Vis dažniau girdime apie itin jautrius vaikus – jie jautresni garsui, šviesai, emocijoms, socialiniams signalams ir t.t. Jie giliau apdoroja sensorinę informaciją ir intensyviau reaguoja į tam tikrus dirgiklius. Tai nėra sutrikimas, ar auklėjimo pasekmė, tai vaiko temperamento bruožas.
Vasarė Kardišauskė, psichologė, DIR Floortime terapeutė
Itin jautrūs – kas tai?
Pirmoji šią sąvoką pristatė ir tyrinėjo psichologė dr. Elaine N. Aron, kurią aprašė knygoje „Itin jautrus vaikas“. Remiantis tyrimais, apie 15–20 % vaikų yra itin jautrūs. Itin jautrūs vaikai pasižymi padidėjusiu aktyvumu smegenų srityse, susijusiose su empatija ir sąmoningumu. Itin jautrūs vaikai aplinkoje pastebi daugiau stimulų, todėl natūralu, jog juos didelis dirgiklių kiekis ir greičiau išbalansuoja. Kadangi itin jautrių vaikų yra mažiau, jų reakcijos gali atrodyti neįprastos ar sunkiai paaiškinamos. Tuomet aplinkiniai stebisi vaiko nenoru valgyti, tylumu, kai vaikas pravirksta užgavęs draugą, ar kai vienintelis atsisako dalyvauti grupinėse veiklose. Tačiau dėmesį sutelkdami vien į sunkumų keliančius jautrumo aspektus, galime praleisti progą iš tikrųjų atliepti savo vaiko poreikius ir ugdyti jo – kaip itin jautraus vaiko – stiprybes.
Jautrumas pasireiškia ir fiziškai
Itin jautrūs vaikai dažnai intensyviai reaguoja ir fiziškai – jie gali būti jautresni skausmui, juos gali stipriau veikti vaistai, kamuoti alergijos. Patiriamas stresas, nerimas ar įtampa dažnai pasireiškia psichosomatiniais simptomais, tokiais kaip galvos ir pilvo skausmai, pykinimas, raumenų įtampa ar įvairūs bėrimai. Šie simptomai neturi aiškios medicininės priežasties, tačiau yra realiai jaučiami. Tėvų užduotis – ne skubėti „gydyti“ kūno, bet įsiklausyti į šiuos signalus kaip į kvietimą sustoti ir padėti vaikui susieti kūno pojūčius su išgyvenamais jausmais. Laiku pastebėti psichosomatiniai simptomai gali tapti galimybe išmokyti vaiką atpažinti savo vidinius išgyvenimus ir rasti būdus, kaip nusiraminti.
Kaip reaguoti tėvams
Vaiko jautrumas – tarsi veidrodis, parodantis ir mūsų pačių gebėjimą priimti, suprasti ir būti su įvairiomis emocijomis ir situacijomis. Susidūrę su vaiko jautrumu tėvai reaguoja skirtingai. Vieni tėvai dažnai jaučiasi nepatogiai ir stengiasi „sutaisyti“ jautrų vaiką, nuvertina patiriamus sunkumus ir neigia vaiko patirtis. Tuomet girdime tokias frazes: „Per jautriai reaguoji“, „Nustok dramatizuoti“, „Nieko čia tokio, pažiūrėk, kiti vaikai taip nereaguoja“. Tokias frazes dažnai tėvai girdi ir iš aplinkos, tuomet ir patys ima galvoti, jog jų vaikas kitoks, gal jie padarė klaidų auklėdami, o gal apskritai nėra geri tėvai.
Susidūrę su sudėtinga situacija, tėvai griebiasi ne tik psichologinių knygų, bet kartais ieško ir raminančių preparatų ar arbatų. Tačiau jautrumas nėra liga ar sutrikimas, todėl jo „gydyti“ nereikia. Natūralu, kad nesuprantant, ką patiria vaikas, ir neturint asmeninės patirties, sunku pripažinti jautrumą – kaip vaiko asmenybės dalį. Jautraus vaiko auginimas kviečia tėvus ieškoti kitokių auklėjimo būdų bei priimti ir leisti sau patirti platesnį emocijų spektrą.
Kartais jautrumas būna paveldimas
Kiti tėvai, turintys patirties su jautrumu (dažnai ir patys jautrūs), į vaiką reaguoja empatiškai, palaikančiai ir pagarbiai. Tačiau ir tuomet gali kilti problemų – dažnai atpažinę vaiko jautrumą, tėvai nori jį kuo labiau apsaugoti ir vengia situacijų, kuriose vaikui kyla sunkumų. Tėvai nori, jog jų vaikas nepatirtų neigiamų patirčių, o kartais – apsisaugoti ir nuo aplinkinių žvilgsnių bei komentarų. Tačiau jautriam vaikui labiausiai reikia ne apsaugos nuo pasaulio, o paramos. Būtent turėdami tvirtą palaikymą jautrūs vaikai pražysta ir gali atskleisti bei auginti savo stiprybes – empatiškumą, sumanumą, kūrybiškumą ir sąžiningumą. Tyrimai ir praktika rodo, jog palaikanti aplinka, vaiko poreikius atliepiantis auklėjimas, emocinis saugumas ir savireguliacijos įgūdžių ugdymas yra tinkamiausias būdas padėti jautriems vaikams, o kartu ir visai šeimai. Kaip tai gali atrodyti kasdienybėje?
- Į naujas situacijas įsitraukite kartu su vaiku – būkite šalia, kai jis stebi, klauso ir bando suprasti, kas vyksta. Kai pastebėsite, jog vaikas pradeda jaustis saugiau, pamažu atsitraukite, leisdami jam dalyvauti savarankiškai. Jeigu vaikas vis dar nerimauja ar ieško jūsų žvilgsnio, – neskubėkite iš karto prieiti, o iš tolo ramiai patvirtinkite, kad jį matote ir esate šalia. Tai suteikia saugumo jausmą, bet kartu leidžia vaikui mokytis pasitikėjimo savimi. Neverskite jo skubėti vien dėl to, kad visi kiti jau dalyvauja. Jei jaučiate aplinkinių spaudimą, – drąsiai priminkite sau ir kitiems, jog pirmą kartą susidūrus su nauja veikla ar aplinka kai kuriems vaikams tiesiog reikia daugiau laiko, ir tai yra visiškai normalu: Mano vaikui reikia šiek tiek daugiau laiko apsiprasti – jis stebi, mokosi, ir netrukus prisijungs. Toks požiūris moko vaiką, kad jo jausmai yra priimami, ir padeda formuotis vidiniam saugumo jausmui – o tai ilgainiui stiprina vaiko savivertę ir emocinį atsparumą.
- Palaikykite vaiką, švelniai ragindami spręsti kylančias problemas. Remkitės jau turima patirtimi – prisiminkite, kada vaikui padėjo tam tikras elgesys, kaip jis jautėsi, kai išdrįso pabandyti kažką naujo. Galite sakyti: Pagalvokime, kas tau padėjo praėjusį kartą, kai reikėjo eiti į draugo gimtadienį? Ar norėtum ir vėl atvykti kartu su savo geriausiu draugu? Svarbu priminti vaikui, jog yra daugybė būdų, kurie gali padėti jam jaustis drąsiau ir saugiau. Būkite kantrūs, palaikantys ir priimantys, nes stiprybė auga ten, kur vaikas jaučiasi saugus būti savimi, – net ir tada, kai jam reikia daugiau laiko.
Knyga praplės jūsų žinias
Jei skaitydami atpažinote savo vaiką, ar vis dar kyla dvejonių, – kviečiu perskaityti Elaine N. Aron knygą „Itin jautrus vaikas“, kurioje rasite ir testą tėvams. Prisiminkite, jog jūsų vaiko jautrumas – tai ne problema, o signalas, kviečiantis sustoti, įsiklausyti ir augti kartu. Nėra vieno tinkamo būdo auginti itin jautrų vaiką – kaip ir nėra tėvų, kuriems kartais nereikėtų palaikymo ieškant savo auklėjimo kelio.
Susiję straipsniai
