„Tai, kaip padedame vaikams jaustis saugiais, matomais, nuramintais ir mylimais, tiesiogiai formuoja jų smegenis ir gebėjimą būti atspariais,“- teigė neuromokslininkas ir psichiatras, vienas iš sąmoningos tėvystės judėjimo autorių Daniel J. Siegel.
Kodėl ankstyvoji vaikystė tokia svarbi?
Pirmieji treji gyvenimo metai – tai periodas, kai formuojasi begalė smegenų jungčių, toks aktyvus vystymosi tarpsnis išrinkta tik keletą kartų gyvenime: vaikystėje, paauglystėje ir moterims – nėštumo metu ir pirmaisiais metais po gimdymo. Įdomu, tiesa? Mamos, kaip ir vaikai, tokį savo būvį patiria pirmąkart, tad gal dėl to gamta rūpinasi ir padeda plastiškomis smegenimis prisitaikyti prie gausybės ištikusių pokyčių.
Na, o vaikai šiuo laikotarpiu ypač jautrūs aplinkai: jų smegenys mokosi iš visko – balso tonų, žvilgsnių, aplinkinių elgesio modelių. Kūdikių gebėjimas išmokti kalbą yra vienas gražiausių ir aiškiausių įrodymų, kaip smegenys sugeria aplinkos informaciją – vaikai iki maždaug aštuonerių-dešimties yra ypač gabūs ir imlūs kalboms. Šiuo jautriuoju periodu mažyliai geba apdoroti ir išmokti bet kokią kalbą, kurią sistemingai girdi aplinkoje, ir tą padaro be jokios priverstinės pastangos.
Tas pats nutinka ir su emocijomis – vaikystė yra pats svarbiausias pamatas psichinės sveikatos vystymuisi ir atsparumui. Nors suaugę puikiai gali keisti išmoktus elgesio modelius ir išmokti naujai reaguoti į situacijas, vaikai išmoksta iš juos supančios aplinkos kaip būti su emocijomis, kaip reaguoti, jas reikšti, bendrauti, kalbėti(s), gerbti ar negerbti kitų. Psichiatras ir psichoterapeutas prof. Eugenijus Laurinaitis siūlo, kad auklėti galime netgi ne vaikus, o patys save. Nes būtent per pavyzdį vaikai lengviausiai išmoks svarbias pamokas.
„Tokia atsakomybė gali ir gąsdinti, ir padrąsinti, suteikti prasmės kasdienoje bendrauti pagarbiai, būti ir išbūti emocijas net kai vidinis resursas ir tuštokas. To savo kuriamame turinyje ir siekiame – suteikti prasmės per žinias,” – dalinasi „seku-vaiku“ įkūrėjos, sertifikuotos Montessori metodo praktikės Austėja Stanickienė ir Miglė Rimeikė.
Vaikas stebi ir mokosi
Kai vaikas supyksta ar nusivilia, jis stebi, kaip reaguoja suaugusieji. Ramus paaiškinimas, akių kontaktas, švelnus tonas – visa tai formuoja saugumo jausmą. Pvz., jei dvejų metų vaikas negauna ledų, o mama pasako: „Matau, kad tau liūdna. Suprantu. Gal galime kartu išsirinkti vaisių?“
– vaikas mokosi, kad jo emocijos svarbios ir galima ieškoti sprendimų. O kartu, kad nebūtinai visada gausi tai, ko nori. Ir kaip su tokiu nusivylimu išbūti, eiti toliau.
Jei visgi emocijos ignoruojamos arba reaguojama pykčiu, vaiko nervų sistema įpranta gyventi nuolatiniame streso režime. Tokie vaikai gali sunkiau nusiraminti, dažniau išgyvena nerimą, jie tarsi užsidaro viduje, nes išleisti emocijas į aplinką nėra saugu.
Ką galime padaryti kaip tėvai?
Rodykite, kaip jaučiatės
„Esu pavargusi, todėl noriu šiek tiek pabūti tyloje.“ Vaikas mokosi, kad emocijas galima išreikšti ramiai ir kad būti pavargus nieko tokio, normalu. Norėti pabūti atskirai – normalu ir nereiškia palikimo, o tik ramų atsitraukimą. Jautresniam vaikui gali prireikti ir patvirtinimo, kad jis mylimas, bet mama vis tiek nori pabūti tyloje ar tolėliau.
Kurti saugią emocinę aplinką
Net jei vaikas dar nekalba – glėbys, švelnus tonas ir kantrybė siunčia žinutę: „Tu esi saugus.“
Padėkite įvardyti emocijas
„Atrodo, kad esi nusiminęs. Gal nupieškim tą jausmą / gal tave nuliūdino, kad draugai išėjo namo?“ – tai moko vaiką pažinti save, atsirinkti ką jis jaučia ir tinkamai išreikšti emociją.
Skirkite laiko sau
Tėvų ramybė = vaiko ramybė. Net trumpas pasivaikščiojimas ar reguliarus hobis padeda atkurti pusiausvyrą.
Vaikai nėra maži suaugusieji – jų emocinis pasaulis dar tik kuriasi. Aplinkoje matomas elgesys ir emocijos tampa pagrindu, ant kurio statoma visa kita. Kiekvienas švelnus žodis, apkabinimas ir kantrus paaiškinimas – tai vertinga investicija į besikuriantį vaiko emocinį atsparumą.
Susiję straipsniai
