Kristina Busilaitė, https://svajoniukurejas.lt/
Ką daryti su jautriu vaiku? Pasakysiu nuoširdžiai. Jei būtų mano valia, išimčiau šį žodį iš lietuvių kalbos žodyno. Šis žodis įgavo keistą atspalvį, nes kai tėvai išgirsta žodį „jautrus“, – susigūžta. Po to iškart klausia: „Ką su tuo daryti? Kaip tai pakeisti?“. Tarsi jautrumas – tai blogis.
Ligų sąraše nėra tokios ligos kaip jautrumas, tai kodėl mes vis dar bandome jį išgydyti?
Aš norėčiau jautrius žmones bei vaikus vadinti ne jautriais, o turinčiais atvirą sielą.
ATVIRA SIELA jaučia ir patiria.
ATVIRA SIELA priima ir duoda.
ATVIRA SIELA gyva.
Ar jaučiate skirtumą? Kažkaip savaime šis pavadinimas nieko nereikalauja. Nesinori jo vertinti, o kaip tik atsiranda lengvumas ir žinojimas, kad čia viskas gerai. Ir yra gerai.
Kodėl mums taip norisi uždaryti tą vaiko sielą (nuslopinti jautrumą)? Nes mes bijome. Nes mes nežinome, ką reiškia būti atviram, o jei kažkiek buvome, patyrėme kaip tai skausminga. Gyvenome tame laikmetyje, kuomet būti unikaliam, turinčiam jausmus ir nuomonę, buvo draudžiama. Mums sakė, kad negalima verkti. Užsigavę slėpėme randus, kad negautume bausmės. Neturėjome pasirinkimo būti atviri. Turėjome slėptis ir mokytis šiurkštaus gyvenimo.
Dabar slopiname savo vaikų jautrumą. Ne iš blogo tai darome, o iš noro apsaugoti vaiką. Bet laikai pasikeitė.
***
Konsultuodama mamas pastebiu vieną dalyką, kuriuo noriu pasidalinti:
Mes, mamos, esame įsitikinusios, kad mūsų vaikai silpni. Tokie mažuliukai mėsos gabaliukai, kuriuos reikia saugoti, už juos spręsti ir prisiimti atsakomybę už visą jų būsimą gyvenimą. Mamų nuogąstavimai dėl vaiko auginimo beveik visada slepia kaltę į priekį, kad jei kažką padarysiu ne taip, mano vaikas bus nelaimingas, ir aš būsiu kalta. Mes nešame kažkokią naštą už mūsų vaikų gyvenimus, jiems vos gimus. Užuot džiaugęsi jų pirmais dantukais ir pirmais žingsniais, mes jaudinamės dėl dalykų, kurie GAL bus ar nebus.
Mamas kviečiu pamatyti savo vaikus kitomis akimis. Ne su gailesčiu, ne su rūpesčiu, ne kritiko žvilgsniu, o su meile ir tikėjimu.
***
Vaikai daug geriau už mus žino, ko jiems reikia. Mes turime išmokti juos tik girdėti. Kartais nutilti su savo taisyklėmis ir įsiklausyti.
Jie mums rodo savo mylinčiomis atviromis sielomis, kad visi jausmai, kuriuos patiriame, yra reikalingi. Tai, kas teka pro mus, yra mūsų. Tai savita, unikalu ir gražu.
Kai vaikas supyksta dėl kokios nors nesėkmės, nepulkime menkinti jo reakcijos, net jei, mūsų supratimu, neverta sielotis dėl to, ir nepulkime gelbėti jo nuo jo paties. Kodėl mes taip darome? Nes esame išmokyti visada kažką dėl kažko daryti. Juk nieko nedaryti negali, turi viską sukontroliuoti, turi būti svarbus ir reikalingas.
O jei mes pabandytume tiesiog leisti viskam vykti ir stebėti? Jei galime stebėti lietų ir juo grožėtis, kodėl negalime stebėti vaiko ašarų? Tegul vaikas patiria visas emocijas, koks jis stiprus, koks jis nuostabus. Ir kaip mamai turėtų būti gera, kad jis turi laisvą valią visa tai išgyventi ir mokytis nuo to nebėgti.
Gali kilti pasipriešinimo ir klausimų. „Kaip aš galiu ignoruoti ir grožėtis vaiko ašaromis? Juk tai baisu!“ O kodėl turime jaustis kalti dėl to? O kodėl turime gailėti? Gailestis dar niekam nepadėjo. Tai tuščia energija, kuri niekur neveda. Mes galime be gailesčio apkabinti ir suprasti vaiką, mes galime šluostyti ašaras ir tikėti jo išmintinga siela. Labai svarbu, su kokia energija tai darome. Galime nesakyti nė žodžio, bet mūsų nusiteikimas gali kardinaliai daryti pokytį vaiko gyvenime. Arba jis augs ir skleis sparnus, arba trauksis ir mažins save.
***
Mūsų vaikai patirs visko šiame gyvenime. Mes nežinome, kokio dydžio siela veržiasi į pasaulį ir kokias patirtis ji pasiryžusi rinkti. Mes nežinome, kuo bus mūsų vaikai ir niekaip negalime to sukontroliuoti. Bet mes turime pasirinkimą būti šalia ir tai priimti. Mes galime būti pavyzdžiu, mes galime ruošti skanų ir sveiką maistą, mes galime eiti kartu pasivaikščioti, mes galime dalintis nuostabia savo patirtimi ir būti šalia, kai mūsų reikės.
Nuostabiausia dalis ta, kad kai pamažu priimame vaiko atvirą sielą, lygiagrečiai patiriame, kad ir mes galime būti ta atvira siela, kad galime būti savimi. Stebuklingai pradeda kilti suvokimas, o kartu su juo ramybė – man viskas gerai. Tada nebekyla noro kažką daryti. Visą energiją, kurią naudojome metodų paieškoms, mes skiriame laikui su savimi ir su vaiku.
Projektas svajoniukurejas.lt: seminarai, knygos, tėvų klubas, nuotolinės dirbtuvės, asmeninės konsultacijos.
