Pastaruoju metu prigijo terminas „kūdikio stimuliacija“ – tėvelių ir specialistų pastangos visaip padėti kūdikiui greičiau ir kokybiškiau vystytis. Tačiau augindami mažuosius supermenus galime ir persistengti. Kokius signalus siunčia kūdikis, kai stimuliacijos jam per daug? Pataria ergoterapeutė Jūratė Žemaitytė, klinika „Altamedica“.
Ne 5, o 8 pojūčiai
Sensorinės sistemos, arba kitaip – pojūčiai padeda kūdikiams suprasti iš aplinkos gaunamus signalus penkiais jutimais, kuriuos puikiai visi žinome: tai lytėjimas, rega, klausa, skonis, uoslė bei trimis papildomais jutimais, tokiais kaip: vestibuliniu, propriocepciniu bei interocepciniu. Taigi mažyliai, kaip ir mes, suaugę žmonės, turi ir naudojasi net aštuoniomis pojūčių sistemomis.
Kiekviena iš šių sistemų smegenims siunčia tam tikrus impulsus, o smegenys atskiria, kuri informacija svarbi, o kuri nereikalinga. Kai informacijos per daug, gali prasidėti sensorinės integracijos sutrikimai. Jie kiekvieną kūdikį veikia skirtingai, todėl nebus dviejų vienodai į aplinkos dirgiklius reaguojančių kūdikių.
Smegenys gali pervargti
Kūdikio smegenys dar nėra pakankamai brandžios, todėl kūdikis, domėdamasis nauja aplinka, beatodairiškai priima aplinkos informaciją. Sensorinė sistema irgi dar vystosi, todėl galima pamatyti keletą šios sistemos disfunkcijos požymių, ypač kai mažylis pervargęs po aktyvios dienos, per daug stimuliuojamas ar yra apleistas, pamirštas. Kai vaikučiui stimuliacijos per daug arba, atvirkščiai, per mažai, jis gali patirti būseną, vadinamą sensorine disfunkcija.
Jei simptomai dažnai pasikartoja, lyginant su kitais to paties amžiaus kūdikiais, reikėtų kreiptis profesionalios pagalbos. Tam puikiai tinka ergoterapeuto konsultacija, kuris padėtų įvertinti mažylio sensorinius iššūkius bei pateiktų individualias rekomendacijas tėvams namuose.
Ženklai, kurie gali rodyti kūdikio sensorinę disfunkciją:
- Sunkiai užmiega ar prastai, neramiai miega nakties metu, dažnai atsibunda, kūdikis neramus, irzlus, dirglus.
- Nepatinka maudytis, ganėtinai irzlus maudynių metu, labai stipriai verkia.
- Dažnai verkia be aiškios priežasties, sunkiai nusiramina net paimtas ant mamos rankų, švelniai apkabinamas ar kai duodamas mėgstamas žaislas.
- Nepatinka kutenimas, nemėgsta būti kalbinamas svetimų žmonių.
- Tampa labai irzlus išsitepęs rankytes, kai maistas prisiliečia prie veiduko.
- Mėgsta labai stiprius apkabinimus.
- Nenoriai liečia, tarsi su baime veide, įvairios tekstūros žaislus.
- Užsigavus nėra jokios reakcijos, tarsi nejaustų skausmo arba ilgiau užtrunka, kol sureaguoja į skausmą.
- Patinka tik tam tikros tekstūros maistas (pvz., tik traškus, tik trintas ar tik be jokių gumulėlių).
- Vengia veiklų, kuriose galima išsitepti rankas, pėdas ar veidą.
- Įtraukiant naujus maisto produktus į valgymo racioną, vengia juos liesti, paimti į rankytes ar net dėti į burną.
- Nenori statyti pėdučių ant skirtingų paviršių, tokių kaip: smėlis, žolė, akmenukai, kilimas ir t.t.
- Labai jautriai sureaguoja įjungus kambaryje šviesą ar parodžius ryškiai šviečiančius žaislus.
- Stipriai susierzina ar verkia nešamas laiptais aukštyn ar žemyn.
- Atsiranda kūdikio irzlumo reakcijų, kai mama jį supa ar „šokdina“ ant kelių.
- Nepatinka greiti, staigūs judesiai ar staigus/greitas pakėlimas į viršų bei padėčių pasikeitimai.
- Sunkiai sekasi pradėti ropoti atėjus tam tikram amžiaus tarpsniui (8–10 mėn.), nenori remtis delniukais į paviršių.
- Atrodo tarsi kūdikis būtų suglebęs, nerangus (hipotonusas) ar priešingai – labai įsitempęs (hipertonusas).
- Pradėjęs vaikščioti, vis dažniau stiebiasi ir eina ant pirštų galų.
- Labai intensyviai juda greitais, staigiais judesiais, atrodo, jog atliekant tą patį veiksmą, kyla sunkumų bei prieštaravimų norint nutraukti šį kūdikio veiksmą.
- Atkreipia į suaugusį žmogų ar aplinką dėmesį tik tuomet, kai kūdikis staigiai pajudinamas, apverčiamas ar pasupamas.
Kaip elgtis pastebėjus sensorinės integracijos sutrikimų?
Visų pirma reikėtų paeksperimentuoti – išsamiai bei tiksliai išsiaiškinti galimus dirgiklius, kurie sukelia mažyliui diskomforto jausmus. Nustačius, kokie pašaliniai dirgikliai sukelia kūdikiui nepageidaujamų reakcijų, reikėtų savo netinkamus veiksmus pakeisti labiau priimtinais kūdikiui. Pavyzdžiui, jei kūdikiui kelia diskomfortą staigūs pakėlimai, supimas, ryškiai šviečiantys žaislai, reikėtų šių veiksnių atsisakyti, sumažinti aplinkoje tokius stimulus, kaip garsai, šviesos, vaizdai.
Prie naujų dirgiklių mažylį reikėtų pratinti po truputį, kuo mažiau sukeliant diskomforto jausmą. Svarbu, kad neverstume kūdikio per prievartą patirti naujų sensorinių dirgiklių, ypač jei mažylio reakcijos į tam tikrus stimulus yra labai jautrios. Prie naujų stimulų reikėtų pratinti žaidimo forma, svarbu, kad kūdikiui būtų įdomu, smalsu ir suteiktų teigiamas reakcijas. Pvz., jei kūdikis bijo liesti tam tikras tekstūras, tarkime, smėlį, reikėtų neversti iš karto dėti visos plaštakos, o po truputi skatinti kūdikį įsidrąsinti, sukelti susidomėjimą, smalsumą, kad jis pats norėtų patyrinėti esančią tekstūrą. Galima į smėlį įdėti mėgstamus kūdikio žaislus ar daiktus ir paprašyti, kad juos paimtų/išimtų.
Galima atlikti gilius viso kūno paspaudimus – švelniai, bet kartu giliai, savo plaštakomis apimdami mažylio rankas, kojas, liemenį atlikite paspaudimus. Šiais paspaudimais suteikiama reikiama stimuliacija propriocepcinei sistemai, kuri veikia mažylį raminančiai. Stipriau apkabinkite kūdikį, šis veiksmas veikia kaip nusiraminimo efektas.
Jei situacija nesikeičia ir taikomi metodai neefektyvūs, – pasikonsultuokite su šios srities specialistais ergoterapeutais, kurie padės įvertinti esamą situaciją bei pateiks rekomendacijas, tinkančias individualiais atvejais, kaip tinkamai reaguoti į vaiko sensorinius poreikius.
Susiję straipsniai
