Tyrimas ultragarsu nutraukė paslapties šydą – dabar galime sužinoti pilvuko gyventojo lytį, svorį, ligas, net pasidaryti trimačius portretus, iš kurių nuspręstume, į ką gi vaikelis bus panašus.
Kodėl tai darome? Ar visada to reikia?
Kalbamės su Kauno medicinos universiteto klinikų Akušerijos ir ginekologijos klinikos gydytoja akušere-ginekologe doc. Regina Mačiulevičiene.
Kai laukiausi savo pirmojo kūdikio, pamenu vieną momentą – su neramiai dunksinčia širdimi skaičiavau dienas iki skirtojo tyrimo ultragarsu. Buvo labai smalsu, įdomu, sunkiai miegojau naktį, nes nekantravau pamatyti, kaip atrodo mano vaikelis ir ką gali, liaudiškai tariant, „šešėlių mokslas“.
Klausimai, ar viskas gerai, ar mano kūdikis neserga – nekankino, nes buvau įsitikinusi, kad viskas turi būti gerai. Smalsumą žadino (kaip ir daugelį nėščiųjų) – ką nešioju? Tam, kad pati žinočiau ir kad su pasididžiavimu galėčiau atsakyti į milijonus aplinkinių užduodamų klausimų – ar žinai, ką nešioji, o ko laukiatės? Na, tas nenumaldomas būsimos mamos noras pažvelgti į paslaptį, į tai, kas nuo mano akių kol kas uždengta, kas yra lyg mano, bet kartu ir pats savo….į tą paslaptingu būdu į mane atėjusią naują gyvybę, kurios be galo laukiu, apie ją svajoju, vaizduojuos, koks ar kokia bus, kaip ištars žodį „mama“… Man gimė berniukas, iki gimdymo tai žinojau. Pirkau ne rausvas kepurytes, bet mėlynas, taip pat ir „berniukiškus“ drabužėlius.
Prieš pat gimdymą atliktas tyrimo rezultatas nebebuvo toks džiugus – mano vyrukas buvo šiek tiek per mažo svorio, neatitiko nustatyto amžiaus, mano numatyta gimdymo diena, kurios taip beprotiškai laukiau – nusikėlė į nežinią… ir vis tas daug galintis ultragarsas. Ką šis žinojimas man davė? Visų pirma ramybę, kad viskas mano vaikeliui yra gerai. Antra – prognozę, kad ir bus gerai. Apie tai kas būtų, jeigu būtų niekada nesusimąsčiau, nes tai būtų nekeitę mano natūralios būklės, kad aš esu šito vaikelio mama.
Besilaukdama antrą sykį ultragarsinio tyrimo laukiau taip pat – ir vėl smalsu, ir vėl įdomu, šiek tiek gal neramu. Šį kartą lytis buvo nustatyta prieš pat gimdymą. „Mergaitė“ – džiaugsmingai pranešė gydytoja, o šalia buvęs kolega pritariamai linktelėjo, ir aš ramiai laukiau gimdymo dienos. „Berniukas!“ – šūktelėjo ta pati gydytoja, priėmusi gimdymą, o aš buvau be galo laiminga, nes net ir pati šiuolaikiškiausia medicina paliko man galimybę būti nustebintai gyvybės paslapties stebuklo.
Trečias kartas… „Mergaitė“ – diagnozavo ultragarsas, o mano vyras skeptiškai nusišypsojo ir parodė į kabinete lakstančius du mažus berniukus… tačiau šį kartą „diagnozė“ buvo teisinga – ankstų vasaros rytą gimė labai graži mergaitė.
Ketvirtąjį kartą gydytoja pasakė – „nešiojate berniuką“. Kaip sakė, taip ir atsitiko, ketvirtas gimė berniukas. Taigi esu pačių nuostabiausių pasaulyje berniukų ir gražiausios mergaitės mama.
Kas yra prenataliniai tyrimai ir kam jie reikalingi?
Kam tokia ilga įžanga ir prisiminimai apie tyrimą ultragarsu straipsnyje, kurio antraštė skelbia apie etiką? Tokių atsiminimų apie nėštumą galėtų papasakoti begalė moterų. Iš tiesų tai, kad galime sužinoti būsimo kūdikio lytį yra labai maža dalis to, kam iš tiesų daromi tyrimai iki gimimo.
Prenatalinė medicina gali daug – įvertinti būklę, diagnozuoti ligas, numatyti prognozes, nustatyti apsigimimus. Kartais pagalvoju, kad eidama į tokį įprastą ir visoms nėščiosioms tyrimą kaip ultragarsas, niekada nesusimastydavau, kad šis tyrimas gali turėti ir savo etinę pusę. Juk diagnostika, net paprasčiausias kraujo tyrimas turi tikslą nustatyti patologiją ir, jeigu reikia, tinkamai gydyti. Kokiu tikslu daromi prenataliniai tuyrimai? Tikslų gali būti daug, bet vienas iš jų – nustatyti patologiją. O toliau? Jei liga diagnozuojama kitose medicinos srityse, beveik visose išsivysčiusiose šalyse yra vieningi protokolai ir gydymo taktika, tuo tarpu prenataliniame laikotarpyje terapijos galimybės yra labai ribotos. Taigi vaisiaus diagnostika kelia visai kitokius klausimus, kartais net pačius esmingiausius – būti ar nebūti? Štai čia ir pasiekiame etinius svarstymus – ar galima, ar turime teisę, kiek galima ir kodėl galima – žinoti, nupręsti, vertinti.
Daug su šiais klausimais susidurianti Kauno medicinos universiteto klinikų Akušerijos ir ginekologijos klinikos gydytoja akušerė-ginekologė doc. Regina Mačiulevičienė sako, kad nors nuo septinto XX a. dešimtmečio, įvairiais medicininiais tyrimais – ultragarsu, amniocenteze, choriono biopsija – tapo įmanoma dar vaisiui esant gimdoje nustatyti jo būklę, vystymosi sutrikimus, įgimtas ligas, vis dėlto prenatalinė diagnostika išlieka labiausiai neaiškia, turinčia daugiausiai neatsakytų klausimų ir daugiausia etinių problemų keliančia sritimi akušerijoje. Pagrindiniai etiniai prenatalinių tyrimų klausimai yra šie – konkretaus tyrimo leistinumo problema ir vaisiaus saugotinumo klausimas.
Kokioms mamoms labiausiai reikia prenatalinių tyrimų
Kokie tyrimai dar vaisiui esant įsčiose yra atliekami ir kam jie yra reikalingi? Yra keletas grupių žmonių, norinčių, kad jiems būtų atlikti šie tyrimai.
Pasak doc. R. Mačiulevičienės, dažniausia pasitaiko moterų, kurios yra neramios dėl savo kūdikio būklės ir todėl, atlikus visus tyrimus, galima moterį nuraminti, kad ji ir jos kūdikis yra sveiki.
Medikė teigia, kad šis variantas yra džniausia pasitaikantis praktikoje. Nėštumo eiga būna normali ir kvalifikuotų medikų suteikta informacija išsklaido visas abejones, moteris gali būdama rami, išnešioti ir pagimdyti sveiką vaikelį. Kartais šeimos pasinaudoja medicinoje egzistuojančia teise nežinoti ir vaisiaus tyrimų neatlieka, nes tyrimo rezultatai nepakeistų tėvų sprendimo nešioti ir pagimdyti naują gyvybę. Teisė nežinoti ir informacijos atsisakymas yra laisvė gyventi medicininės informacijos nenulemtą gyvenimą.
Kita grupė žmonių, pageidaujančių atlikti tyrimus, yra tie, kurie nori žinoti visą informaciją ir, jei tyrimų rezultatas nedžiugina, pasichologiškai pasiruošti ir nusiteikti sergančio kūdikio gimimui.
Tokiems tėvams suteikiama informacija, kokia pagalba bus įmanoma gimus vaikeliui.
Nors, pasak doc. R. Mačiulevičienės, nesuderinamų su gyvybe patologijų pasitaiko labai retai, tokių atvejų būna. Tokiais atvejais, nei gydytojai, nei konsiliumas neinicijuoja tėvų sprendimo. „Kad apsigimimas nesuderinamas su gyvybe, sprendžia ne vienas gydytojas, o gydytojų konsiliumas.
Mūsų pareiga yra tik diagnozuoti ir paaiškinti prognozes, atsakyti į visus žmogui rūpimus klausimus jam suprantama kalba, suteikti visą įmanomą informaciją. Laikomės kategoriškos nuostatos, kad sprendimą priima tėvai,“ – sako medikė.
Tam tikrai grupei moterų, nors ir labai nedidelei, prenataliniai tyrimai atliekami tam, kad jos negimusiam kūdikiui būtų galima taikyti terapiją. Terapijos galimybės, nors ir labai nedidelės, egzistuoja. Medikė prisimena, kai maždaug prieš metus negimusiam kūdikiui buvo atlikta šuntavimo operacija, kai dėl besikaupiančių pleuros ertmėje skysčių buvo suspausti plaučiai ir širdelė. Nieko nedarant, vaisius būtų žuvęs gimdoje, tačiau chirurgų komandai nusiurbus skystį, buvo maksimaliai pratęstas laikotrapis, kada vaikelis jau galėjo gimti ir kvėpuoti pats.
Dažniausia pasitaikanti terapijos galimybė, vaisiui tebesant gimdoje, yra kraujo perpylimas dėl mažakraujystės. Pasak doc. R. Mačiulevičienės, mokslas vystosi, atrandama vis kažkas naujo, ir galbūt tos naujovės prigis ir Lietuvoje.
Diagnostika – netikslumai ir problemos
Vis dėlto didžioji dauguma tėvų renkasi žinojimą ir visą įmanomą informaciją apie savo negimusio kūdikio būklę. Štai čia gydytojai susiduria su svarbiu etikos aspektu – diagnozės tikrumo ir netikrumo klausimu. Tyrimų, atliekamų prenatalinėje diagnostikoje, tikslumas nėra absoliutus, be to, tyrimų vertinimą neišvengiamai įtakoja žmogiškasis veiksnys.
Atliekant vaisiaus tyrimus, labai dažnai susiduriama su problema, kai remiamasi ne tiesioginiais tam tikros ligos požymiais, bet vadinamaisiais žymenimis. Tai reiškia, kad vieno žymens buvimas gali reikšti kelias ar keliolika labai nevienodų diagnozių, skirtingai lemiančių fizinę ar psichinę negimusio kūdikio būklę. Vienas dažniausia naudojamų žymenų yra sprando peršviečiamumas.
Pasak doc. R. Mačiulevičienės, sprando peršviečiamumas matuojamas nėštumo pradžioje, tarp 10-14 nėštumo savaitės.
Atliekant tyrimą, matuojamas skysčių kiekis vaisiaus sprando srityje.
Nustatyta ir pastebėta, kad jeigu skysčių sankaupa yra didesnė negu norma, tai yra susiję su kai kuriomis genetinėmis ligomis, širdies ydomis ir net įvairiais kitais sutrikimais. Matuojant šį žymenį ir nustačius, kad jis yra didesnis nei nustatyta riba, galima prognozuoti, kad vaisius turi didesnę tikimybę sirgti širdies ligomis ar turėti chromosomines anomalijas. Tačiau tai yra tik tikimybė, kurią reikia tikslinti kitais tyrimais. „Kai kuriose šalyse šis klausimas sprendžiamas labai radikaliai – žymuo randamas, šeima informuojama, ir, nors jeigu tikimybė yra labai nedidelė, šeima nenori patekti į tą mažą procentų skaičių ir nėštumą ryžtasi nutraukti. Šioje srityje, kai kalbame apie naujo žmogaus atsiradimą, požiūris vis dėlto turėtų būti kitoks,“ – sako doc. R. Mačiulevičienė.
Turbūt neįmanoma rasti kitos tokios medicinos srities, kurioje susikirstų visi diagnozės tikrumo ir netikrumo santykio variantai. Jeigu įmanomos skirtingos diagnozės – kaip ir apie ką informuoti kūdikio laukiančią šeimą? Kuria diagnoze grindžiamas šeimos pasirinkimas? Pasak medikės, jei neaišku, kuri diagnozė yra tikresnė, renkamasi labiausia tikėtiną, nors, taip elgiantis ir vėl nėra absoliutaus teisumo. Iš esmės diagnostika yra tam, kad būtų galima tiksliai žinoti, nuo ko gydyti.
Prenatalinė diagnostika gali tapti diagnostika su mirtinais padariniais ir iškelti patį sunkiausią klausimą – tiriamojo gyvybės sunaikinimą.
Doc. R. Mačiulevičienė svarsto, kad diagnozuojant tokią ligą, kaip Dauno sindromas, tos pačios ligos prognozės gali būti labai įvairios – vaikas gali turėti sunkią psichikos negalią, kraujotakos sutrikimų, širdies ydą, tačiau gali būti ir taip, kad Dauno sindromas bus išreikštas nesunkia psichikos negalia, vaikelis integruosis į visuomenę, galės dirbti. Todėl tėvams turi būti pasakomos visos prognozės.
Gydytojos patirtis
Doc. R. Mačiulevičienė remdamasi patirtimi sako, kad būna moterų, kurios nori neįgalų kūdikį išnešioti, pagimdyti, atsisveikinti, pakrikštyti, palaikyti ant rankų – tai joms yra lengviau, negu ilgą laiką kirbanti mintis: o gal padariau klaidą, gal įvyko netikslumas? Be to, požiūris į neįgalų žmogų šių laikų visuomenėje keičiasi – nuo gailesčio iki susižavėjimo. Gydytoja sako, kad jai nuostabios yra tos moterys, kurios ryžtasi gimdyti pačios turėdamos negalią – jos pagimdo sveikus naujagimius, yra tvirtos ir ryžtingos, jų akys spindi. Tai moterys, kurios yra ypatingos, turinčios begalinę vidinę ramybę ir neturinčios pretenzijų pasauliui…
„Tai labai prieštaringas klausimas, jog šeimos apsisprendimas nutraukti nėštumą yra pats geriausias nesveikam vaisiui – iš kūdikio atimama galimybė gyventi. Tėvų mąstymas, kad nėštumo nutraukimas yra išlaisvinimas nuo gyvenimo kančios, kurią suteiktume leisdami gimti nesveikam vaikui, etiniu požiūriu yra neteisingas, nes mes negalime nustatyti kito žmogaus gyvenimo kokybės, nežinodami to asmens nuomonės“, – sakė medikė.
***
Jau nuo 10 nėštumo savaitės kiekviena nėščioji gali saugiai pasitikrinti dėl galimų kūdikio apsigimimų atliekant neinvazinį genetinį tyrimą (NIPT). Tai itin tikslus tyrimas (jautrumas 99,99%), kuriuo patikrinama ar vaisius neturi Dauno sindromo ar kitų chromosominių sutrikimų bei tiksliai nustato lytį labai anksti. Taip šeima gali laiku priimti reikalingus sprendimus ar tinkamai pasiruošti ir ramiai laukti naujagimio.
Eglė Žemaitienė
„Mamos žurnalas“
