Darbo diena baigėsi, tačiau daugeliui pradinukus auginančių tėvų prasideda antroji pamaina. Po darbo, vakarienės ruošimo ir kasdienių rūpesčių tenka prisėsti prie vaiko sąsiuvinių, aiškinti matematikos užduotis, klausytis skaitymo ir tikrinti, ar viskas atlikta.
Vienose šeimose namų darbai užtrunka vos keliolika minučių, kitose tampa ilgais vakarais, kupinais nuovargio, įtampos ir ginčų. Kartais tėvai net nepastebi, kaip iš pagalbininkų tampa antraisiais mokytojais, o vaiko mokymosi atsakomybė pamažu persikelia ant suaugusiųjų pečių.
Kodėl vaikų namų darbai tampa visos šeimos reikalu? Ar tėvai iš tiesų turėtų kas vakarą aiškinti tai, kas buvo mokoma klasėje? Ir ar neprarandame svarbiausio tikslo – išmokyti vaiką mokytis savarankiškai?
Namų darbai – vaikui ar jo tėvams?
Pasak edukologijos mokslų daktarės Jovitos Ponomariovienės, namų darbai turėtų padėti vaikui įtvirtinti mokykloje įgytas žinias ir palaipsniui ugdytis savarankiško mokymosi gebėjimus. Tačiau praktikoje neretai nutinka priešingai – vaikas įpranta laukti suaugusiojo pagalbos net ir tuomet, kai užduotį galėtų atlikti pats.
„Jeigu pradinukas kiekvieną vakarą laukia, kol mama ar tėtis paaiškins užduotį, primins kiekvieną žingsnį ir patikrins visus atsakymus, turėtume susimąstyti, kieno savarankiškumą iš tiesų ugdome. Pagalba vaikui yra svarbi, tačiau ji neturėtų virsti nuolatiniu darbo atlikimu kartu su juo“, – teigia J. Ponomariovienė.
Pradinėse klasėse vaikas dar tik mokosi planuoti laiką, susikaupti, įveikti sunkumus ir prisiimti atsakomybę už savo mokymąsi. Todėl suaugusiųjų palaikymas yra reikalingas, tačiau svarbu, kokia forma jis teikiamas.
Edukologės teigimu, užuot iš karto aiškinę sprendimo būdą, tėvai galėtų paklausti, ką vaikas jau suprato, nuo ko ketina pradėti ir ką bandė atlikti savarankiškai. Tokie klausimai skatina mąstyti, ieškoti sprendimų ir pasitikėti savo jėgomis.
Profesorė: namų darbų kiekis nėra ugdymo kokybės rodiklis
Vytauto Didžiojo universiteto profesorė, Europos mokyklų inspektorė Daiva Jakavonytė-Staškuvienė pabrėžia, kad namų darbų vertė pirmiausia priklauso nuo jų tikslingumo, o ne nuo užduočių skaičiaus.
„Namų darbų kokybė neturėtų būti matuojama užduočių kiekiu. Svarbu, ar vaikas supranta, ką turi atlikti, ar užduotis susijusi su pamokoje nagrinėtu turiniu ir ar ją įmanoma atlikti savarankiškai. Jeigu namuose nuolat reikia iš naujo aiškinti mokymosi medžiagą, verta svarstyti, ar užduotis tinkamai parinkta“, – teigia profesorė.
Šią mintį papildo ir tarptautinės švietimo tyrimų apžvalgos. Tyrimų duomenys rodo, kad namų darbai gali būti naudingi mokymosi pasiekimams, tačiau jų poveikis pradinėse klasėse vidutiniškai mažesnis nei vyresniųjų mokinių. Svarbu ne tik tai, kiek užduočių skiriama, bet ir jų kokybė, ryšys su mokymusi klasėje bei mokytojo teikiamas grįžtamasis ryšys.
Pasak D. Jakavonytės-Staškuvienės, tai nereiškia, kad namų darbų reikėtų atsisakyti. Kur kas svarbiau užtikrinti, kad jie turėtų aiškią pedagoginę paskirtį.
„Trumpa, prasminga ir vaikui suprantama užduotis gali būti vertingesnė už ilgą pratimų sąrašą. Namų darbai turėtų padėti įtvirtinti tai, kas išmokta, o ne tapti antrąja pamoka, kurią namuose veda tėvai“, – pabrėžia profesorė.
Kai mokymasis tampa vakaro konfliktu
Po dienos mokykloje pradinukas dažnai būna pavargęs. Jam reikia judėti, žaisti, bendrauti su šeima ir ilsėtis. Tačiau namuose neretai laukia dar viena susikaupimo ir kantrybės reikalaujanti veikla.
Tėvai tuo metu taip pat būna pavargę po darbo, todėl net ir nedidelis sunkumas gali sukelti įtampą.
„Kai susitinka pavargęs vaikas ir pavargę tėvai, net paprasta užduotis gali tapti konfliktu. Vaikas nenori pradėti, tėvai ragina, kyla susierzinimas. Ilgainiui mokymasis gali pradėti asocijuotis ne su atradimu ar pažanga, o su nuolatine įtampa“, – pastebi J. Ponomariovienė.
Edukologė atkreipia dėmesį, kad vertinant namų darbų naudą svarbu matyti platesnį vaiko gyvenimo kontekstą. Mokymasis yra reikšminga jo kasdienybės dalis, tačiau ne vienintelė.
Vaikui reikia laiko laisvam žaidimui, pomėgiams, pokalbiams su artimaisiais ir poilsiui. Jeigu namų darbai nuolat užima didžiąją vakaro dalį, verta kelti klausimą, ar išlaikoma tinkama pusiausvyra tarp mokymosi ir kitų vaiko poreikių.
Ne visos šeimos turi vienodas galimybes padėti
Namų darbų klausimas susijęs ne tik su vaikų savarankiškumu ar šeimos laiku. Jis paliečia ir mokymosi galimybių lygybę.
Vienose šeimose tėvai gali kas vakarą skirti laiko vaikui, kitose dirbama pamainomis, auginami keli vaikai arba trūksta tinkamų sąlygų mokytis. Skiriasi ir suaugusiųjų galimybės paaiškinti mokymosi turinį.
„Jeigu namų darbų atlikimas priklauso nuo to, kiek laiko ir žinių turi tėvai, vaikai atsiduria nevienodose situacijose. Todėl mokykla turėtų siekti, kad namų užduotys būtų įveikiamos pačiam mokiniui, o ne reikalautų papildomų šeimos išteklių“, – pažymi prof. D. Jakavonytė-Staškuvienė.
Profesorės teigimu, šeimos įsitraukimas į vaiko ugdymą yra svarbus, tačiau jis neturėtų būti tapatinamas su pareiga namuose perimti mokytojo vaidmenį.
„Mokyklos ir šeimos bendradarbiavimas neturėtų reikšti mokymo atsakomybės perkėlimo tėvams. Šeima gali palaikyti vaiką, domėtis jo pažanga, padėti susikurti mokymosi rutiną, tačiau mokymosi turinio aiškinimas pirmiausia yra pedagoginė atsakomybė“, – teigia profesorė.
Kodėl svarbu leisti vaikui suklysti?
Tėvai dažnai nori, kad vaikas į mokyklą nusineštų tvarkingai ir teisingai atliktas užduotis. Tačiau noras padėti kartais paskatina taisyti kiekvieną klaidą, pasiūlyti sprendimą ar net atlikti dalį darbo už vaiką.
Pasak J. Ponomariovienės, tokia pagalba gali turėti nenumatytų pasekmių.
„Kai tėvai ištaiso kiekvieną klaidą, mokytojas gali nepamatyti, ko vaikas dar nesuprato. Klaida nėra vien nesėkmė – ji parodo, kur mokiniui reikia pagalbos. Todėl svarbu leisti vaikui atlikti užduotį pagal savo galimybes, net jeigu rezultatas nėra tobulas“, – aiškina edukologė.
Vaiko savarankiškumas formuojasi palaipsniui. Tam reikia galimybės išbandyti savo sprendimus, susidurti su sunkumais ir patirti, kad pastangos padeda juos įveikti.
Todėl tėvams nebūtina siekti, kad kiekviena namų užduotis būtų atlikta be klaidų. Kur kas svarbiau suprasti, ką vaikas jau geba padaryti pats ir kada jam iš tiesų reikia pagalbos.
Ką tėvams daryti, kai vaikas nesupranta užduoties?
Specialistės pabrėžia, kad pagalba vaikui neturėtų prasidėti nuo atsakymo pateikimo ar užduoties atlikimo už jį.
Pirmiausia verta paklausti, ką vaikas suprato, ką jau bandė atlikti ir kurioje vietoje susidūrė su sunkumu. Kartais pakanka kartu perskaityti užduoties sąlygą, padėti susiplanuoti veiksmus ar padrąsinti pabandyti dar kartą.
Tačiau jeigu vaikas nuolat negali atlikti namų darbų be išsamaus suaugusiojo aiškinimo, tai neturėtų tapti vien šeimos problema. Tokiu atveju svarbu kalbėtis su mokytoju ir išsiaiškinti, kokios pagalbos vaikui reikia mokykloje.
Tėvų vaidmuo – sudaryti palankias sąlygas mokytis, palaikyti ir padrąsinti. Tai nereiškia pareigos kiekvieną vakarą iš naujo mokyti pamokoje nagrinėto turinio.
Ką galėtų keisti mokyklos?
Pasak prof. D. Jakavonytės-Staškuvienės, diskusija apie namų darbus neturėtų supriešinti mokytojų ir tėvų. Abi pusės siekia to paties – kad vaikas mokytųsi, patirtų sėkmę ir stiprintų savo gebėjimus.
Tačiau tam reikalingi aiškūs susitarimai dėl namų darbų paskirties, apimties ir šeimos vaidmens.
„Mokykloje svarbu vertinti bendrą mokinio mokymosi krūvį, o ne kiekvieno dalyko užduotis atskirai. Taip pat būtina įsitikinti, kad mokinys supranta, ką turi atlikti namuose. Jeigu užduotis nuolat reikalauja suaugusiojo pagalbos, tai signalas peržiūrėti jos sudėtingumą arba mokymo procesą“, – sako profesorė.
Svarbu ir tai, kad mokiniai gautų aiškų grįžtamąjį ryšį apie atliktas užduotis. Jeigu namų darbai tik patikrinami, tačiau neaptariama, kas pavyko ir kur kilo sunkumų, jų mokomoji vertė gali būti ribota.
Mokyklos taip pat galėtų ieškoti galimybių sudaryti sąlygas dalį savarankiško darbo atlikti ugdymo įstaigoje, kur prireikus būtų prieinama pedagoginė pagalba.
Svarbiausia – ne užpildytas sąsiuvinis, o savarankiškas vaikas
Abi mokslininkės sutaria, kad diskusijos apie namų darbus centre turėtų būti ne užduočių kiekis, o jų poveikis vaiko mokymuisi ir savijautai.
„Pradinėje mokykloje ugdome ne tik skaitymo, rašymo ar matematikos gebėjimus. Vaikas mokosi pasitikėti savimi, priimti sprendimus ir prisiimti atsakomybę. Namų darbai turėtų prisidėti prie šio proceso, o ne kurti nuolatinę priklausomybę nuo suaugusiųjų“, – teigia J. Ponomariovienė.
Profesorė D. Jakavonytė-Staškuvienė pabrėžia, kad prasmingi namų darbai turėtų suteikti vaikui galimybę patirti savarankiško mokymosi sėkmę.
„Svarbu ne tai, kiek puslapių vaikas užpildė namuose, o ką jis išmoko ir kiek geba atlikti pats. Jeigu norime ugdyti savarankiškus mokinius, turime suteikti jiems galimybę mokytis savarankiškai“, – pažymi profesorė.
Galbūt todėl svarbiausias klausimas, kurį turėtume užduoti vaikui po pamokų, yra ne „Ar viską padarei?“, o „Ar galėjai tai padaryti pats?“
Nes geriausias namų darbų rezultatas – ne nepriekaištingai užpildytas sąsiuvinis, o vaikas, kuris vis labiau pasitiki savo gebėjimu mokytis. Ir šeima, kurioje po darbo dienos dar lieka laiko tiesiog pabūti kartu.
