gydytojai klausdavo: „Ar ir jūs iš tos kovinukų sektos?“ (juokiasi). Personalas net pradėjo pranešti, kuri jau pagimdė, o kuri dar ne. O mūsų vyrai jau susitaikę, kad kovinukų grupuotė – šventas reikalas, o jei kas neaišku, sako „paklausk kovinukų chebros“.
Kokie yra jūsų ateities planai šiai bendruomenei? Ar ketinate organizuoti didesnius renginius ar bendras iniciatyvas?
Indrė: Vienas ir ko gero pats didžiausias renginys mūsų bendruomenėje bus kovo 31 d., kai švęsime „kovinukų“ 1-ąjį gimtadienį. Ruošiamės jam beveik 8 mėnesius. Pradėjus ruoštis iš labai anksti, atrodė, kad viskas dar toli, tačiau laikas praskriejo taip greitai, kad net nesuspėjome pastebėti. Renginyje dalyvaus daugiau nei 80 šeimų, ir labai džiaugiamės, kad prisijungs ir daugiau nei 40 tėčių. Esame dėkingi mūsų rėmėjams, kurie taip gausiai prisideda prie šio renginio organizavimo. Renginio metu ne tik švęsime, bet ir rinksime aukas „Niekieno vaikai“ organizacijai. Švęsti visuomet smagu, tačiau daug svarbiau atsiminti, kad yra vaikų, kurie neturi peties, apkabinimo ir atjautos. Mums tai labai svarbu.
Vladyslava: Taip pat tikiuosi, kad galėsime pratęsti susitikimus, skirtus mamų psichologinei sveikatai. Vienos mamos iniciatyva buvo pradėti tokie susitikimai, ir mes pamatėme, kad jie tikrai labai prasmingi. Manau, kad laikui bėgant, susitikimai taps retesni, nes laiko vis mažės, vaikai augs, reiks grįžti į darbus, šeimos plėsis, tačiau labai tikiuosi, kad visada prisiminsime šį fenomeną. Kitaip šių draugysčių pavadinti negaliu – virš 80 mamų ir jokių intrigų ar bjaurysčių. Tai tikras fenomenas. Manau, dauguma iš mūsų susirado sau labai artimas sielas, drauges, su kuriomis bendrausime ir auginsime anūkus (bent jau aš tikrai tokių čia suradau).
„Kovinukų“ bendruomenė, prasidėjusi nuo paprastų mamų susitikimų, šiandien tapo tvirtu ramsčiu, kuris suteikia paramą, draugystę ir neįkainojamą psichologinę pagalbą. Išgyvendamos motinystės iššūkius kartu, mes ne tik dalijamės patirtimi, bet ir kuriame ryšius, kurie dažnai pereina į ilgalaikes draugystes.
Susiję straipsniai
