Yra toks anekdotas, kai žmogus prašo nedovanoti jam knygos, nes gyvenime jis jau skaitė knygą. Tą patį būtų galima pasakyti apie muziejus, bent jau ankstesnių laikų. Į juos vaikai nueidavo privalomai su mokyklos klase, o paskui nebekeldavo ten kojos, nes „jau buvo“.
Laimė, dabar muziejai keičiasi pagal laiko dvasią, atsiranda įdomių edukacinių programų, eksponatus galima liesti, išbandyti, jie nebesuslapstyti už stiklo sienų.
Lietuvoje vienas muziejus skirtas būtent vaikams, nors į jį dažnai ateina ir tėvai, ir seneliai. Apie Vilniuje veikiantį Žaislų muziejų kalbamės su jo įkūrėju, archeologu, dr. Povilu Blaževičiumi.
Kaip kilo sumanymas įsteigti žaislų muziejų?
Rinkdamas medžiagą savo moksliniam darbui, važinėjau po kitų šalių muziejus. Kartą su žmona Indre apsilankėme Žaislų muziejuje Estijoje, Tartu. Jau tada, prieš aštuonerius metus, nustebino, kad muziejuje eksponatai pateikiami labai įdomiai, viskas pritaikyta vaikams. Pagalvojau: kodėl Lietuvoje nėra kažko panašaus?
Mano disertacija apie senovės žaislus būtų nugulęs į saugyklų stalčius, kaip ir daugybė kitų mokslinių darbų. Galbūt jį kada paskaitytų koks studentas, rašantis savo darbą, bet plačiajai visuomenei jis liktų menkai žinomas. Valstybė investuoja į mokslų daktarus labai daug, vis dėlto tai 4 metų darbas, kurio net nėra privaloma publikuoti atskira knyga. Norėjau savo sukauptomis žiniomis pasidalinti praktikoje, su kitais.
Pati pradžia buvo „Kaziuko mugėse“ – man visada įdomu pasižiūrėti, kokių senoviškų daiktų parduoda meistrai.
Pradėjau pirkti paveldo žaislų pavyzdžius. Keletą kartų net pats sudalyvavau kaip žaislų gamintojas. Prieš septynerius metus su žmona Indre Jovaišaite-Blaževičiene įkūrėme žaislų muziejų, tiesa, tuomet dar neturėjome nei patalpų, nei rimtos kolekcijos, nei finansų.
Tad pirmieji Žaislų muziejaus rėmėjai tapo tos pačios Kaziuko mugės lankytojai, pirkdami įvairius mūrų ir mūsų draugų gamintus žaislus. Pirmais metais itin paklausūs buvo skydai, tuo metu daug kas gamino kardus, kalavijus, lankus, o skydų ne. Drožiau skydus iš medžio, rankenas dariau iš odos, kaip senais laikais. Tais metais išpardavėme visus skydus. O kitais metais skydais jau prekiavo daugelis! Kitais metais prigaminome senovinių kamuolių, kimštų vilna.
Taip kelerius metus intensyviai įvairiuose frontuose darbuodamiesi ir dirvą Žaislų muziejaus atidarymui parengėme.
Mes patys auginame 4 vaikus, tad ir namuose žaislų temos visada aktualios.
Kaip pasiekti, kad muziejus vaikams nesiasocijuotų su nuoboduliu, kažkuo privalomu?
Jeigu vaikas muziejumi susidomės būdamas mažas, jis ten lankysis ir suaugęs. Todėl svarbiausias tikslas buvo sukurti erdvę, kur vaikai galėtų jaustis saugiai, – galėtų laisvai pažaisti, garsiai kalbėti, viską išbandyti patys.
Pildydami ekspoziciją parengėme ir keliolika edukacinių programų, kad vaikai ir, žinoma, suaugusieji per žaislus patirtų istorijos atradimų džiaugsmą, suvoktų technologijų tobulėjimą, įvairių amžių gyvensenos rekonstrukcijas. Kviečiame ir šeimas, ir darželius, mokyklas dalyvauti šiose programose. Temas įvairios ir pritaikomos įvairiam lankytojų amžiui, pvz., „Seniausi Lietuvos žaislai“, „Kelionė į Akmens amžių“, „Vilkelių dirbtuvės“, „Jaunojo archeologo tyrinėjimai“, „LDK girių auksas – vaškas“ ir t.t.
Edukacijas veda Indrė Jovaišaitė-Blaževičienė, archeologijos magistrai Ugnė Marija Lenkaitytė, Diana Tetereva, Kęstutis Peseckas, Judita Babenskienė, edukologijos bakalaurė Milda Peciūnaitė, menotyrininkė Alina Leščinskienė ir magistrė Gintarė Miškinytė.
Kurio laikmečio žaislai labiausiai patraukia vaikų dėmesį?
Galbūt iš tiesų nustebintų pačios naujausios išmaniosios technologijos, bet muziejuje kompiuterių naudojame saikingai. Vaikų dėmesį daug efektyviu patraukia mechaniniai objektai, kokių dabar retai kur sutiksi.
XX a. II p. žaislai daugiausia sentimentų kelia tėvams ir seneliams. Tai yra jų laiko mašina į vaikystę. Dažnai prie įėjimo į muziejų suaugusieji mindžiukuoja, gal leisti vaikus vienus, kažkaip išsisukti nuo Žaislų muziejaus lankymo. Bet užėję jie randa daug įdomių dalykų ir įsitraukia neretai labiau nei vaikai. Garantuojame, kad Žaislų muziejus sudomins ir suaugusiuosius. Esame turėję ne vieną specialią edukaciją ir ekskursiją tik suaugusiesiems.
Muziejuje pristatome archeologinių žaislų rekonstrukcijas, kad lankytojai galėtų juos pasiimti, žaisti, išbandyti, kaip tie žaislai veikia. Kai kurias kopijas darau ir aš, kitas – kolegos archeologai, keramikai, rekonstruktoriai. Kai kurie žaislai pagaminti iš keramikos, odos, nukalti iš metalo… Mes savo muziejuje turime rekonstrukcijų iš 11 Lietuvos muziejų. Originalai saugomi tų muziejų fonduose.
Kokie eksponatai Žaislų muziejuje patys seniausi?
Vienas seniausių – „ūžynė“, Lietuvoje žinomas nuo apytiksliai III a. Tai iš gyvulio kaulų padarytas žaislas, pervertas siūlu, tempiant siūlo galus, kauliukas sukasi, skleisdamas ūžimą primenantį garsą. Tokių etnografinių žaislų Lietuvoje išlikę iš XX amžiaus pradžios ir vidurio.
Europoje seniausi žaislai randami iš Akmens amžiaus laikų. Kartais sunku pasakyti, ar tai vien vaikų žaislas, ar ir ritualinę paskirtį turėjęs daiktas, – tarkime, kokia nors tarškynė, kuria galėjo triukšmauti vaikai, bet galėjo jo būti ir baidomos piktosios dvasios.
Nuo XIII–XIV amžiaus archeologai jau randa įvairių amatininkų pagamintų vaikiškų žaislų. Nuo XIX a. jau ir nuotraukose matome, kokiais žaislais vaikai žaisdavo, yra išlikę ir pačių žaislų pavyzdžių.
Kokiais žaislais mieliausiai žaidžia jūsų pačių vaikai?
Stengiamės pirkti tokius žaislus, kurie būtų kokybiški, nevienadieniai. Šiuolaikiniams vaikams madas diktuoja reklama per televizorių ar kitas žiniasklaidos priemones. Ir į tai reikia atsižvelgti. Nes vaikas, atskirtas nuo dalykų, kurie aktualūs jo kartai, gali jaustis atstumtuoju, jo patirtis bus kitokia, jis neras apie ką kalbėti su bendraamžiais. Kartais mums, suaugusiesiems, žaislų mados atrodo kvailos ir nereikalingos, bet vaikams jos gali būti labai svarbios. Net jei atrodo, kad žaislas neturi išliekamosios vertės, kartais tenka leisti vaikui jį nusipirkti, nes tai atliepia vidinius vaiko poreikius.
Svarbu išlaikyti sveiką protą ir nepasiduoti žaislų pirkimo psichozei.
Ginta Liaugminienė
Nuotraukos iš Žaislų muziejaus archyvo
Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas parėmė projektą „Vaikams atsiveria senovė“ ir 2017 metams skyrė 4000 eurų.
Šis straipsnis įkeltas 2017 rugpjūčio 28 dieną.
