Žurnalo skaitytojų gretas kiekvieną mėnesį papildo vis naujos mamos. Joms labiausiai rūpi pirmųjų kūdikio mėnesių problemos. Štai dėl ko projektas „Auga redakcijos kūdikis“ visada sulaukia dėmesio. Paprašėme buvusios redakcijos nėštukės Gražinos kas mėnesį papasakoti, kaip sekasi auginti sūnelį.
PIRMASIS MĖNUO
Pasakoja vilnietė Gražina Jurgilevič-Šlikienė (35 m.), prieš vaiko auginimo atostogas dirbo įmonėje „Ekspress leidyba“ redaktore. Su vyru Arūnu (39 m.), laisvai samdomu dizaineriu-maketuotoju, fotografu, augina dukrytę Saulę (1,2 m.) ir sūnų Nojų (1 mėn.).
Per mėnesį Nojus paaugo štai tiek:
Ūgis – 56,5 cm (buvo 52 cm).
Svoris – 4600 g (buvo 3600 g).
Labas, chaosėli, arba Poliarinė diena
Kas atsitinka, gimus vaikus? Aplanko didžiulis džiaugsmas. Pilnatvės pojūtis. Krūtinę užlieja šiluma, vos pagalvojus apie tą mažą kūdikėlį. Bet… yra ir kita pusė. Gyvenimas virsta chaosu! Tačiau tai nebūtinai blogai: chaosas gali būti ir visai… mielas.
Mūsų namuose tas chaosėlis irgi apsigyveno: daiktai kartais neberanda savo vietų ir, kaip aš sakau, kiekviena diena – tai staigmena, nes nežinai, kas, kada ir kaip vyks. Anksčiau bent galėdavai suplanuoti, kad tada darysi tą, o tada – aną, dabar tai nebetenka prasmės, nes visą tavo laiką planuoja jis – mažasis žmogus. Užsimanys valgyti, kai tu norėsi nusnūsti, ir ką, turėsi duoti, antraip toookį koncertą surengs, kad maža nepasirodys. Susiruoši kur nors važiuoti, skubėsi, jau, žiūrėk, sauskelnės „užminuotos“, laikas prie darbo, mamyt. Kol tas žmogutis mažas, tokia jau kasdienybė – jokio aiškaus ritmo. Bet kai paimu ant rankų savo sūnelį, išnyksta visokie „reikia padaryti“, „nespėjau“. Štai čia dabar mano pasaulis – vaikai.
Ir dar! Tik ką iškeptoms mamytėms para neretai atrodo kaip ilgaaa diena, tik viena jos dalis šviesi, kita tamsi, bet keltis reikia taip pat vienodai dažnai… Kada miegoti? Čia jau prasideda aukštasis pilotažas: pasnausti galima valant dantis, išėjus pasivaikščioti arba trumpam prisėdus ant kėdės. Ir, kas nuostabiausia, tų kelių sekundžių miego dažnai užtenka, kad pasijustum geriau.
Aišku, hiperbolizuoju ir juokauju. Kiekvienos mamos potyriai ir kasdienybė skiriasi. O kaip gyvenam mes? Puikiai!
Didelė mažoji sesė ir brolis
Pasakodama apie sūnų ir mūsų kasdienybę, negaliu nekalbėti apie dukrą: mano pirmagimė, mažylė dukrelė, staiga tapo didelė. Suaugo per vieną dieną, namie atsiradus broliui. Rūpinasi juo, kaip moka: pasupa, paglosto, pamyluoja, man liepia supti ir imti ant rankų, užkloja. Taip pat myluoja ir sūpuoja visas savo lėles ir meškiukus. Turi žaislinį lėlių vežimėlį – įsisodina ten lėlę ar meškiną ir vežioja, migdo, žodžiu, rūpinasi.
Nerimavome, kaip dukra reaguos į brolį namuose – ar nepavydės, ar užteks jai mūsų dėmesio. Kol kas viskas gerai. Dėmesio stengiamės negailėti nei vienam, nei kitam, o ir pavyksta kažkaip natūraliai. Tarkime, maitinu mažąjį – o šalimais įsitaiso dukra, ir vartome knygelę arba piešiame. Tokios ramybės valandėlės… Ir į lauką įpratome visi eiti: turime pamėgtą takelį pamiškėje. Dukra padeda stumti vežimėlį (labai mėgsta eiti įsikabinusi į jo šoną), pakeliui apžiūrime ir prisiskiname gėlyčių, apsimėtome nukritusiais spalvotais lapais, pasikalbame su kaimynais.
Aišku, ne viskas visada būna taip gražu kaip sauskelnių reklamose, kur kūdikėliai tik valgo, miega ir palaimingai šypsosi. Būna, kad dūdas paleidžia abu kartu, kad abiem vienu metu prireikia mamos. Bet su vyru jau turime strategiją, kada ką kas daro, ir tokių akimirkų pasitaiko retai, o, jei ir pasitaiko, jos būna nebaisios, nes viskas sustyguota, niekas nepanikuoja ir abu mažiai būna greitai nuraminami. Vyras daug padeda, be jo taip gražiai turbūt nekalbėčiau…
Pilvuko reikalai
Aplinkiniai kaip susitarę gąsdino: „Vaje, berniukams pilvą skauda daug labiau nei mergaitėms, ruoškitės…“ Ruošiausi – nusiteikiau, kad gali būti visko, bet tikėjau, kad mums viskas bus gerai. Kaip sakoma, ruoškis blogiausiam, bet tikėkis geriausio. Dukrai pilvukas nedavė ramybės net iki 9 mėnesio. Iš pradžių viską nurašėme kūdikių diegliams, paskui jau ėmėme ieškoti priežasčių, bet visi gydytojai lyg susitarę sakė – išaugs. Ir išaugo. Taigi, žinodama faktą, kad „berniukams būna blogiau“, laukiau siaubo baubo. Pirmą savaitę jis neatėjo. Antros pradžioje ėmė pūsti pilvuką. Sūnelis pasiraukydavo, pasimuistydavo, bet tik tiek. Na, aišku, kartais ir suverkdavo, bet juk tai normalu. Baisiai neramus nebuvo, nežviegdavo, kojų neriesdavo. Laukiau, kas bus toliau. Trečią savaitę pūtimas sustiprėjo, bet ir vėl tai neatrodė KAŽKAS TOKIO. Duodame lašelių nuo pilvuko pūtimo, panešiojame, pamankštiname – taip ir tvarkomės. Kol kas teorija „berniukams būna blogiau“ mūsų atveju nepasitvirtino.
Tiesa, aplinkiniai vis dar mėgsta pagąsdinti. Pavyzdžiui, klausia: „Na, kaip pilvo reikalai?“ Sakau, kad normaliai. Tikėdamiesi, matyt, kitokio atsakymo, sako: „Oi, tai dar tik pradžia, visko gali būti.“ Ir pažeria krūvą patarimų, ką turėčiau daryti, kuo girdyti, ką duoti, ko neduoti, ką valgyti, ko nevalgyti. Gerai dar, kad nepasiūlo išsikraustyti į negyvenamąją salą ir misti žolelėmis. Gimus vaikui, atsiranda labai daug visažinių: to galima, ano ne, šitą daryk taip, o šitą – kitaip. Labai svarbu atsirinkti, kas reikalinga, antraip susisuks galva ir bus aišku, kad niekas neaišku.
Teorija ir praktika
Kai turi du vaikus, nejučia imi juos lyginti: štai pirmasis darė taip ir taip, kėlėsi kas tiek laiko, o šis daro taip ir taip… Galiu pasakyti: tai neturi jokios reikšmės, ir išskaičiuoti tikimybių teorijos, remiantis pirmo vaiko elgesiu, kiek kartų valgys antrasis ir kada pradės ropoti, neįmanoma. Nors abu vaikai – mano, bet jau dabar matau, kad skirtingi. Dukra buvo aktyvi kovotoja: noriu valgyt, duok tuojau pat, noriu miegot, migdyk greičiau, atspėk, ko dabar noriu! Pasakyti dar nemokėdavo, bet balselį turėdavo nesilpną.
Berniukėlis, sakyčiau, žmogus ramesnis (bent jau kol kas): skauda pilvuką – truputį pakentėsiu, pasiraukysiu, kai jau pradės labiau, tada parėksiu; noriu valgyt – mama, kur tu ten; dabar naktis, nenešiok manęs, leisk miegoti, tik periodiškai duok valgyt. Kaip bus toliau, nežinia. O kol kas jis ir galvelę jau bando laikyti, paguldytas ant pilvuko (dukra šiuo klausimu buvo tinginiukė, poza „ant pilvo“ buvo įtraukta į jos nekenčiamiausių dalykų sąrašą, o štai sūnui ji visai nieko), ir kojytėmis stipriai spiriasi, ir valgymo įpročiai kiek kitokie. Žodžiu, galiu pasakyti taip: skirtingi vaikai, skirtingos patirtys, tad į normų lenteles pravartu žvilgtelėti, bet tik žvilgtelėti – aklai pasikliauti jomis nereikėtų. Mylinčios mamos širdis, nuojautos ir žinios pasako ne ką mažiau, o kartais – ir daugiau…
Iki, mama Gražina
„Mamos žurnalas“
