Visada malonu pristatyti naują redakcijos kūdikį, apie kurį rašysime kiekvieną mėnesį.
Šiemet augsime kartu su vilniečiu Pijumi Zajančkausku, kuris gimė kovo 16 dieną, sverdamas 3 995 gramus ir būdamas 54 centimetrų ūgio.
Susipažinkime ir su Pijaus šeima: jo mama Ineta – 35 metų mikrobiologė, tačiau dirba ne pagal savo specialybę. Ji atstovauja farmacinei kompanijai. Tėčiui Valdui irgi 35-eri, jis pramoninio dizaino specialistas. Vyresnioji sesutė Adelė – penkerių, ji lanko darželį.
Abu vaikai išprašyti Dievo
Zajančkauskų šeima sako, jog abu jų vaikai išprašyti Dievo. Pirmagimės Adelės teko laukti ketverius metus. Valdas ir Ineta susipažino studijų metais, kai abu lankė universiteto folkloro ansamblį „Ratilio“.
Po kurio laiko sukūrė šeimą, ėmė galvoti apie vaikus, o jie neskubėjo… „Koks sunkus jausmas laukti ir nesulaukti vaikelio, kai taip jo nori. Prieš Adelę nuėjome kryžiaus kelius, lankėmės pas gydytojus, ieškojome priežasčių, kodėl negalime susilaukti. Apimdavo nerimas – o gal niekada neturėsime vaikų?
Kiekvieną mėnesį laukdavome – gal jau? Kiek pripirkome ir išbandėme nėštumo testų – net ir nesuskaičiuosi. Neblogą apyvartą vaistinėms padarėme“, – juokauja Ineta. Tik draugų dėka jaunai šeimai pavyko atgauti pusiausvyrą. Draugai sakė: nusiraminkit ir negalvokit apie tai. Kada nors vaikiukas vis tiek pas jus ateis. Reikia tik vidinės ramybės. Ir tai buvo šventi žodžiai.
Gimus Adelei, norėjosi ir antro vaiko. Ineta dukrytę augino iki trejų metų, galvodama, kad tuo metu greičiausiai pastos dar kartą. Tačiau ir antrasis vaikiukas nesiskubino. Moteris grįžo į darbą, o mintys vėl sukosi apie motinystę. Kartais apimdavo ilgesys, bet jis nebebuvo toks sunkus kaip prieš Adelę. „Visi mūsų draugai augina po du-tris vaikus ir vis klausdavo, kodėl Adelei nepadovanojame broliuko ar sesutės. Negi nenorime? Atsakydavome: norime. „Turėjom stiprią palaikymo komandą, draugai nepamiršo mūsų ir savo maldose“– sako šeima.
Antras nėštumas ramesnis
„Keletą mėnesių prieš pastodama jaučiau visus nėštumo simptomus: atrodydavo, kad pykina, kad pasidariau kur kas jautresnė, – sako Ineta. – Nėštumo testus darydavau net po keletą kartų per dieną: jei rytinis nieko neparodė, gal vakare išryškės dvi juostelės? Vasarą visi išvažiavome į šeimų stovyklą Pakutuvėnuose. Tuo metu tiksliai nežinojau, kad jau laukiuosi, bet nujaučiau. Vakare visi suaugusieji susirinkdavo pokalbiams, o aš su vaikais eidavau miegoti. Paprastai esu energinga ir tikrai neinu miegoti pirmoji. Kai grįžome namo į Vilnių, vėl pasidariau testą. Ir dabar jau tikrai išryškėjo dvi juostelės – teigiamas atsakymas. Pasakiau Valdui, o jis taip atsargiai, nenorėdamas manęs nuliūdinti, sako: „Ar tikrai? Kad tos juostelės labai jau neryškios.
Tris mėnesius paslaptį saugojome šeimos rate, o tada naujieną pranešėme tėvams ir draugams. Draugai stebėjosi: „Kaip mes Pakutuvėnuose nesupratome, kad tu laukiesi? Juk visi ženklai rodė, kad esi nėščia“. O Inetos darbe naujiena nesukėlė jokios nuostabos, nes ten siaučia „nėštumo epidemija“ – per šiuos metus ėmė lauktis net 8 moterys!
Ineta pas gydytoją pirmą kartą susiruošė gana vėlai – nėštumo viduryje. Sako, jog jautėsi gerai, o genetinių tyrimų buvo nusprendusi nedaryti, nors amžiaus riba ir artėjo prie 35 metų. Jie su vyru abu vienodų pažiūrų: gimdyti ir auginti tokį vaikelį, koks bus. Jei genetikai ir būtų įspėję apie galimą ligą, jie nesiryžtų nutraukti nėštumo. Kai Ineta išsakė požiūrį savo gydytojai, ji sutiko, kad tokiu atveju tikrai beprasmiška daryti genetinius tyrimus. Geriau ramiai nešioti ir laukti.
„Visą laiką maniau, kad turėsime antrą dukrytę, nes jaučiausi lygiai taip pat, kaip ir laukdama Adelės.
Labai traukė prie kruopščių darbų, ypač prie rankdarbių. Visą nėštumą norėjau siuvinėti, megzti. Per keletą mėnesių senovine kaišymo technika išsiuvinėjau tautinius drabužėlius Adelei. Tik leliukui kraitelio nesiuvau, nes nežinojau, kas gims, berniukas ar mergaitė. Antrasis nėštumas buvo kažkoks ramus. Jei laukdamasi Adelės turėjau jėgų lankyti motinytės kursus, jogą, koncertus, ansamblio repeticijas, tai su Pijumi viskas kitaip: po darbo grįžusi į namus, jau sunkiai kur beišsiruošdavau vakare.
Paskutiniais mėnesiais jaučiausi apsunkusi, todėl dirbau tik tiek, kiek privaloma – iki 7 mėnesio, paskui išėjau motinystės atostogų“, – pasakoja Ineta.
Artėjant gimdymui, draugės moteriai surengė prausynas ir palydėtuves. Šios tradicijos laikosi visos pribuvėjos Jurgos suburtos moterys. Prieš gimdymą labai svarbus moteriškas solidarumas, draugių patikinimas, kad viskas bus gerai. Dažniausiai marškiniai siuvami toms moterims , kurių laukia sunkus gimdymas. Inetą draugės nuprausė, padovanojo pačių išsiuvinėtus gimdymo marškinius, kuriais moteris apsivilko jau pagimdžiusi Pijų. Marškiniai siuvami su didesne iškirpte ant krūtinės, kad būtų patogu maitinti krūtimi.
Svajojo, kad vaikai gimtų namuose
Ruošdamiesi pirmą kartą tapti tėvais, Ineta ir Valdas Zajančkauskai lankė šeimų klubą „Gimtis“. Čia akcentuojamas dvasinis pasiruošimas tėvystei, natūralus gimdymas, natūralus maitinimas. Išklausiusios kursus, dauguma klubo šeimų nusprendžia gimdyti namuose, padedant pribuvėjai. To norėjo ir Ineta su Valdu. Tačiau pirmagimė Adelė namuose dvi paras beldėsi į pasaulį, o paskui vis dėlto teko vykti į ligoninę. „Vaikas buvo nemažas, o galvutė niekaip negalėjo įsistatyti į gimdymo takus, – pasakoja Ineta. – Vaikelis vis judėjo, ir gydytojai sakė: matyt, mergytė bus gera pagalbininkė, kad taip stengiasi padėti mamai pagimdyti. Tačiau mudviejų bendrų pastangų nepakako. Pirmasis gimdymas baigėsi cezario operacija“, – prisimena mama.
Laukiantis antrojo, ta svajonė tebebuvo: pagimdyti natūraliai ir namuose. Bet paskutinėmis dienomis Ineta realiai įvertino situaciją, kad vaikelis gana didelis, tad rizikuoti neverta. Ji laukė, kol natūraliai prasidės sąrėmiai, o tada jau važiuos į ligoninę. Adelės krikšto tėvai sutiko pagloboti mergytę, kai prasidės gimdymas – nesvarbu, ar tai būtų diena, ar naktis. Taigi vieną naktį teko žadinti penkiametę, kad rengtųsi, nes mamytė turi vykti į ligoninę. Adelė atsisveikindama švelniai apkabino mamos pilvuką ir paklausė: „O kada Dievulis nuims jam sparnelius?“
Šeima gražiais žodžiais prisimena laiką, praleistą gimdymo namuose. Nors jų svajonei gimdyti namuose nebuvo lemta išsipildyti, į ligoninę jie važiavo nusiteikę pozityviai: jei eini į svečius, turi priimti tų namų taisykles. Jiems buvo svarbu tai, kad leistų gimdyme dalyvauti abiems, kad gimęs vaikelis nebūtų išneštas į atskirą palatą, o visa kita – neesminiai dalykai. „Kai gydytojams išsakėme savo mintis, jie sureagavo labai geranoriškai. Pamatę, kaip visi trys vos telpame ankštoje palatoje, net pagyrė, kad esame šaunuoliai, palaikome vienas kitą. Po operacijos Ineta turėjo atsigauti, tad pirmas paras vaikeliu rūpinausi aš“, – sako Valdas.
Pijus gimė po cezario operacijos, ir tik gimęs „apsisiojo“ viską aplink – medicinos personalas iš to labai juokėsi. Ineta girdėjo pirmąjį vaikelio verksmą, tik gimusį sūnelį priglaudė prie krūtinės ir pabučiavo, nes operacija vyko su epidurine nejautra. O Valdas sūnų pamatė po keleto minučių, kai jį išnešė iš operacinės.
Tėvystės atostogos – gražiausia šeimos šventė
„Naujas įstatymas, leidžiantis tėveliui po vaiko gimimo pasiimti mėnesį atostogų, yra didžiausia valstybės dovana jaunoms šeimoms, – mano Ineta. – Su pirmu vaiku to nepatyrėme. O dabar mūsų šeimoje jau trečia savaitė tęsiasi šventė – visi galime būti namuose, rūpintis vieni kitais ir džiaugtis mažiuku. Naktį su Valdu pasikeisdami keliamės prie vaikiuko, o kartais, jei jis neramus, išsiverdame arbatos ir naktinėjame kartu – tai atrodo tarsi romantiškas nuotykis. Va vieną kartą Pijus nemiegojo iki 3 valandos nakties – turėjome iki valios laiko pasikalbėti su vyru. Taip ramu, kai žinai, jog rytoj jam nereikės eiti į darbą“. Adelė irgi globoja broliuką – visada atneša sauskelnių, jei verkia, padainuoja jam lopšinę. Pirmąją naktį, grįžus iš ligoninės, Adelė nubudo vidury nakties, išgirdusi kūdikio verksmą. „Kodėl jis verkia“? – atėjo į tėvų miegamąjį. Tačiau paaiškinus, kad leliukas alkanas, nusiramino: „Tai jūs duokite jam valgyti“, – ir nuėjo miegoti. Daugiau naktimis nebepabunda.
Pirmosios Pijaus savaitės
Na o mūsų herojaus Pijaus gyvenime jau spėjo šis tas įvykti. Pirmiausia jis gavo gražų vardą šeimos pažįstamo vienolio garbei. Neseniai Pijus buvo pristatytas šeimos draugų ratui – Ineta ir Valdas džiaugiasi, kad jų draugai labai supratingi – nesiveržė į namus lankyti naujagimio, o patys suorganizavo vakarėlį ir pasikvietė padidėjusią Zajančkauskų šeimą pas save. „Draugai mums labai padeda. Nuo Adelės laukimosi laikų bendraujame su šeimomis, kurios augina po keletą vaikų, tad visada sulauksi patarimų ir apie vaikų sveikatą, ir apie auklėjimą. Kiekvienos šeimos patirtis vis kitokia, tačiau mūsų požiūris į esminius dalykus sutampa“, – sako Ineta.
Pijus gimė pačiu gamtos atbudimo metu, kai gražus oras neleidžia užsisėdėti namuose. Visa šeima jau buvo susiruošusi į mišias Bernardinų bažnyčioje, bet gana greitai teko išeiti, nes Pijus pravirko, o pamaitinti nuošalesniame bažnyčios kampe nepavyko.
Pijus jau lankėsi Vilniaus senamiestyje ir Sereikiškių parke. Šeima džiaugiasi, kad berniukas yra gana ramus.
Ginta Liaugminienė
„Mamos žurnalas“