Įsivaizduokite save Justės vietoje.
Esate laiminga nėščioji, kalbinate savo pilvuką, glostote, kai jis sujuda. Ir vieną dieną sužinote, kad pilve auga apsigimęs kūdikis, su kuriuo privalote atsisveikinti tuojau pat…
Gamta savo darbą pražiopsojo
Labai dažnai moterys persileidžia pirmaisiais nėštumo mėnesiais, kai vaisius užsimezga ne vietoje arba nesveikas. Gamta pati tarsi apsaugo moterį nuo didesnių nelaimių, nutraukdama nėštumą.
Justės atveju gamta savo darbą pražiopsojo.
Baigusi studijas ir ištekėjusi, klaipėdietė labai greitai pradėjo lauktis vaikelio. Planuoto ir labai geidžiamo. Paskaičiavo, kad kūdikis turėtų gimti rugpjūčio mėnesį – pagal Zodiaką Liūtukas, kaip ir mama. Justė jautėsi labai gerai.
Nėštumo pradžioje ji lankėsi privačiame ginekologijos kabinete, kur jau 4 savaitę, atlikus tyrimą ultragarsu, gydytoja patvirtino, kad yra nėščia. „Gal čia buvo klaida, kad taip anksti tyrė ultragarsu. Patvirtino, kad nėščia, nuramino, o kadangi jaučiausi gerai, antrąkart tokią procedūrą atliko tik 19-ą savaitę. Ir tada iškart pamatė, kad kažkas ne taip. Bet jau buvo nėštumo vidurys! Valdiškoje poliklinikoje ultragarsas paprastai atliekamas 12–ą nėštumo savaitę. Mano atveju 3 mėnesių nėštumą būtų buvę nutraukti kur kas lengviau,“ – sako Justė.
Lemtingas tyrimas
Su nemažu pilvuku ir jau jausdama vaisiaus judesius, Justė su vyru nuėjo į moterų konsultaciją ultragarso tyrimui. Laukdami eilėje abu juokavo, buvo smagiai nusiteikę, nes pirmąkart turėjo pamatyti būsimą kūdikį. Gydytoja ėmė vedžioti aparatu per pilvą, rodydama vaikučio rankytes, judančias kojytes… ir staiga sustingo kaip žaibo trenkta. „O Dieve“, – sušnibždėjo. Jos veidą išmušė raudonos dėmės. Stojo baisi įtampa. Dar kurį laiką pavedžiojusi aparatu, gydytoja daugiau nieko nebesakė, nes mažylis nusisuko. Akimirkos dalį, kai jis vertėsi šonu, gydytoja buvo spėjusi pamatyti dvigubą vaiko galvą. Tačiau tai galėjo būti tik įtarimas. Išlydėdama jaunąją porą, gydytoja liepė tą pačią dieną po kelių valandų užeiti pas savo ginekologę, kuri jiems viską išsamiau paaiškins. Ji įtarianti, kad gali būti sunki vaisiaus smegenų patologija.
Būsimieji tėvai išėjo iš kabineto kaip maišu trenkti, ir nesulaukę nurodytos valandos, pusvalandžiu anksčiau jau sėdėjo prie savo gydytojos kabineto. Jiems galvoje netilpo naujiena, kaip taip gali būti, jei Justė jaučiasi kuo puikiausiai, nėštumo eiga sklandi?
Žaibinis veikimas
Gydytoja jau buvo gavusi ultragarso tyrimą ir, laukdama jaunosios poros, jau spėjusi apskambinti daugybę Vilniaus ligoninių ir tyrimų centrų. Ji susitarė, kad jau kitą dieną Justę priims reikalingi gydytojai Vilniuje skubos tvarka. Ji iš anksto negąsdino, tačiau sakė, kad reikia atlikti tikslesnius tyrimus ir veikti kuo skubiau.
Tą patį vakarą Justė su vyru jau lėkė autostrada į Vilnių…
Stebuklas neįvyko
Sėdėdami prie ultragarso kabineto durų, dabar jau Vilniuje, jie abu dar tikėjo stebuklu. Tačiau prityrusi ginekologė jau nuo pirmų akimirkų ekrane pamatė dvigubą vaikučio galvą – dalis smegenų vystėsi ne kaukolėje, o už jos. Tai buvo didelio laipsnio meningocelė. Kūdikis neturėjo jokių šansų išgyventi, jei sulauktų gimdymo dienos ir gimtų. Bet greičiausiai jis būtų žuvęs dar iki gimdymo. Justei nebuvo pasirinkimo, gimdyti ar ne. Ji galėjo tik pasirinkti, kaip gimdyti – cezario operaciją ar natūralų gimdymą.
Priešlaikinis gimdymas
Reikėjo tuojau pat nutraukti nėštumą. Justė į Klaipėdą jau nebegrįžo. Tą pačią dieną ji buvo paguldyta į moterų kliniką ir ruošiama priešlaikiniam gimdymui. „Maldavau, kad man paliktų kūdikį. Jeigu tik jis būtų turėjęs nors mažiausią šansą išgyventi, būčiau auginusi jį bet kokį – nevaikštantį, nekalbantį. Juk aš jį jau be galo mylėjau. Jutau, kaip jis spiria mažomis kojytėmis, kaip švelniai apsisuka. Negalite įsivaizduoti, ką teko patirti man tomis valandomis, kai žinojau, kad judantis pilve mažiukas tuoj bus nužudytas, ir aš nieko negaliu padaryti. Netgi pati dalyvauju tame sąmoksle kaip žudikė,“ – Justė negali ramiai pasakoti net dabar, praėjus trejiems metams.
O toliau buvo nuoga medicina… Galvodama apie vaikus, kurių ateityje dar gali susilaukti, Justė pasirinko natūralų gimdymą. Tai kur kas sunkesnis ir ilgesnis kelias, tačiau moters organizmui palankesnis.
Gydytojai jai į pilvą suleido vaistų, ištraukė dalį vaisiaus vandenų ir paliko laukti išprovokuoto gimdymo. „Jūs leidžiate vaistus, kad jį nužudytumėte?“- negalėjo nusiraminti Justė. Ji buvo paklaikusi iš sielvarto.
Gydytojai viską aiškino dalykiškai ir racionaliai, nekurstydami jautrios moters emocijų. Jie sakė, kad tai vienintelė išeitis, ir dabar reikia sukaupti visas jėgas, kad viskas gerai pasisektų. Pilvelis sumažėjo, vaikutis jame nurimo… Tačiau lauktasis gimdymas vis neprasidėjo. Praėjo ketvirtadienio naktis, paskui visa penktadienio diena, atėjo šeštadienis, o po jo ir sekmadienis. Kurį laiką pilvą pjovęs skausmas nurimo, jokių sąrėmių nė ženklo. Kadangi suleisti vaistai buvo labai stiprūs, antrą injekciją buvo galima daryti tik po kelių dienų. Justę su vyru net išleido pasivaikščioti po Vilnių, tik liūdna buvo ta ekskursija, nešant kartu susitraukusį ir nurimusį pilvuką…
Justė sako tik dabar suprantanti, kad visi aplinkiniai žmonės turi kuo mažiau kurstyti moters emocijas, nes antraip galima išprotėti. Ji pati juto didžiulę savo kaltę, galvodama, kad jos gyvenimo būdas ar elgesys išprovokavo vaikučio apsigimimą. Kad ji kažko nežinojo, kažką padarė ne taip. Iš tiesų gydytojai aiškino, kad dėl vaisiaus patologijos ji visiškai nekalta. Tai nebuvo ir genetinis paveldėjimas. Abu tėvai buvo visiškai sveiki. Tiesiog vystymosi etape kažkuri ląstelė pateko ne ten, kur reikia, ir susiformavo labai reta ir labai sunki vaisiaus smegenų patologija.
Gimdymas, kuris nesibaigia kūdikio verksmu
Kaip ir per įprastą gimdymą, Justės vyras norėjo duoti gydytojams pinigų. Tačiau tie tik sugėdino: „Jums tokia nelaimė, o jūs kišate pinigus. Pasiimkite greičiau“.
Vaisius buvo stipriai įsitvirtinęs gimdoje, todėl gimdymas užtruko ilgai ir buvo sunkus. Iš įsčių išslydo mažutis jau nebegyvas berniukas, kurio Justė nematė. Taip buvo patarę gydytojai, kad moterį vėliau nekamuotų skaudūs prisiminimai. Slogi tyla, kai gimdymas nesibaigia nauja gyvybe. Justę nuvežė į palatą, o klejodama po narkozės ji vis klausinėjo vyro: „Tai ką aš pagimdžiau – berniuką ar mergaitę?“.
Toje pat klinikoje, tik kitame aukšte, buvo ir normali gimdykla su krykščiančiais naujagimiais. Justę tie garsai ir vaizdai vedė iš proto. Po trijų dienų išleista namo ji išėjo į gatvę, pamatė kūdikį ir iškart puolė į isteriją.
Ne paslaptis, kad šis laikotarpis ir sveikoms moterims sunkus. Išvargintos nėštumo ir nemigos, jos dažnai suserga pogimdymine depresija. Justei ši liga pasireiškė itin aštria forma. Ji pati to nesuprato.
Grįžusi namo į Klaipėdą, moteris nusprendė keisti gyvenimą. Ji parašė prašymą išeiti iš darbo.
Nebenorėjo matyti akyse ne tik niekuo dėtų bendradarbių, bet ir senų draugų, savo kirpėjos, apskritai nenorėjo bendrauti su jokiu žmogumi. O kaip tyčia, sutikę gatvėje, pažįstami vis klausdavo: „Tai su kuo tave sveikinti – turi sūnų ar dukrą?“.
Visą vasarą prabuvusi namuose, rudeniop Justė susirado naują darbą – ji buvo pakviesta dirbti dėstytoja. O kartu su nauju darbu rugsėjį atėjo ir kita gera žinia: ji vėl laukiasi. Gydytojai buvo griežtai uždraudę pastoti pusę metų po pirmojo gimdymo. Praėjo lygiai pusė metų, nė diena daugiau, ir ji pastojo antrąkart.
Negi vėl nesėkmė?
Po nelaimingo nėštumo pora buvo atlikusi visus tyrimus, tarp jų ir Genetikos centre, ar yra tikimybė, kad kiti vaikai taip pat gims nesveiki. Tyrimai rodė, jog tokios tikimybės beveik nėra. Šįkart ultragarsas 12-ą nėštumo savaitę buvo daromas labai rimtai gal 50 minučių. Ačiū Dievui, gydytojos veide nerimo nebuvo. Justė jautėsi pakylėta. Ji žinojo, kad šįkart tikrai viskas bus gerai.
Bet lygiai tuo pat metu, apie 19 nėštumo savaitę, dėl skausmų jai vėl teko gultis į ligoninę.
Vėl visi tyrimai buvo nusiųsti į Vilnių. Buvo susitarta, kad atsakymas į Klaipėdą ateis paštu. Bet neiškentusi Justė pati paskambino genetikei paklausti rezultatų. O ji, žinodama, ką Justei teko išgyventi, atsakė: „Na nežinau, šiaip jau yra įtarimų, labai jau žemas baltymas“. Paklausta, ką tai reiškia, paaiškino: „Tai gali reikšti apsigimimą“. Justė manė, kad išprotės.
Jie su vyru sėdo į automobilį ir tuoj pat išvažiavo į Vilnių, kad iki darbo pabaigos dar suspėtų patekti pas gydytojus. 300 kilometrų tirpte ištirpo, kad tik greičiau išsisklaidytų nežinia.
Genetikos centre juos priėmė jau kita gydytoja – be eilės, be jokių talonų, labai žmoniškai. Ji dar kartą ultragarsu ištyrė vaikučio šlaunikaulius, matavo galvytę ir rankytes, o kai viską pažiūrėjo, pasakė: „Nieko blogo aš nerandu. Važiuokite ramiai į Klaipėdą, nes per tokius stresus prarasite ir šitą vaiką“. Ji dar pridūrė, kad šįkart pora turės mergytę.
Palaimingas gimdymas
Mažylė į pasaulį pasibeldė pernai per pačią Jūros šventę. Klaipėda duso nuo karščio ir daugybės svečių, o Justė, šįkart jusdama tikrus sąrėmius, laiminga važiavo gimdyti. „Kai išgirdau vaiko verksmą, man prasidėjo stresinės konvulsijos. Tik girdėjau, kaip gydytojai ramina: viskas gerai, ji gimė sveika, 10 balų pagal Apgar skalę“. Justė ją pamatė jau nupraustą ir supakuotą į vystyklėlį. Dukrytė žiūrėjo į mamą labai rimta ir net susiraukusi, kad ši taip jaudinasi.
„Priglaudusi dukrą, užmiršau visas savo gyvenimo nelaimes. Laikas tikrai gydo. Bet už viską geriau gydo vaikai“, – sako mama.
Ginta Liaugminienė
„Mamos žurnalas“
Aš 22 savaitę išgyvenau tokį patį košmarą, kaip šio pasakojimo herojė. Sužinojau, kad mano pilvelyje yra dvyniai su daugybiniais apsigimimais. 13 savaitę apsigimimo niekas nepastebėjo. Tai buvo skaudžiausias dalykas kokį kada nors teko patirti. Kasdien pagalvoju apie savo dvi dukrytes, labai jas myliu. Labai laukiu kada praeis 6 mėnesiai ir aš vėl galėsiu pastoti.