Nuotrauka easyfoto.lt
Konsultuoja gydytoja psichoterapeutė, vaikų ir paauglių psichiatrė Dalia Mickevičiūtė
www.psichoterapija-jums.lt
Tel. 8*652 43939
Vaikutis
Kas labiausiai pastebima pirmąjį gyvenimo mėnesį – tai naujagimių mokymasis prisitaikyti naujoje aplinkoje.
Devynis mėnesius šiltai ir patogiai gyvenę mamos pilvelyje, gimdymo metu kūdikėliai patenka į visiškai kitokią aplinką: labai šviesią, palyginti vėsią, pasižyminčią erdvumu, kitokiais garsais ir kvapais, nei buvo anksčiau. Kai kurie psichologai net teigia, kad gimdymo trauma yra tokia didelė, kad paveikia anksčiau, iki gimimo, turėtus vaiko įgūdžius, ir po gimimo jis gerokai lėčiau ir vangiau jų vėl iš naujo mokosi. Kiti apie gimdymą, kaip psichologinę ar fiziologinę traumą, kalba atsargiau ar visai nekalba, daugiau vertindami tai, ką mato mažylio elgesyje jau jam gimus, ir savo pastabas bandydami paaiškinti įvairiomis teorijomis.
Be abejo, gimti nėra lengva, ir gimdymas gali suteikti įvairių nemalonių pojūčių mažyliui, tačiau svarbu, kad toks perėjimas į naują gyvenimo etapą yra neišvengiamas visiems žmonėms (neįmanoma ištęsti nėštumo nežinia kiek!). Gimęs kūdikis tampa fiziškai atskiras nuo mamos žmogus. Teisiškai, beje, taip pat: nors įvairiais požiūriais nauja gyvybė ir žmogaus atsiradimas gali būti suvokiami nuo pat apvaisinimo laikotarpio (katalikų požiūriu), nuo 12 savaičių ar kokio nors kitokio nėštumo termino, vis dėlto kūdikis oficialiai gauna vardą ir pavardę tik tada, kai jau gimsta. Tačiau psichologiniu požiūriu naujagimis dar toli gražu nėra atskiras nuo mamos asmuo.
Vaikų ir paauglių psichiatrė Dalia Mickevičiūtė, www.psichoterapija-jums.lt
Turbūt skamba keistai? Nebūtų taip jau keista, jei pabandytume Įsijausti į naujagimio „kailį“ ir pafantazuoti, ką jis galėtų galvoti ir kaip jaustis. Remdamasi savo stebėjimais, vaikų psichoanalitikė Margaret Mahler pirmųjų keturių gyvenimo savaičių etapą pavadino „normaliuoju autizmu“: tai reiškia, kad pirmąjį mėnesį kūdikis daugiu veikiamas savo paties pojūčių ir „užsiėmęs“ pusiausvyros su aplinka palaikymu, nei besidomintis išorine realybe. Kaip tai būtų galima suprasti?
Pabandykime aptarti išsamiau. Pirmąsias kelias savaites mažylis labai daug laiko praleidžia miegodamas, prabusdamas tik tam, kad pavalgytų, arba norėdamas parodyti, kad jam nepatogu (šalta, šlapia, spaudžia drabužėliai ir panašiai). Pagrindinė naujagimio užduotis – išmokti palaikyti pusiausvyrą tarp savo vidinės būsenos ir aplinkos, tai yra, parodyti, kada yra alkanas ir pavalgyti, užmigti pavargus ir atsibusti, kai jau vėl ateina metas valgyti: kai viduje tampa negerai, reikia prašyti „kažko“ iš aplinkinių, kad padėtų tą nemalonų jausmą (alkį, nuovargį ar kitokį nepatogumą) pašalinti. Mažylis tik mokosi atskirti dieną ir naktį, palengva ima formuotis jo miego ir būdravimo, alkio ir sotumo ciklai. Pagrindinis žmogus, kuris padeda tenkinti šiuos svarbiausius poreikius ir palaikyti pusiausvyrą, kad kūdikis ilgai nebūtų alkanas ar nepervargtų – mama.
Kadangi naujagimis daug laiko praleidžia miegodamas ir todėl mažai turi galimybių stebėti aplinką, be to, jis dar tik mokosi suprasti savo pojūčius ir toli gražu ne visada pats supranta, kas jam yra negerai, jis menkai skiria, kas jo poreikius patenkina.
Manoma, kad pirmosiomis gyvenimo savaitėmis kūdikis net gali „įsivaizduoti“, kad jis pats gali save pasotinti ar nuraminti, arba kad tas, kas jį sotina ir ramina, yra jo paties dalis: juk kai tik jis pasijunta alkanas ar neramus, atsiranda žmogus, kuris tuos poreikius patenkina, taigi kyla minčių, kad gal jis pats tai sugeba padaryti? Tokie įsivaizdavimai yra visiškai normalūs, atsirandantys dėl kol kas mažo kūdikio brandumo ir nereiškiantys, kad jam kažkas negerai.
Mama
Pirmasis kūdikio gyvenimo mėnuo – didelis pasikeitimas ir mamoms. Jei tai pirmasis kūdikis, moteris iš buvusios vaikų neturinčios, vėliau – besilaukiančios moters, būsimos mamos tampa „tikrąja“ mama. Kad ir kiek teorinių ir (arba) praktinių žinių turėtume, patys visada savo patyrimą išgyvename kitaip. Todėl mamai tenka išmokti vaikelį pakelti, priglausti prie savęs, pažindyti, suprasti, kodėl verkia, nuraminti verkiantį, užmigdyti. Visa tai toli gražu nėra paprasta.
Kūdikiai, gimę būdami „lengvesnio“ temperamento, neturintys ypatingų, specialių poreikių (nesergantys neurologinėmis ar kitokiomis ligomis), mamoms suteikia daugiau galimybių greitai išmokti suprasti savo mažylio verksmą ir tai, kaip jį nuraminti.
Jei kūdikis yra jautrus, reiklus, dažnai ir daug verkia, turi sveikatos problemų – mamai gali būti sunku tinkamai atliepti mažylio poreikius ir gali prireikti daugiau jėgų kūdikį nuraminti. Tačiau ryšio su mažyliu užmezgimas iš tiesų yra abipusis procesas, ir svarbus ne tik kūdikio gebėjimas būti lengviau ar sunkiau paguodžiamam, nuraminamam, bet ir mamos kantrumas, gebėjimas pajusti, „išgirsti“, kas kūdikiui yra negerai, lankstumas, derinantis prie mažylio poreikių.
Pirmąjį gyvenimo mėnesį dialogas tarp mamos ir kūdikio tik prasideda, bet, turint galvoje naujagimio ribotą gebėjimą bendrauti su aplinka, labai svarbu, kad mama turėtų jėgų šiam dialogui megzti. Būtent todėl, kad toks dialogas vyktų, labai svarbu laiku pastebėti ir imtis priemonių mamos depresijai gydyti, rasti pagalbos iš aplinkinių, kad padėtų mamai pailsėti, nepervargti, pasikeitus gyvenimo tempui ir ritmui.
Pirmasis gyvenimo mėnuo tėvams dažnai sunkus ne tik dėl to, kad keičiasi įprastas gyvenimas, bet ir todėl, kad šiuo laikotarpiu iš naujagimio gaunama tik labai nedaug grįžtamojo ryšio: naujagimis dar nekalba, nepasisuka kalbinamas, nenusišypso, nepaspiria kojyte, kai ji pakutenama. Kartais atrodo, kad jis nieko nesupranta ir į nieką nereaguoja, nebent verksmu. Todėl visiems tėvams labai svarbi tampa pirmoji sąmoninga mažylio šypsena, kuri paprastai atsiranda pirmojo mėnesio pabaigoje.
Beje, nesąmoningai naujagimis gali šypsotis nuo pat pirmųjų gyvenimo dienų: dažnai galime matyti naujagimį, atrodytų, miegantį labai laimingą, besišypsantį ir kartais sučiulpsintį per miegus. Dažniausiai pradedame galvoti, kad jis sapnuoja, jog žinda. Tačiau iš tiesų tiek šypsena, tiek čiulpimas miegant yra paprasčiausi fiziologiniai procesai, susiję su greitųjų akių judesių (REM) miegu, be to, naujagimio sapnai greičiausiai yra tik pojūčių rinkinys, bet ne kokio nors veiksmo ar siužeto sapnavimas, kaip tai vyksta suaugusiesiems – vis dėl to paties nebrandumo. Kita vertus, niekas nedraudžia pasidžiaugti net ir tokia šypsena, kuri atsiranda dėl tam tikros miego fazės – juk miegantis ir besišypsantis kūdikis yra vienas iš gražiausių pasaulyje vaizdų…
„Mamos žurnalas“
