Sveiki, esu Greta Lindė iš Šiaulių. Prieš 1 metus ir 8 mėnesius mūsų šeima gavo pačią gražiausią ir nuostabiausią dovaną, mums gimė sūnus Edanas. Šį vardą tūrėjote pamatyti „Mamos žurnale“ retų vardų skiltyje. Bet dabar ne apie tai. Tiek man, tiek mano vyrui gyvenimas apsivertė aukštyn kojomis.
Mums, kaip ir daugeliui, viskas buvo nauja, visas pasaulis atrodė kitoks, viskas įdomu, kaip ir mūsų sūnui Edanui. Dienos lėkė kosminiu greičiu, viskas nebuvo taip lengva, kaip rašė knygos. Vis nauji iššūkiai, naujos dienos, su naujomis dienomis naujos problemos. Mūsų vaikas tikrai ne iš „lengvųjų“, jis labai aktyvus (kaip užsuktas žaisliukas.).
Kol Edanui ėjo pirmieji metukai, tėtis dirbo užsienyje komandiruotėse.
Sunku buvo be vyro šalia, vaikui be tėčio. Šiaip ne taip ir tikrai nelengvai praėjo metai. Kuo toliau tuo labiau pavargdavau viena namie su vaiku. Norėdavau ištrūkti iš rutinos gniaužtų. Galiausiai namo grįžo tėtis.
Vaiką auginti tikrai nėra lengva, jokios knygos apie tai neaprašys, bet man visada būdavo smagu skaityti tikrų mamų išgyvenimus, istorijas, tai buvo tikra. Bėgant laikui prisiminiau savo mylimą hobį, kurį ilgą laiką buvau apleidusi – fotografavimą.
Kai gimė Edanas, nusipirkau naują telefoną, kodėl? Tam, kad tilptų daugybė Edano nuotraukų. Kas mėnesį, kaip ir visos mamos, įamžindavau vaikutį vis su kokia nors nauja idėja, prisiminimams, kiek tuomet jam mėnesių yra. Siųsdavau draugams, sulaukdavau daug žinučių atgal. Greta, fotografuok, tu pilna idėjų, tu moki, tu supranti, tu tai gali!
Vis kirbėjo mintis vėl imtis į rankas fotoaparatą, bet jis jau buvo pagyvenęs. Ėjo dienos, o aš vis fotografavau telefonu. Vieną dieną manimi patikėjo močiutė, davė pinigų kursams ir pasakė: „Kada jei ne dabar?“
Dvyliktoje klasėje buvau baigusi fotografijos pagrindus, mokiausi Simono Daukanto gimnazijoje, kurioje buvo fotografijos pamokos. Ir egzaminą išlaikiau. Bet kažkodėl tai palikau dulkėti – tiek fotoaparatą, tiek savo žinias.
Vaikas į šį pasaulį atėjo ne šiaip sau, jis savo aktyvumu, savo meile, savo žvilgsniu atnešė man žinią, kad galiu prisiminti, tai kas man patinka, tai ką aš taip myliu – tai fotografija. Šiomis dienomis esu mama, žmona, namų tvarkytoja, moteris kuri nepamiršta ir savęs,mokinė ir taip pat pradedančioji fotografė kuri gali įamžinti ne tik savo vaiką, savo šeimą, bet ir visus žmones, mamas su vaikais, emocijas, jų šventes. Esu be galo laiminga, kad pasiryžau susigrąžinti visas pamirštas žinias, nors motinystė yra begalo sunki, kartais atrodo viskam trūksta laiko. Bet kai labai norime, viską mes mamos galime.
Nepamirškite gimus vaikams savęs, savo hobio, savo namų, vyro.
Pasistenkite atrasti laiko viskam, ne tik vaikui. Ištrūkusi į fotosesiją taip atsipalaiduoju, savotiškai pailsiu. Ne gulėdama ant sofos, bet džiugindama ir kitus žmonės. Šiuo tekstu tą ir norėjau pasakyti, būkite laimingos su tuo ką mylite. Pradėkite dabar, o ne kažkada.
Šiuo metu dalyvauju „BabyBlog“ apžvalgų tinklaraštyje, kuris jau kelerius metus rengia konkursą „Aš – laimingiausia MAMA“. Iš daugelio miestų tinklaraštininkė surenka fotografus, kurie savo miestuose įamžina laimingas mamas su savo vaikais, tai didelis projektas, kuriame mano dalyvavimas man yra labai svarbus. Aš pamatysiu daugybę laimingų mamų, su visomis galėsiu pabendrauti, susipažinti artimiau, jas įamžinti, ir tai man kelia didžiuli džiaugsmą. Širdžiai mieliausia matyti laimingus ir besidžiaugiančius, atsipalaidavusius fotosesijos metu ir apie nieką negalvojančius mamas ir vaikus. O grįžusi namo būnu pasiilgusi savo sūnelio, puolame vienas kitam į glėbį…
Šią mano šeimos nuotrauką darė Odeta Drungilaitė (ATEDO), ji didelė mano įkvėpėja. Jos nuotraukos nuostabios ir taip pat verčia mane eiti į prieki, nepamiršti to, kas man svarbu.
Mama Greta
