Eilinį kartą pamačius, kad jūsų atžala paliko mokykloje sportinę aprangą arba nežino, kas užduota namų darbams, net ir supratingiausiam tėvui gali išsprūsti: „Kaip gali būti toks kvailas?“ Arba jeigu per atostogas jūsų vaikai daugiau nieko neveikia, tik pešasi tarpusavyje, net ir kantriausi tėvai gali pagalvoti: „Geriau jau būtume bevaikiai“.
Nors vaikų auginimas – nemažas tėvų kantrybės išbandymas, tačiau svarbu suvokti, kad žeidžiantys žodžiai gali padaryti nemažai žalos vaiko savigarbai.
Todėl kalbėdami su vaikais, turime išmokti valdyti savo pyktį ir susierzinimą, o tam turime pakankamai intelektualinių ir emocinių priemonių.
Kokias klaidas dažniausiai daro tėvai, kalbėdami su savo vaikais, ir kaip jų išvengti? Pataria psichologė Rasa Kučinskienė.
1. „Kodėl tu negali būti kaip…?“
Marija visada atlieka namų darbus ir net nepamiršta išsivalyti dantų. Tačiau jos broliui Benui reikia nuolat priminti. Kodėl jis negalėtų būti toks, kaip Marija? Specialistai sako, kad nuolatinis lyginimas tik padidina brolių ir seserų natūralią konkurenciją ir lenktyniavimą tarpusavyje.
Jeigu vaikas lyginamas nepelnytai, jis gali pradėti piktintis savo broliu ar seserimi.
Užuot lyginę vaikus, įvardinkime, ko norime iš savo vaiko. Tvarkingesnio kambario? Geresnių manierų? Susitelkime į elgesį, kurį norime keisti, pavyzdžiui, galite pasakyti: „Nuo pietų stalo pakilk tik tada, kai tau bus pasakyta, kad gali eiti.“
Parodykime vaikui gerų įpročių naudą. Pavyzdžiui, laiku atlikdamas namų darbus, jis gaus geresnius pažymius ir jam nereikės nerimauti dėl pataisų vasaros metu. Kai vaikas supras, kad norime pakeisti jo elgesį, o ne jį patį, turėsime kur kas daugiau galimybių pamatyti jo elgesio pokyčius.
2. „Kodėl nesielgi, kaip dera tavo metų vaikui?“
Jūsų septynmetis restorane elgiasi kaip ketverių metų vaikas. Jaučiatės be galo nesmagiai ir piktai drėbtelite: „Kodėl elgiesi kaip mažvaikis?”
Rezultatas? Užgautas vaikas ir toliau tuština druskines bei pipirines. Užuot provokavę vaiką toliau tęsti savo blogą elgesį, suformuluokime teiginį taip, kad jis atneštų laukiamų pokyčių. Pavyzdžiui, galite pasakyti: „Žinau, kad lauki filmukų prieš miegą, nenorėčiau atimti iš tavęs to malonumo, bet jeigu tu ir toliau taip elgsiesi, būsiu priversta tai padaryti.“ Akimirksniu vaikas supras, kokias pasekmes gali atnešti jo nepageidaujamas elgesys.
3. „Pasižiūrėk į save, kaip tu atrodai?“
Atrodo, tik vakar rengėte savo kūdikį žydrais šliaužtinukais, o jau rytoj jis dėvi apsmukusius džinsus ir nutįsusius marškinėlius. Ir prasideda mūšis dėl šukuosenos ir aprangos. Tačiau tiesmuka kritika gali tapti tvirtu pagrindu stipriam pasipriešinimui. Turime savęs paklausti: „Ar turiu tai kontroliuoti?” Psichologai pataria, kai vaikas eina kur nors su draugais, leisti jam dėvėti tai, ką jis nori, tačiau kai jis eina kartu su jumis, turi paisyti jūsų norų ir pageidavimų. Vaikai turi išmokti, kad skirtingos situacijos reikalauja skirtingo apsirengimo, ir tėvai turi teisę nubrėžti tą ribą.
4. „Tu toks juokingas, toks nerangus, toks sportiškas, toks gražus, etc…“
Trumpam prisiminkite etiketes, kurias turėjote, kai buvote maži, ir tas, kurias klijuojate savo vaikams. Kaip jūs tada jautėtės? Už ką jums buvo suteikta etiketė? Kokį vaidmenį vaidina vaikiška etiketė dabartiniame jūsų gyvenime? Užrašykite savo vaikišką etiketę ant lipduko, prisiklijuokite ir pavaikščiokite su ja po kambarį. Kaip dabar jaučiatės?
Kokį pavojų kelia etiketės? Etiketės turi ilgalaikį poveikį: jos gali visam gyvenimui nenoromis prilipti prie žmogaus, jų labai sunku atsikratyti.
Ką jūs manote apie „teigiamas“ etiketes? Paprastai manome, kad etiketės gali būti tik neigiamos, suprantame „kritinių” etikečių pavojų, ir manome, kad „teigiamos” etiketės yra naudingos.
„Teigiamos“ etiketės – tai, kaip jūs įsivaizduojate savo vaiką (o ne tai, kaip jis save įsivaizduoja), gali apsunkinti vaiko gyvenimą (kai jis visada turi būti tik „geras“ ar kai „protingam“ vaikui neleidžiama suklysti). Bet kokia etiketė, net ir teigiama, gali neleisti vaikui pažvelgti į save objektyviai ir iškreipti jo „aš“ vaizdą. Etiketės suklaidina vaikus (ir suaugusiuosius). Mes išaugame, nežinodami, ar aš – tai aš, ar – tai mano etiketė.
Pavyzdžiui, „šaunuolis“ gali jausti nuolatinį spaudimą ir labai bijoti nesėkmės, įvardintas „matematikas” gali užgniaužti savyje meninius sugebėjimus, kuriuos turi, „gražuolė“ gali labai nusivilti, supratusi, kad ji nė kiek negražesnė už kitas. Norėdami apibūdinti savo vaiką, stenkimės, kad tas apibūdinimas skambėtų kaip elgesio paskatinimas, o ne priliptų kaip etiketė, varžanti vaiko asmenybę.
Be jokios abejonės, neigiamos etiketės gali tapti save išpildančiomis pranašystėmis. Vaikiška etiketė (pavyzdžiui, „tu toks nerangus“, kai vaikas ką nors netyčia išpila) gali sukelti būtent tokį elgesį, kurio mes nenorime (kai sakome, kad vaikas nerangus, jis gali pamanyti, kad suaugusieji teisūs, ir toliau galvos apie save, kaip apie nerangų, ir atitinkamai elgsis). Nuolat vaikui sakydami, kad jis tinginys, tik dar labiau paskatinsime jį tingėti, nes tingėjimą įvardijame kaip vieną iš sudedamųjų jo asmenybės dalių. Prieš užkabindami vaikui neigiamą etiketę, paklauskime savęs, ką iš tiesų turime galvoje. Ar vaikas tikrai yra tinginys? Galbūt jis pamiršta atlikti jam pavestus namų ruošos darbus ir jam reikia nuolatos priminti? Galime pasitelkti išbandytą apdovanojimų ir bausmių (žinoma, ne fizinių) metodą. Pavyzdžiui, pasakyti vaikui, kad pamiršęs išnešti šiukšles arba išvesti šunį, jis negalės žaisti kompiuteriu.
5. „Kaip gali būti toks kvailas?“
Tėvų uždavinys – ugdyti vaiko pasitikėjimą savimi, o toks pasakymas „kaip gali būti toks kvailas?“ tik žemina vaiko savigarbą. Užuot vartoję neigiamus teiginius (kvailas, netikęs, žioplas, bjaurus ir kt.) vaiką teigiamai paskatinkite, tai padės keisti vaiko elgesį. Pavyzdžiui, jeigu vaikas nežiūrėdamas išbėga į gatvę, užuot sakę: „Kaip gali būti toks žioplas?“, pasakykite: „Eidamas per gatvę, visada turi duoti man ranką“, o kai vaikas tai padarys, pagirkite jį sakydami: „Šauniai darai, įsikibdamas man į ranką, dabar mes saugiai galime pereiti gatvę“.
6. „Geriau jau neturėčiau vaikų…“
Jeigu vaikas girdi: „Tu niekam tikęs, nenoriu tavęs matyti“, šis jausmas gali neapleisti jo visą gyvenimą. Jeigu esate taip supykusi, kad galite drėbtelėti: „Geriau jau nebūčiau tavęs pagimdžiusi”, geriau pabandykite pasakyti: „Kartais tu išvedi mane iš kantrybės ir aš pasidarau labai pikta.“ Verčiau nustatyti taisykles, kol dar nepasiekta kulminacija. Kai vaikas žino, ko gali laukti, ir mato nuoseklų tėvų elgesį, jis ir pats stengsis geriau elgtis.
7. „Palik mane ramybėje!“
Visiems tėvams reikia laiko pabūti vieniems, tačiau piktas vaiko atstūmimas gali sukelti jam jausmą, kad yra nenorimas ir nemylimas.
Įtraukime vaikus į kasdienių darbų ruošą: net trimetukas gali „padėti” padengti stalą arba pakloti lovą. Jeigu praleisime daugiau laiko su vaikais, kai jiems to reikia, jie mažiau reikalaus mūsų dėmesio kitus kartus.
Kai norite pabūti vieni, galite pasakyti vaikui, kad jį labai mylite, tačiau dabar esate labai užsiėmę ir pažaisite su juo vėliau. Jeigu vaikas neatstoja ir reikalauja savo, galite pasakyti: „Jeigu ir toliau man trukdysi, turėsi išeiti į savo kambarį.” Šiuo atveju tai bus mokymas disciplinos, o ne atstūmimas.
8. „Užsičiaupk!“
Šie žodžiai verčia vaiką manyti, kad jo nuomonė jums nerūpi. Jeigu sakome tai dažnai, vaikas gali pradėti manyti, kad jo nuomonė visai nesvarbi, nereikšminga ir apskritai jis neturi ką pasakyti. Pabandykite pasakyti: „Nusiramink, pasėdėk tyliai.” Jeigu tai nepadeda, imkitės ramios, bet griežtos tvarkos: išjunkite televizorių, kompiuterį, grotuvą arba išsiųskite vaiką į jo kambarį. Atminkite: vaikai mokosi iš mūsų pavyzdžio. Jeigu norite, kad jūsų vaikai būtų mandagūs, turite būti mandagūs su jais. Jūs juk nepasakysite: „užsičiaupk!” arba „užsikimšk!” savo bendraamžiui, tad kodėl sau leidžiate tai, bendraudami su vaiku?
9. „Daryk ką sakau, nes kitaip…“
Tušti grasinimai ir bauginimai galiausiai pakirs jūsų autoritetą. Jie skatina vaiką tęsti savo blogą elgesį, kad jis galėtų jus išbandyti. Geresnis kelias yra pasirinkti bausmę, kurią galėsite įvykdyti. Galite pavyzdžiui pasakyti: „Jeigu tuoj pat nenustosi to daryti, būsi uždaryta į savo kambarį“. Tada vaikas žinos, kad jūs tikrai ketinate įvykdyti savo pažadą. Mažesniems vaikams efektyvi bausmė gali būti jų išsiuntimas į savo kambarį, tuo tarpu vyresniems geriau veikia tam tikrų privilegijų atėmimas.
10. „Jeigu tuoj pat neisi su manimi, aš tave paliksiu“
Niekada nežaiskite vaiko baime būti paliktam. Tėvai turėtų būti saugi užuovėja, iš kurios vaikas galėtų išeiti į pasaulį. Jeigu to nebus, vaikas išaugs nesavarankiškas ir priklausomas nuo kitų. Užuot sakę, kad jį paliksite, kai vaikas griūva ant žemės ir rėkia, galite pasakyti: „Arba tu eini su manim dabar, arba aš turėsiu tave pakelti ir priversti eiti.” Esant reikalui, galite paimti vaiką ir jį panešti. Jeigu jūsų vaikas mėgsta krapštytis ir ilgai kuistis, galite užbėgti įvykiams už akių, pasakydami: „Turi dar penkias minutes pažaisti, o po to turėsime eiti.“ Toks elgesys turėtų atnešti geresnių rezultatų negu gąsdinimai vaiką palikti.
Jeigu vis dėlto pasakėte savo vaikui ką nors žeidžiančio, yra būdų tai skriaudai atitaisyti. Laimei, vaikai yra labai nenusimenantys ir sugeba greit atsigauti. Prieikite prie savo vaiko, apkabinkite jį ir pasakykite, kad pasakėte kažką negero, taip atsitinka tada, kai labai supykstate, ir atsiprašykite.
Šis būdas ne tik padeda atkurti gerus santykius, bet ir moko vaiką, kaip elgtis, kai pasakai, ką nors netinkamo, ko visiškai nenorėjai pasakyti. Kad ir kas būtų, kad ir ką darytumėte, svarbu, kad jūsų vaikas jaustųsi mylimas, dėl to turime „išmokti matyti širdimi, nes tai, kas svarbiausia, nematoma akimis.“
„Mamos žurnalas“
