Kaip užauginti vaiką, kuris būtų sveikas, aktyvus, turėtų tikslų ir gerai uždirbtų? 13 000 mamų jau sužinojo

Finansų konsultantė Viktorija Burdulytė

Mes visi norime užauginti sėkmingus vaikus. Norime, kad jie užaugtų sveiki, aktyvūs, turintys tikslų ir svajonių ir, žinoma, gerai uždirbantys. Kaip programuoti vaikus tokiai ateičiai? Ar auklėjimu ir savo pavyzdžiu galime vaikus nukreipti sėkmės kryptimi?

Apie tai kalbamės su mama, iFuture INVESTMENTS 10 pardavimų grupių vadove, finansų konsultante Viktorija Burdulyte ir 2 vaikų mama, finansų konsultante, iFuture INVESTMENTS grupės vadove, Simona Zabite. Šios moterys jau 4 metus veda edukacinius seminarus apie vaikų auklėjimą ir vaikų finansinį raštingumą. Vien per praėjusius metus jų tiesioginėse paskaitose internetu sudalyvavo daugiau nei 13 000 mamų.

Ar auginti sėkmingą vaiką reikia nuo pat gimimo, ar toks auklėjimas prasmingas vaikui jau suvokiant kai kuriuos visuomenės dėsnius?

Simona. Aš sąmoningai pradėjau taikyti šią auklėjimo metodiką, kai vyresniajam buvo penkeri. Vėliau, gimus antrajam sūnui, jam taikiau jau nuo gimimo. Praktika rodo – kuo anksčiau pradėsi, tuo geriau. Pati tuo domėtis pradėjau tuomet, kai susidūriau su situacijomis, kuomet tokie žodžiai  kaip „susitvarkyk žaislus“ būdavo tarsi negirdimi. Supratau, kad turiu rasti būdų, kaip būti išgirstai, nes vaikui augant situacijų tik daugės ir jos taps sudėtingesnės. Tuo metu pradėjau ieškoti kursų tėvams, kuriuose paaiškintų, kaip teisingai prieiti prie vaiko, ką daryti, jei vaikas tavęs negirdi ir neklauso. Vaikus motyvuoti gali tik žmogus, turintis su juo santykį, kurį jis laiko autoritetu. Tad supratau, kad turiu keisti ne vaiko elgesį, bet ir savo auklėjimo metodus, kurti ryšį su vaiku.

Pradėjusi lankyti kursus tėvams, daugiau sužinojau apie 3 skirtingus auklėjimo stilius: liberalųjį, autokratinį ir demokratišką. Aš pati buvau auklėta autoritariškai, griežtai, matyt, tą elgesio modelį atkartodavau ir su savo vaikais. Pavyzdžiui, po paraginimo susitvarkyti žaislus ir nulinės reakcijos imdavau reikalauti to pakeltu tonu, kartais net rėkti, o šiuolaikiniams vaikams toks bendravimo būdas netinka! Teko pačiai mokytis demokratiško auklėjimo. Ir suprasti, kad auklėti reikia ne vaikus, o save. Reikia išmokti duoti vaikui pasirinkimą – jei nesusitvarkysi žaislų iki pietų, popiet neisime į parką pasisupti. Išmokau, kad šeimoje iš anksto reikia aptarti visų pareigas ir pasekmes, kas bus, jei tų pareigų neįvykdysime. Mama lygina skalbinius, tėtis suplauna indus, vaikai susitvarko savo žaislus. Kai žinai taisykles, yra kur kas lengviau.

Finansų konsultantė Simona Zabitė

Visko buvo, kol tie principai tapo mūsų šeimos gyvenimo dalimi! Kartą turėjome eiti į vienos mergaitės gimtadienį, ir sūnus žinojo, kad ryte visi tvarkomės namus, o dieną einame į šventę. Kai iki vidurdienio jis vis dar žaidė mašinėlėmis, pasakiau: „Tu žinai, kad yra du pasirinkimai, – arba visi tvarkomės ir tada pramogaujame, arba nesitvarkome ir niekur nevažiuojame.“ Jis pasirinko nesitvarkyti, ir kiek buvo ašarų suvokus to pasirinkimo rezultatus. Bet tik taip vaikas gali suvokti atsakomybę už savo elgesį. Kartais reikia leisti klysti, daryti netinkamus sprendimus, nes tai Kartais reikia leisti klysti, daryti neteisingus sprendimus, nes taip per savo ne visada tinkamus pasirinkimus vaikai išmoksta prisiimti atsakomybę.

Kaip vaiko auklėjimas būti atsakingam už savo sprendimus gali lemti jo finansinę sėkmę užaugus?

Viktorija. Sėkmę mes visi interpretuojame skirtingai. Tačiau dažnam ji siejasi su pinigais. Iš esmės galime suskirstyti žmones į dvi požiūrio grupes: viena kategorija žmonių mano, kad sėkmės patirsim tiek, kiek jos yra likimo duota, kiti tiki tuo, kad sėkmę kuriame patys, nuo mūsų pačių kasdienių pasirinkimų ir požiūrio priklauso mūsų gyvenimo gerovė. Aš šventai tikiu, kad viskas yra mūsų pačių rankose, ir ,,sėkmės psichologiją“ galima išsiugdyti. Mokslininkai jau kalba apie tai, kad ugdydami tam tikras kompetencijas galime „prišaukti“ vaikui sėkmę. Tai yra 5 pagrindines savybės, kurios lemia sėkmės principą. Tai:

  1. Gebėti spręsti konfliktus.
  2. Būti atsakingam ir atskaitingam už savo pasirinkimus.
  3. Mokėti lengvai prisitaikyti prie aplinkos pokyčių – būti lanksčiam.
  4. Gebėti išsikelti tikslus ir jų siekti.
  5. Būti finansiškai raštingam.

Su savo komanda dirbame finansinio švietimo srityje, jau antrus metus kuruoju projektą visoje Lietuvoje, skirtą didinti vaikų ir jų tėvų finansinį raštingumą šalyje. Finansinio raštingumo pagrindus vaikai gauna iš tėvų, mokykloje nedaug to mokoma. Paskutinis (2018 m.) Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) Tarptautinis penkiolikmečių finansinio raštingumo pasiekimų tyrimas (PISA) parodė, kad nors per trejus metus mūsų mokinių finansinis raštingumas padarė didžiausią pažangą iš visų tirtų šalių, bet tai vis dar prastesnis rezultatas už tyrime dalyvavusių EBPO šalių vidurkį. Ne paslaptis, kad 18–24 metų jaunuoliai didžiausią nerimą jaučia būtent dėl savo finansinės situacijos.

Per finansinio švietimo užsiėmimus mokome vaikus išsikelti sau tikslus. Labai dažnai vaikai turi taupykles. Kartais vaikai taupo, tiesiog kad taupytų. Įmesti į taupyklę monetą yra tarsi žaidimas. Bet jei vaikas neturi tikslų, neturi svajonių, kam jis taupo, tai yra mažų mažiausiai liūdna. Kiekvienas iš mūsų norime užauginti laimingus, savimi pasitikinčius vaikus. Pagalvokite, kiek pasitikėjimo savimi užaugęs žmogus turės, jei nuo pat vaikystės jis nuolat patirs tikslo pasiekimo džiaugsmą.  Vokietijoje atlikti tyrimai rodo, kad didžiausia jaunimo problema yra apatija. Jaunas žmogus, atėjęs į darbo rinką, nežino, ką jis nori veikti, ko siekti, neturi tikslų ir ambicijų. Mano asmenine nuomone, nieko nėra liūdniau nei jaunas žmogus, neturintis norų, svajonių ir troškimų. Galbūt dėl to, kad šiuolaikiniai vaikai ir jaunimas iš tėvų gauna beveik viską, ko geidžia. Laiko tarpas nuo to, kai užsinorėjau, ir iki to, kada tai gavau, yra labai trumpas. Kita dalis tėvų tiesiog negali ar nenori tenkinti vaikų norų ir atkalbinėja juos, bandydami parodyti, kad galima apsieiti ir be to, arba sakydami, kad vaikas negali to pasiekti. O kai leidžiame patiems siekti savo tikslų, kai išmokome vaikus rasti ir išsigryninti tikruosius tikslus, dėl kurių norisi dėti pastangas, mes padovanojame vaikams pasiekimo ir svajonės išsipildymo palaimą, tarsi įteikiame į rankas „burtų lazdelę“ sakydami, kad tu gali turėti viską, ko tik nori, jei esi pasiryžęs dėl to dėti pastangas. Taip mes užauginame žmones, kurie nori, geba ir moka tiek svajoti, tiek veikti.

LauBer Photography

Simona. Lygiai taip, kaip vaikams svarbu priimti sprendimus jų gyvenimo etapuose, lygiai taip pat svarbu vaiką mokyti priimti ir finansinius sprendimus. Šiemet buvo pirma vasara, kai mūsų devynmetis ir šešiametis  vaikai važiavo atostogauti prie jūros su savo pinigais. Lietuvos pajūryje pilna pagundų: vafliukai, batutai, mašinėlės… Paprastai būna: „Mama, noriu!“ O šiemet aš iš rankinuko traukiau jų taupykles, liepiau atsiskaičiuoti pinigus ir pirkti patiems. Mūsų vaikai kiekvienas turi po 3 taupykles: viena skirta atostogoms, kita – svajonei (pavyzdžiui, mažojo svajonė – oranžinis dviratis), o trečia – kasdienėms reikmėms, kad galėtų nusipirkti tai, ko tą dieną tikrai nori. Taupyklės pasipildo per gimtadienius, kartais po svečiavimosi pas senelius arba tai būna atlygis už gerus darbus, pagalbą namuose. Šią vasarą vyresnysis sūnus tėčio paklausė, ar jam nereikia pagalbos statybose (tėtis dirba tokioje srityje). Tėtis sutiko jį pasiimti su savimi, abu ryte išvažiuodavo į objektą 7 valandą. Žinoma, vaikas ten visą dieną nedirbdavo – kažką padėdavo, atlikdavo nesudėtingas užduotis, paskui pažaisdavo. Per tą savaitę jis užsidirbo 50 eurų. Paties uždirbti pinigai įgauna kitą vertę.

Vyresnėlis į pajūrį atsivežė 80 eurų ir 20 parsivežė neišleistų. Mažylis turėjo 50 eurų ir išleido visus. Man buvo įdomu stebėti, kaip jie apsisprendžia, ar verta leisti pinigus. Tarkime, prieina prie kiosko, kuriame galima nusipirkti minkštą žaislą. Tokio žaislo kaina, tarkime, 20 eurų. Žinodami, kad jeigu visus pinigus išleis dabar ir nebeturės ledams ar atrakcionams, jie susilaiko.

Viktorija. Pati lengviausia vaiko motyvavimo forma: tikslas–pasiekimas.  Vaikui reikia suformuoti įprotį taupyti pinigus. Kad kiekvieną kartą, gavęs į savo rankas pinigų, dalį jų atsidėtų savo tikslams. Ne juodai dienai, ne kaupti vardan kaupimo. Pinigų dėjimas „į čiužinį“, laimingu žmogų nepadaro. Jei paanalizuotumėte, tai dažniausiai daro žmonės iš baimės. Pinigai turi cirkuliuoti, ekonomika privalo suktis. Jei mūsų tikslas augti kaip asmenybei, nuolatos turime kelti tikslų kartelę.

Mano dukrai devyneri, šeimoje sekmadieniais kalbame, kas kiekvienam svarbu, kaip jaučiamės, ko siekiame. Aptariame savo tikslus. Dukra kas savaitę  susiskaičiuoja savo taupyklę ir nubrėžia grafiką, kiek turi pinigų ir kaip jai sekasi juos kaupti. Motyvacijai palaikyti labai svarbu vaikui parodyti ir vizualizuoti jo pastangas. Ji jau tokio amžiaus, kai supranta, ką reiškia grafikas, ir ją motyvuoja kylanti kreivė į viršų. O mažam vaikui savo finansus įvertinti galima paprasčiau – tarkime, jei tikslas kuriam taupo, vertas 10 eurų, nupiešti piešinį su tikslu ir 100 pagaliukų ar apskritimų ir kiekvieną kartą, pvz., įdėjus 1 eurą į taupyklę leisti užbraukti 10 pagaliukų ar nuspalvinti 10  apskritimų.  Galima tam tikrą pinigų sumą žymėti lipduku, tada vaikas matys, kiek tų lipdukų suklijuota. Tai skatina motyvaciją taupyti, kad išsikeltas tikslas būtų įgyvendintas kuo greičiau. Tarkime, mano dukra norėjo kompiuterio. Taupė jam beveik metus. Dabar jos tikslas žirgas. Tikras, gyvas. Susižinojo, kad galima žirgyne išsinuomoti vietą tam žirgui laikyti… Nors puikiai suprantame, kad toks tikslas gali kainuoti ir dešimtis tūkstančių ir vaikui tokią sumą sukaupti sudėtinga, bet neslopiname jos noro ir viskas gerai, jei ateityje jis keisis, svarbu, kad tas tikslas iš tikrųjų ją motyvuotų. Tikslai gali būti patys įvairiausi, svarbu, kad vaikas jų turėtų. Bet kartais vaikai patys nežino, ko norėtų. Tada tėvai gali padėti tuos norus sukonkretinti, įvardinti, užkurti. Taip buvo ir mūsų šeimoje.

Vienu metu dukra nesugalvojo, kokio tikslo dabar siekti. Per sekmadienio pokalbį pradėjome fantazuoti. Ji pradėjo svarstyti, gal būtų neblogai turėti riedučius. Tačiau didelio troškimo neparodė. Pradėjau tiesiog  uždavinėti klausimus: ką su jais veiktum? Su kuo? Kur? Kaip? O galbūt ir man nusipirkti riedučius, ir eitume į parką abi? Ir man tereikėjo klausytis ir stebėti, kaip vaiko akys pradeda degti. Kuo daugiau leidau dukrai fantazuoti, tuo įdomesnė ta idėja pradėjo atrodyti. Tai buvo greičiausiai pasiektas jos tikslas. Kartais vaikui reikia padėti tikslą išgryninti, ir tai padaryti galima labai paprastai, pateikiant tinkamus klausimus ir leidžiant jam kalbėti, svajoti. Mūsų gyvenimas dabar pasipildė riedučiais, ir tai ne tik dar vienas daiktas namuose, tai mūsų laikas kartu ir dar viena pamoka vaikui apie tikslų išsigryninimą.

Sakoma, kad tik apie 3 procentai pasaulio žmonių kuriasi ir rašosi savo tikslus. Ir žinome, kad tai daro žmonės, patenkantys į turtingiausiųjų sąrašą. Jei norime, kad vaikai išmoktų išsikelti tikslus, turime jiems rodyti, kad taip darome ir patys. Nes pavyzdys veikia geriau negu tušti žodžiai.

Pavyzdžiui, dukrai buvo toks etapas, kai prarado norą mokytis. „Mokykla – nesąmonė!“ Turėjau kažkaip ją įkvėpti savo pavyzdžiu. Išsikėliau sau tikslą per metus išklausyti 150 nuotolinių mokymų įvairiausiomis temomis ir kasdien sužinoti kažką naujo. Tuo, ką sužinojau, dalindavausi su dukra. Pavyzdžiui, kaip buvo atliktas koks nors mokslininkų eksperimentas su pelėmis ar kas vyksta kosmose, kaip veikia visatos dėsniai ir pan. Dukra irgi užsikrėtė tuo žaidimu kas dieną pasidalinti kokia nors įdomia informacija. Jai vėl atsirado susidomėjimas mokslu ir pamoku metu padidėjo dėmesingumas, nes tikslas tapo ne tik atsėdėti, bet atrasti dienos naujieną.

Kaip skatinti, palaikyti vaiką siekiant tikslų?

Simona. Skatinti labai svarbu! Jei vaikas užsidegęs pasakos, kad dabar taupys dviračiui, o tėvai abejingai suburbės: aha, taupyk, jie numuš bet kokį entuziazmą. Aš ir pati iki šiol darau klaidų! Kartą mūsų vyresnysis sūnus viešėjo pas močiutę, ir jie kalbėjosi apie ateitį. Sutarė, kad jei dvyliktoje klasėje atestato pažymiai bus tokie pat geri, kaip ir baigus pirmąją klasę, močiutė anūkui nupirks automobilį. Nieko blogo nenorėdama pakomentavau: „Neblogai reikės pasistengti, nes antroje klasėje nepavyko taip gerai mokytis, kaip pirmoje“. Ištariau ir pati supratau, kad „nusodinu“ vaiką. Per juoką išsprūdę žodžiai gali numušti ūpą mokytis.

Kai žmogus siekia savo tikslų, jis gyvenime mažiau kaltina žmoną, darbdavį, valdžią, orą… Dar labai svarbu vaikui įdiegti, kad kiekviena situacija turi mažiausiai 3 išeitis. Kai sūnūs ateina su kokia nors savo bėda, visada svarstome, kokios tos 3 išeitys galėtų būti. Kartais pakanka ir dviejų, kad atsirastų takelis iš akligatvio, kad pasikeistų vaiko mąstymas. Pavyzdžiui, matau, kad vaikas labai liūdnas, neranda sau vietos, nes susipyko su geriausiu draugu. Aptariame, kas bus, jei jis draugui neatleis, – tada praras geriausią draugą ir turės ieškoti kitų. Kitas kelias, jei sugalvos būdą, kaip susitaikyti ir išsiaiškinti savo santykius.

Svarbu, kad vaikas pats priimtų sprendimą ir pamatytų to sprendimo rezultatą. Man močiutė sakydavo, kaip pasiklosi, taip išmiegosi, kokį sprendimą priimsi, taip gyvensi. Sudėtingiausia ne vaikui, o mums rasti laiko pabendrauti su vaiku. Mes rūpinamės, ką valgė, ar susidėjo daiktus, o kitiems pokalbiams tarsi trūksta laiko. Pakalbėjome apie bet ką – tai nereiškia, kad mes kuriame su vaiku santykį. Svarbu skirti laiko tik jam, kad ir tas psichologų rekomenduojamas 7 minutes per dieną, bet ne gaminant maistą, ne vairuojant automobilį, o žiūrint vaikui į akis.

Viktorija. Kiekvienas tėvas randa geriausią laiką ir būdą, kaip jam kalbėti su vaiku. Vieni tiesiog atsisėda ant lovos ir kalba prieš miegą, kitiems geriausia išsipasakoti išėjus pasivaikščioti. Mes su dukra kartais išsikalbame veikdamos ką nors smagaus arba vaikščiodamos. Pavyzdžiui, viena mano pažįstama domisi astrologija, ji siūlo pagal Mėnulio aktyvumą rašyti norus, dalykus kuriuos nori paleisti, atsikratyti arba kaip tik pritraukti. Pradedame su dukra tai daryti tarsi žaidimo forma, o paskui tai išsirutulioja į pokalbį iki pusiaunakčio. Ir pats paatvirauji, ir vaikas atsiveria.

Su mažu vaiku atvirai išsikalbėti galima žaidžiant žaisliukais, kiškiukui ar meškiukui suteikiant savo emocijas. Vaikai žodžiais paprastai dar nemoka išpasakoti, ką jaučia, bet su žaislais puikiai išvaidina įvairias patirtas situacijas. Norint suprasti vaiką ir kurti tikrą ryšį, klausant vaiko istorijų, visada reikia vesti paraleles su suaugusiųjų gyvenimu, kartais tikrai labai sveika šiek tiek nusileisti ir pasižiūrėti vaiko akimis. Sakome, kad čia juk smulkmena, jei draugas atėmė vaiko mašinėlę ir jie darželyje susimušė, sakome „juk dalinkis!“. Įsivaizduokite, jei kaimynas vieną rytą paimtų jūsų automobilį ir nieko nesakęs išvažiuotų į darbą! Kaip šioje situacijoje skamba „reikia dalintis“? Arba jei vaikas pasakoja, kad jo piešinį valytoja išmetė į šiukšlių dėžę, pagalvokite, kaip jaustumėtės jūs, jei visos dienos darbas staiga dingtų „nulūžus“ kompiuteriui? Taip pat būtų pikta ir apmaudu. Labai svarbu išklausyti vaiką ir pasistengti suprasti, kodėl ir kaip jis jaučiasi, nenumenkinant jo emocijų. Tik tada vaikas bus pajėgus ieškoti sprendimų ir logiškai jas spręsti, o ne tik bandyti pamiršti.

Kartais emocijas nupasakoti padeda palyginimas spalvomis ar gamtos reiškiniais. Tarkime, šiandien mano nuotaika kaip lietus. Arba šiandien jaučiuosi kaip kvepianti nupjauta pieva.

Vaiką reikia mokyti, kad gyvenime patirti nesėkmes yra normalu, tik svarbu iš kiekvienos situacijos pasiimti pamokas, pakilti ir eiti toliau. Aš visada stengiuosi pati vadovautis ir ugdyti dukrai požiūrį, kad bėdų nėra, yra tik situacijos iš kurių, kaip ir sakė Simona, yra mažiausiai trys išeitys. Juk ir turtingiausių pasaulio žmonių biografijose rasime ne vieną bankrotą ir nesėkmę, bet, kai geriau pasižiūri, supranti, kad kiekvienoje toje krizėje slėpėsi galimybė. Kartą prieš vedant vieną populiariausių mūsų seminarų „Užaugink sėkmingą vaiką“ paklausiau savo keturmečio sūnėno Kasparo, kaip jis įvardintų sėkmę. Jis nusijuokė ir atsakė: „Diena“. Didelė tikimybė, kad mano klausimo jis iki galo nesuprato, bet privertė susimąstyti – juk iš tikrųjų, kiekviena mūsų gyvenama diena jau yra sėkmė. O kai savo dukros paklausiau to paties ji atsakė: „Sėkmingas žmogus yra tas, kuris žino, ko nori, ir to siekia, turi tikslų“. Paklausiau ar ji pažįsta sėkmingų žmonių, ji atsakė: „Tu“. Paprašiau paaiškinti, kodėl ji taip mano. Ji atsakė, kad mano taip todėl, nes, jos akimis, aš visada pasiekiu savo išsikeltus tikslus, nors ir ne visada iš karto tai pavyksta ir kartais reikia įdėti labai daug pastangų, kad tai pavyktų. Atsakymas ir sujaudino, ir dar kartelį įpareigojo. Baigdama noriu pasakyti, kad auklėti vaikų nereikia – reikia auklėti save, o vaikai bus į mus panašūs, ir pats didžiausias įkvėpimas bei motyvacija savo vaikams esate Jūs patys.

Ginta Liaugminienė

mamoszurnalas.lt_630x400

Susiję straipsniai

 

Žymos: , , ,

Rekomenduojami video

Komentarų nėra.

Palikite atsiliepimą


− 2 = vienas

Kitos temos: