Viskas prasidėjo 1940 metais, kai daktaras Glenas Domanas pradėjo bendradarbiauti su nedidele grupe specialistų, tarp kurių buvo neurochirurgas, terapeutas, fizioterapeutas, logopedas, psichologas, metodistas ir pedagogas.
Grupei buvo pavesta sukurti gydymo metodiką vaikams, patyrusiems rimtas smegenų traumas. Visi grupės dalyviai puikiai suvokė tą baisų faktą, kad iki to laiko dar niekam neteko pamatyti vaiko, visiškai išgijusio po smegenų traumos.
Po kelerių metų trukusių eksperimentų specialistai suprato, kad gydyti pakenktas smegenis nepakanka. Daug svarbiau grįžti atgal, į tą laikotarpį, kai smegenys dar vystėsi, ir leisti joms vėl praeiti normalias vaiko augimo stadijas, kaip, pavyzdžiui, šliaužimas, vaikščiojimas keturpėsčiomis, kurios būtinos smegenims vystytis. Tuo metu G. Domanas sakė: „Net drąsiausiose svajonėse negalėjome įsivaizduoti, kad vaikas, kuriam žuvo milijardai smegenų nervinių ląstelių, gali pasiekti tokių pat, o kartais ir geresnių rezultatų nei vidutinis vaikas“.
Neurologiniai procesai, kurie iš pradžių buvo laikomi statiniais ir negrįžtamais, iš tiesų yra dinaminiai ir valdomi. Remiantis šiais laimėjimais atėjo supratimas, kad psichiniai procesai, pristabdyti traumos, gali būti pagreitinti treniruojant.
Kaip jūs įvertintumėte vaiko, kurio amžius viso labo viena diena, fizinę jėgą? Daugelis žmonių iki šiol tvirtina, kad naujagimis labai silpnas, visiškai bejėgis. Tai didžiulė klaida.
Paduokite vienos dienos amžiaus vaikui piršto storio lazdelę, kad jis ją apimtų abiem rankutėmis ir atsargiai pakelkite virš minkšto paviršiaus. Dauguma vaikų sugebės kabėti. Prilaikydami tik ką gimusį mažylį už pažastėlių, leiskime jam atsiremti kojytėmis į kilimą ir mes pamatysime, kaip gražiai jis žingsniuoja. Tai argi jis bejėgis?
Dauguma mano, kad kūdikis visai neturi koordinacijos. Ir vėl netiesa.
Atspėkite, kas bus, jeigu pirmą vaiko gyvenimo dieną jį nunešite į baseiną? Jis pradės plaukti.
Vaikas turi pakankamai raumenų jėgos ir koordinacijos nuo pat gimimo, ir jam reikalingas nuolatinis judėjimas, stimuliacija, pratimai, kad jis natūraliai augtų ir vystytųsi.
O ką darome mes? Dažnai mes jį tampriai suvystome, kad būtų „ramesnis“, šiltai rengiame, kad „nesušaltų“. Štai pavyzdys iš mūsų praktikos.
…Šilta, saulėta paskutinio vasaros mėnesio rugpjūčio diena. Mama lėtai vaikšto, stumdama vežimėlį. Žvilgtelėkime, ką ten mama veža.
Visas vežimėlio viršus uždengtas. Vežimėlyje guli kūdikis, apvilktas striuke, primenančia kosminį skafandrą, po ja – vilnonis megztinis, po juo – šliaužtinukai. Ant galvos kelios kepurėlės, kurios uždengia ausis.
Deja, to dar per mažai. Mes dar jo burną užkemšame čiulptuku.
Ir po to stebimės, kad planetoje išnyko visi genijai!
Mes, suaugusieji, tiesiog žlugdome kūdikį dar lopšyje. Viską, ką mums reikia padaryti – ištraukti iš jo burnos čiulptuką, išlaisvinti vaiką iš varžančių drabužių ir leisti jam judėti.
Judėjimas – būtinas
Nuo senų laikų galioja šventas dėsnis, kad judėjimas – neatskiriama žmogaus vystymosi sąlyga. Fizinė kultūra naujagimiui ir kūdikiui reikalingi ne mažiau negu suaugusiajam. Ji viena iš visapusiško, harmoningo žmogaus vystymosi priemonių, glaudžiai susijusi su psichika.
Jeigu pažvelgtume į rekomenduojamus fizinius pratimus kūdikiui, pastebėtume, kad jie daugiau tinka sergančiam vaikui arba seneliui.
Dažniausia naujagimio fizinė kultūra dabar yra nesibaigiantis gulėjimas, kartais net ir vystykluose. Tokio elgesio su naujagimiu liūdniausia pasekmė – gamtos suteiktų fizinių ir psichinių vystymosi galimybių slopinimas. Labai svarbu, kad tėvai suvoktų, jog visų naujagimio pratimų tikslas – atskleisti jame esančias gamtos suteiktas jėgas, realizuoti gyvybės vystymosi evoliucijos programas.
Naujagimiui ir kūdikiui rekomenduojama:
1. Atpalaiduojantis kūno masažas. Tai būtina ir unikali tėvų ir vaiko sąveikos, bendravimo forma. Vaiko lietimas, glostymas turi nepaprastai stiprų poveikį tiek fiziniam, tiek psichiniam vaiko vystymuisi. Tuo labiau kad kūdikis turi įgimtą tokio bendravimo poreikį.
2. Dinaminė gimnastika. Tai speciali pratimų sistema, kurią lengvai įsisavina tėvai ir kūdikis. Pratimai yra universali fizinės treniruotės forma, teigiamai veikianti vaiko fizinį ir psichinį vystymąsi.
3. Treniruotės vandenyje. Vanduo, biologiškai aktyvi terpė, suteikia didelių galimybių realizuotis įgimtoms vaiko organizmo galimybėms. Be to, nuo pat gimimo vaikas pratinamas tinkamai elgtis vandenyje. Tai neabejotina vaikų nelaimingų atsitikimų vandenyje profilaktikos priemonė.
Tėvų pratybos su vaiku yra ne tik fizinis, bet ir psichoemocinis bendravimas, stiprinantis tėvų ir vaiko ryšį. Masažas, fiziniai pratimai ir vaiko treniruotės vandenyje yra savotiškas tėvų ir vaiko dialogas, kurio metu jis greičiau susipažįsta su aplinkiniu pasauliu.
Fizinės pratybos su kūdikiu – tai kartu ir auklėjimo priemonė. Tai savita kalba, kuria kabėdami su kūdikiu mes jau nuo pirmųjų gyvenimo dienų galime apsvarstyti daugybę aktualių jo amžiaus problemų, padėti suprasti savo būseną. Šios kalbos savitumas ypatingas, tai kartu ir verbalinė, ir neverbalinė kalba. Čia daugiau yra signalų nei žodžių, nes regėjimas ir klausa kūdikiui perteikia mažiau informacijos negu jo lytėjimas.
Šio ypatingo bendravimo su vaiku metu itin svarbūs kinestetiniai judesiai. Tai įvairi dinaminė kūno padėtis erdvėje, raumenų įtempimas bei atpalaidavimas. Visa tai sudaro savotiškus vidinius kūno pojūčius. Įgijęs šių naujų pojūčių patirtį dar pačioje savo gyvenimo pradžioje, vaikas užaugęs jau sugebės tai panaudoti.
Prisilietimo kalba
Žmogui svarbi ne tik verbalinė kalba. Bendraudami su vaiku judesių kalba, padedame jam pajausti ir suvokti tokius svarbius dalykus, kaip kūno sandara, suprasti, kaip jis veikia, kaip įsitempia, atsipalaiduoja ir ilsisi raumenys. Tėvai pačioje vaiko gyvenimo pradžioje padeda jam suvokti, kokios jo galimybės, kur jų riba. Kūdikis susipažįsta su erdve ir laiku, supranta, kur yra viršus ir apačia, suvokia judėjimo krypties pasikeitimą, judesių ritmą ir greitį, posūkius, judesių amplitudę, kūno padėtį erdvėje ir t.t.
Šio tampraus tarpusavio bendravimo būdu labai daug mažylis sužino ir apie tėvus – kaip jie jį vertina, kiek jį jaučia, ką jam nori pasiūlyti. Visa tai didina kūdikio adaptacines galimybes, fizinį ir psichinį atsparumą, smalsumą. Praktika rodo, kad visapusiškai stiprinant organizmą, stiprėja ir mažylio imuninė sistema, jie rečiau ir lengviau serga.
Praktinių užsiėmimų metu pastebime, kad šie fizinės kultūros užsiėmimai vaikams sukelia ypač teigimų emocijų. Mankštinami jie krykštauja ir reiškia nepasitenkinimą baigus mankštą. Tokia teigiama emocinė patirtis užtikrina sveikos, atsparios kūdikio psichikos vystymąsi. Vaikui formuojasi optimistinis charakteris, komunikabilumas, ramumas, pasitikėjimas savimi, noras pažinti. Mūsų psichologai, tirdami 3-4 mėnesių amžiaus mankštinamų kūdikių išsivystymą, nustatė, kad jų psichomotorinis išsivystymas geresnis negu nemankštintų vaikų, atkreipė dėmesį į jų didelį smalsumą. Tą patį bruožą pastebime ir tarp vyresnių vaikų.
Iš pirmo žvilgsnio atrodytų neįtikėtina, kad fiziniais pratimais skatinamas psichinis išsivystymas. Tačiau naujagimių bei kūdikių fizinis kūnas yra glaudžiai susijęs su jo psichika. Todėl suprantama, kodėl prisilietimų kalba, kūno judesių kalba jam yra informatyviausia. Nereikėtų pamiršti, kad atlikdami su kūdikiu vieną ar kitą pratimą, mes veikiame jo psichiką ne mažiau negu raumenis ir sąnarius.
Ši naujagimių ir kūdikių fizinė kultūra nėra griežta programa, kurią tėvai privalėtų vykdyti tiksliai. Nereikėtų tikėtis kažkokių ypatingų rezultatų. Tai tiesiog efektyvi priemonė, įduodama tėvams į rankas, kad jie padarytų mažylio auginimą daug efektyvesnį. Fizinė kultūra leidžia tėvams pasiekti tų tikslų, kuriuos jie patys numato savo vaikams. Nejautriai elgiantis su mažyliu, kai tėvai nori pasiekti kažkokių aukštų sportinių rezultatų, galima sulaukti neigiamo poveikio – streso, nuvargimo, traumų.
Mūsų patirtis rodo, kad ši fizinio lavinimo sistema ypač efektyvi sveikatos stiprinimo priemonė. Kiekvienas mažylis individualus, todėl negali būti nustatyta griežtų terminų, trukmės, krūvių bei laiko, iki kurio norima pasiekti konkrečių rezultatų. Visa ši fizinio lavinimo metodika tokia, kad palaipsniui tėvai ją įvaldę, gali išmokti jausti ir suprasti savo mažylį, daryti sudėtingesnius pratimus, atsižvelgdami į savo įgudimo lygį, kūdikio reakciją ir jo vystymąsi. Visų svarbiausia – saugumas, nesukeliant jokio pavojaus jo sveikatai.
Jeigu visiškai sveiką žmogų pasmerktume nuolat gulėti lovoje, priverstinis neveiklumas sukeltų hipodinamiją. Maždaug po 72 valandų atsiranda pirmų daugybinių visų organizmo sistemų sutrikimo požymių, tarp jų ir hormoninių pokyčių, susilpnėja širdies darbas, kauluose mažėja kalcio kiekis, pradeda skaudėti galvą, atsiranda apatija, laikinai prarandama orientacija.
O kokios fizinio aktyvumo pasekmės? Faktai patvirtina, kad fizinis aktyvumas palankiai veikia širdies darbą, kraujotaką, raumenų tonusą, kraujospūdį, bendrą savijautą, ištvermingumą ir t.t.
Aktyvumas svarbus tiek suaugusiesiems, tiek vaikams
Jeigu aktyvumas toks reikalingas suaugusiam žmogui, ar galima būtų tvirtinti, kad jis taip pat veikia ir vaikus? Taip. Viskas, kas tinka suaugusiajam, tinka ir vaikui. Svarbiausia, kad fizinis aktyvumas palankiai veikia vaikų nervų sistemą, stimuliuoja intelektinį ir socialinį jo augimą, jau nekalbant apie jo fizinį vystymąsi.
Didžiausia dovana, kurią mokslininkai pateikia tėvams ir jų vaikams – daugiau nei 40 metų tyrimų, kurių metu buvo tiriami sveiki ir traumuoti vaikai, rezultatai. Ryšys tarp vaiko judrumo ir vystymosi buvo nagrinėjimas daugiau nei 100 šalių visuose žemynuose, įskaitant ir Antarktidą. Mokslininkai lankėsi gentyse ir Brazilijoje, ir Pietų Afrikoje. Ieškodami atsakymų, jie gilinosi į praeitį, tyrinėjo judėjimo refleksus, kuriuos turėjo žemės būtybės senovėje, tyrinėjo nesvarumo poveikį žmogaus judrumui ir vystymuisi.
Judrumas buvo nagrinėjamas teoriškai, pradedant nuo pačių pirmykščių formų, atsiradusių prieš 3,5 milijonų metų, kai dvi didžiausios Gamtos gyvybės karalystės nuėjo skirtingais vystymosi keliais: augmenijos karalystė tapo nejudri, o gyvūnų karalystė pradėjo vystytis, klajodama iš vienos vietos į kitą.
Buvo nagrinėjama medžiaga ir apie Afrikos australopitekus, kurie gyveno prieš kelis milijonus metų. Po to, kai pirmykštis žmogus pradėjo vaikščioti tiesiai ir atlaisvino rankas darbo įrankiams, jų naudojimas skatino žmogaus proto vystymąsi. Taip gimė šiuolaikinis Homo sapiens. Taigi Protingas žmogus = judrumas + rankų veikla.
Žmogaus judrumas buvo nagrinėjamas, stebint dešimtis tūkstančių naujagimių, suaugusiųjų ir senelių, pradedant nuo pačių pirmų vaisiaus judesių motinos įsčiose. Vėliau buvo stebimas šliaužiojimas, laipiojimas, vaikščiojimas, bėgiojimas, gimnastikos pratimai ir baigiama šio gebėjimo mažėjimu senatvėje.
Vaikai – patys imliausi
Po ilgų tyrinėjimų mokslininkai nustatė, kad žmogaus smegenys vystosi nuolat jas naudojant, ir šis augimas baigiasi šeštais gyvenimo metais. Maži vaikai gabiausi mokytis. Pati nuostabiausia dovana jiems yra dėmesys, kurį suteikia suaugusieji, ypač tėtis su mama. Todėl patys geriausi mokytojai yra tėvai, ir jiems padedant vaikai gali pasiekti fizinio tobulumo. Tai atvers plačias galimybes jo harmoningam vystymuisi.
Amerikos vaikų gydytojas G. Domanas ir jo instituto bendradarbiai pasaulyje išgarsėjo smegenų traumas patyrusių vaikų tyrimais. Tie vaikai palaipsniui pradėjo judėti, po to šliaužti, laipioti ir pagaliau vaikščioti bei bėgioti taip pat, kaip tai daro ir sveiki vaikai. Jie susiejo žmogaus smegenų vystymosi stadijas su galimybe atlikti tam tikrus judesius. Tai yra jų tyrinėjimų ir tolesnio darbo su vaikais pagrindas.
Vėliau šios programos autoriai pradėjo mokyti ir sveikų vaikų tėvus. Jų atrasti dėsniai apie fizinį vaiko lavinimą tinka visiems.
Lavinimas – tai ilgas procesas, kuris teikia džiaugsmą ne tik vaikams, bet ir jų tėvams, matant vaiko tobulėjimą.
Metodikos autoriai sukaupė unikalią patirtį ir pasiekė nuostabių rezultatų srityje, kurią jie patys pavadino „vaiko smegenų vystymasis“. Ši nauja disciplina ne tik pagilino žinias apie žmogaus vystymąsi, bet ir sukūrė naują kryptį, dėl kurios dabar galima suprasti ir pakeisti tam tikras žmogaus būsenas.
Judėjimas – tai stebuklas
Atrastoji metodika garbina stebuklą, kuris vadinasi „žmogaus judrumas“. Tyrinėtojai stebėjosi, kaip tas stebuklas iki šiol nebuvo įvertintas.
Kiekvienas vaikas nuo pat gimimo turi daug didesnį protinį potencialą nei tas, kurį kadaise demonstravo Leonardo da Vinči. Šis nuo gimimo duotas protinis potencialas aprėpia fizinį veiklumą ir prasideda būtent nuo jo.
Judrumas ir intelektas yra susiję, ir šis ryšys ypač svarbus ankstyvoje vaikystėje. Žmogui judėjimo poreikis yra antroje vietoje po poreikio kvėpuoti. Judėjimas – tai visų kitų žmogaus gebėjimų pagrindas.
Gebėjimas judėti, amžius, kada leidžiama judėti, judėjimo rūšys – visa tai vaidina svarbų vaidmenį tiek įvairių kultūrų, tiek ir atskirų individų gyvenime. Jeigu judėjimas toks svarbus, tad kodėl gi neskiriame jam daugiau dėmesio?
G. Domano atradimai
Besirengdami gydyti vaikus su smegenų traumomis, instituto darbuotojai nusprendė išsiaiškinti, ką reiškia sąvoka „normalus vaikas“. Ir nors tai atrodė keistas klausimas, tačiau atsakymo niekas nežinojo. Buvo atliktas tyrimas, nustatantis, kas yra normalus vaikas, ką jis gali ir ko negali vienu ar kitu amžiaus tarpsniu.
Stebėjimai pateikė atsakymus į daugumą dominančių klausimų. Ir svarbiausiu atradimu tapo tai, kad tarp judėjimo ir intelekto yra iesioginis ryšys. Šeštojo dešimtmečio pabaigoje buvo nustatyti žmogaus funkcijų įvertinimo būdai. Jie tapo ir vaikų intelekto matavimo priemonėmis.
Nuo gimimo iki šešerių metų vaikas praeina septynias svarbias vystymosi stadijas, kurios atitinka septynias vaiko smegenų subrendimo stadijas. Kiekvienoje stadijoje šešios pagrindinės funkcijos – regėjimas, manualinė funkcija, klausa, lietimas, kalba ir judėjimas, būdami galvos smegenų žievės produktai, skiriasi tam tikrais ypatumais. Tai ir yra svarbiausias ankstyvo vaikų fizinio ugdymo teorinis pagrindas.
Dinaminė gimnastika
Kaip rodo šaltiniai, kūdikių mankšta nuo gimimo dėl įvairių priežasčių buvo taikoma dar gilioje senovėje Rytų šalyse: Vietname,
Japonijoje ir t.t. Europoje ankstyvą vaikų fizinį lavinimą propagavo Romos imperijoje. G. Domano nuopelnas tas, kad jis su savo instituto darbuotojais moksliškai pagrindė judėjimo įtaką žmogaus vystymuisi.
Ši mankštos sistema padeda efektyviai spręsti daugybę uždavinių, susijusių su bendru kūdikio fiziniu vystymusi. Ji labai gerai koreguoja vaiko hipertonusą ar hipotonusą bei kitus sveikatos nukrypimus. Kai kurie pratimai stimuliuoja žarnyno veiklą, padeda esant pilvuko pūtimui.
Fizinio vystymosi prasme ši mankšta yra gana universali. Kadangi ji visada pradedama nuo bendro atpalaiduojančio kūnelio masažo, tai kartu yra ir bendravimas su vaiku jam suprantama kalba. Mankšta skirta ne specialistams, o tėvams, todėl jos lengva išmokti, ir ji tampa šeimų sveikos gyvensenos dalimi.
Mankštos metu kūdikiai patiria gana daug įvairių pojūčių, į jų nervų sistemą eina signalai, būtini organizmo sistemų darbui koordinuoti kintančių krūvių sąlygomis. Tai stiprina vaiko nervų sistemą, skatina psichinį vystymąsi. Pratimų metu treniruojant raumenų bei sąnarių sistemas, skatinama vidaus organų veikla. Atitinkami pratimai labai gerai vysto vaiko judėjimo aparatą bei koordinaciją. Tai pastebima, kai vaikas pradeda šliaužioti, bando keltis, pradeda vaikščioti. Kadangi mankšta stiprina sąnarius, ji kartu saugo vaikus nuo traumų, jie sugeba tinkamai elgtis įvairiose traumas sukeliančiose situacijose.
Pratimai gana palankiai veikia kūdikio nervų sistemą. Kai kurie jų naudojami vaikui nuraminti. Įsiminę pratimus, vaikai sugeba labai greitai atsipalaiduoti. Mankštą rekomenduojama daryti kūdikiui esant nuogam, tad kartu tai ir efektyvi grūdinimo priemonė.
Mankšta – kaip bendravimo priemonė
Mankšta suartina kūdikį ir tėvus. Tėvai išmoksta pajausti mažylio būseną, jo nuotaikas, skatina vaiko visišką pasitikėjimą atliekamais veiksmais, siekia, kad kūdikis suprastų, kas su juo vyksta. Atliekant pratimus, reikia stebėti kūdikio reakciją, jo būseną. Mažylis turi būti įsitikinęs, kad visas jo patiriamų pojūčių ir įspūdžių reakcijas tėvai jautriai fiksuoja ir atkreipia į tai dėmesį. Jei kūdikis rodo nepasitenkinimą, nebūtina nutraukti mankštą. Vaiko nepasitenkinimas, įtampa gali būti kaip įgimtas savisaugos instinktas, dažnai būna tik pirmą kartą pradedant mankštą arba atliekant naujus pratimus. Tokiais atvejais reikia trumpinti pratimo atlikimo laiką, vaiką nuraminti, priglausti, o po to pereiti prie kito pratimo.
Pagrindinė tėvų užduotis pradedant šią mankštą – įtikinti mažylį, kad visi su juo atliekami judesiai yra saugūs, kad tai patrauklus, įvairiapusiškas, linksmas žaidimas. Svarbu sudominti mažylį atliekamais judesiais. Blogai, jeigu mažylis mankštą vertina kaip neišvengiamą procedūrą, o tėvai kelia aukštų sportinių pasiekimų tikslus.
Dinaminė mankšta – ne eksperimentai
Daugybės metų mūsų praktika rodo, kad mažyliai labai greitai pripranta prie tokio aktyvaus gyvenimo ritmo, gana aiškiai demonstruoja pozityvias nuotaikas, mankštinami krykštauja, pratybų labai laukia. Norint sėkmingai atlikti šią mankštą su kūdikiu, būtina, kad tėvai nejaustų baimės, visiškai pasitikėtų savo veiksmais.
Sunku įsivaizduoti kūdikiui Gamtos suteiktą savisaugos instinkto pasireiškimo galią. Mūsų praktikoje ne vieną kartą yra buvę taip, kad močiutės (dažniausiai), priešingai nusiteikusios vaiko mankštai, išeina į kitą kambarį, nenorėdamos stebėti, kaip vaikas bus mankštinamas. Kad to išvengtume, mes iš pradžių tėvams parodome visus veiksmus su kūdikiu, po to prašome jų tuoj pat juos pakartoti, taisome vaiko neteisingus judesius. Dinaminės gimnastikos pratimus mes pratariame atlikti tik prižiūrint specialistui. Tėvai iš pradžių dar patys neįgudę, nepakankamai jaučia kūdikį, jiems trūksta žinių apie jį.
Šiais pratimais reikia sudominti kūdikį, kad dinaminė gimnastika būtų kaip linksmas, patrauklus ir įvairiapusiškas žaidimas, kurį žaisti visada malonu. Kūdikiai turi jausti dialogo su tėvais būseną, būti bendravimo partneriai, o ne tėvų poveikio objektas. Blogai, jeigu kūdikis dinaminę gimnastiką vertina kaip neišvengiamą procedūrą, o tėvai – kaip kažkokią stichiją.
Atlikdami dinaminę gimnastiką, atminkite:
niekada nedarykite to, ko dar iki galo nesuvokėte, kur jaučiate bent menkiausią pavojų;
nesistenkite įveikti aktyvaus kūdikio protesto, pasipriešinimo darydami sudėtingesnius judesius. Nuolat turi būti jaučiama, kad pratybos – įprasta veikla;
visada stenkitės pasiekti tiek, kiek tik jūs ir kūdikis gali, tegul mankšta būna įvairi.
Nuo pirmųjų gyvenimo dienų praktikuojama dinaminė gimnastika įves mažylį į platų pojūčių ir įspūdžių pasaulį.
Romualdas Šemeta, akušeris-ginekologas
Nėščiųjų mokyklos vadovas, tel. 8*687 64 757
„Mamos žurnalas“
