Gimdymas tupint mūsų šalyje nėra labai populiarus. Akušeriai-ginekologai kol kas jo vengia, nes jiems daug patogiau priiminėti kūdikius, kai gimdyvė guli. O štai užsienio klinikose toks gimdymo būdas seniai ne naujiena. Skaitykite mamos patirtį ir gydytojo nuomonę.
Savo istoriją pasakoja Laima
Sveika, miela redakcija ir brangios mamytės. „Mamos žurnalą“ skaitau nuo tada, kai gimė pirmasis vaikelis. O štai dabar turiu jau tris. Noriu pasidalyti ir skaudžia gimdymo patirtimi, ir gimdymu lyg stebuklu. Šia istorija noriu atkreipti dėmesį į tinkamai pasirinktą gimdymo pozą. Nes būtent gimdymo poza turi didelės įtakos gimdymo veiklai: kaip įsistatys vaisiaus galvutė, kaip vaisius judės gimdymo takais, kaip sumažės sąrėmių skausmas, bendrai gimdymo trukmei, gimdyvės jėgų sutaupymui.
Kartais žmogaus sėkmę padiktuoja didelės nelaimės. Po komplikuotos cezario pjūvio operacijos troškau pagimdyti natūraliai.
Džiaugiuosi, kad pasirinkau geriausią gimdymo būdą – „stovėjimą su palaikymu“.
Pirmasis gimdymas
Jis buvo gražus vien dėl to, kad pirmas. Daug lėmė vyro dalyvavimas. Į gimdyklą atvykau, kai gimdos kaklelis jau buvo atsivėręs 3 cm. Gimdymo veikla vystėsi natūraliai, tūpčiojau, vaikščiojau, vyras masažavo nugarą. Bendras gimdymo laikas – 4 valandos. Iš jų 2 valandas gimdžiau gulėdama, o vyras vilgė mano veidą vandeniu, masažavo rankas. Labai norėjosi atsistoti, vaikščioti. Apie tai pasakiau ginekologei. Ji man keltis neleido. Sūnų pagimdžiau tradiciškai – pakeltomis į viršų kojomis. Vyras nukirpo virkštelę. Jaučiausi išsekusi.
Antras gimdymas
Į gimdyklą atvykau, kai gimdos kaklelis jau buvo atsidaręs 4 cm. Gimdymo veikla vystėsi sklandžiai. Akušerė informavo artimuosius, kad po valandos pagimdysiu. Vėl vaikščiojau, tūpčiojau. Bet ilgai „žaisti“ neleido – liepė gultis. Baigiantis antram gimdymo etapui, nuleido vaisiaus vandenis. Kūdikis, slinkdamas gimdos takais, sukosi lyg grąžtas. Galvutė buvo nenusileidus, padėtis – nugarytė į nugarą. Reikėjo daugiau laiko, kad mažylis atsisuktų. Nors kaklelis jau buvo visiškai atsidaręs, į veną man lašino oksitociną. Personalas buvo abejingas mano prašymams, kad noriu stotis ir stovėdama gimdyti. Geriausia, ką galėjo patarti – paslinkti nugarą žemyn, tokioje padėtyje jausčiausi aukščiau. Sąrėmiai buvo stiprūs, tušti, stangintis negalėjau dėl nenusileidusios kūdikio galvutės. Tai tęsėsi daugiau kaip valandą. Esu įsitikinusi, kad vaiko galvutė neįsistatė tik dėl mano gulimosios padėties. Išeikvojau visas jėgas. Prašiau mane užmigdyti, operuoti, jeigu neleidžia stotis. Manau, po perdėto saugumo skraiste daugelis gydytojų dengia savo neprofesionalumą.
Vėliau perskaičiau išrašą: „Esant pirmam gimdos kaklelio atsidarymui, dėl distocijos operacijos metu kairėje giliai nuplyšo kampas, buvo labai plonas apatinis segmentas. Po komplikuotos operacijos, gimdos kaklelio deformacija. Buvo išimta 3 820 g 54 cm mergaitė“. Ginekologė kalbėjo apie labai plonus mano paveldėtus audinius. Jei noriu išsaugoti savo sveikatą, patarė daugiau nepastoti. Esant kitam nėštumui, cezario pjūvio operacija būtų būtina.
Po šio gimdymo psichologiškai jaučiausi labai blogai. Džiaugsmą teikė tik sveika mergaitė. Kankino baimė pastoti (bijojau dėl plonų gimdos audinių). Kontraceptinių piliulių netoleruoju dėl jų turimų savybių, skatinančių kraujo krešėjimą, spiralė netiko dėl deformuoto kaklelio. Praėjus metams vėl pasijutau nėščia. Galvojau apie operaciją ir kraštutiniu atveju – apie gimdos šalinimą. Dėl neramių minčių atvykau į KMUK pas ginekologą Tomą Biržietį. Jis įkvėpė man mažą vilties liepsnelę. Sakė: „Pirmą pagimdėte natūraliai, vadinasi, ir dabar galite natūraliai gimdyti.Išoperuoti visuomet spėsim“.
Trečiasis gimdymas
Kai nėštumas buvo 38 savaičių, iš Alytaus ligoninės buvau išsiųsta į Kauno klinikas, nes susitraukinėjo gimda. Nekantriai laukiau natūralaus gimdymo.
Klinikose praleidau dešimt dienų, sulaukiau 40 savaitės. Po paskutinės ginekologo apžiūros pradėjau justi silpną tempimą, nereguliarius gimdos susitraukimus. Buvau skaičiusi, kad Kėgelio pratimai ir gilūs įtūpstai pilna pėda remiantis į žemę padeda vaisiaus galvutei įsistatyti į dubenį.
Juos atlikinėjau rytais, per pietus ir vakarais.
Su dideliu džiaugsmu skubėjau į gimdyklą. Visą gimdymo laiką prastovėjau.
Sąrėmiui prasidėjus dariau įtupstus ir kvėpuodavau. Prisiminiau knygą „Nėštumas: Nuo pastojimo iki gimdymo“, kur buvo aprašytos gimdymo padėtys. Svajojau pagimdyti pusiau stovėdama, bet tik negulėdama.
Prasidėjus antram gimdymo etapui, akušerė paprašė eiti lovos link. Po patirtų ankstesnio gimdymo išgyvenimų buvau ryžtingai pasirengusi išstovėti, nes jaučiau, kad man tokia padėtis geriausia.
Gydytojas buvo pasirengęs man padėti. Jis atsistojo už manęs ištiestomis rankomis į priekį, kad aš galėčiau tūpčiodama remtis rankomis į jo rankas. Tokiu būdu visa jėga tenka vyrui (gydytojui). Akušerė paėmė minkštą lovos dalį, padėjo ją ant žemės ir užtiesė balta palute. Pritūpė šalia su ginekologiniais įrankiais laukti užgimimo. Gydytojas maksimaliai išsaugojo mano energiją, sąrėmių skausmą numalšindavo žmogiška šiluma.
Kadangi buvau statmenoje padėtyje, paties vaisiaus svoris leido jam lengviau išslinkti per į gimdymo kanalą. Laukiau akušerės nurodymo stumti.
Gimdydama širdžiai mieliausiu būdu pasijutau palaimoje. Įspūdingas naujagimio gimimas pateisino visus mano lūkesčius. Naujagimis palengva įslydo tiesiai į akušerės delnus. Išgirdau apačioje duslų jo verksmą ir pagalvojau: „Ar jau viskas?“ Visos nedrąsios mintys išsipildė su kaupu. Šis lengvas gimdymas apvainikavo mano motinystę gražiausiais, ryškiausiais pasaulio žiedais. Atsipirkau tik tarpvietės plyšimu.
Jei moterims būtų leidžiama gimdyti tupint, daugelis gimdyvių į gimdyklą skubėtų kaip į ringą pasitikti pergalės. Kur kas sumažėtų komplikacijų ir operacijų. Lietuvoje šis gimdymo būdas retai taikomas, nors taip gimdo pusė pasaulio moterų.
Kokia aš laiminga, kad Kauno akušerijos-ginekologijos klinikoje šis būdas priimtinas. Personalui dar geriau, greičiau ir paprasčiau. Ginekologas Tomas Biržietis ir akušerė Dovilė Černiauskienė savo profesionaliu darbu sukūrė neįkainojamą vertybių užtaisą mano širdyje. Jiems esu labai DĖKINGA! Sūpuodama mažąjį Adrijų džiaugiuosi, kad pasirinktas geriausias gimdymo būdas išsprendė didžiausias dvejones.
Komentuoja Kauno klinikų gydytojas akušeris-ginekologas dr. Tomas Biržietis
Kodėl mūsų šalyje taip retai taikomas gimdymas tupint?
Manau, jog lemiama reikšmė tenka visagalei tradicijai. Taip gimdė mūsų prosenelės, senelės, mamos, taip gimdo ir dauguma šių dienų gimdyvių.
Taip įpratusios dirbti ir akušerės. Dažnai siūlome gimdyvei pasirinkti padėtį stangų metu, tačiau retai kuri moteris turi nuomonę, o dar rečiau – pageidavimą stangintis ne gulint. Tai ir yra pagrindinės priežastys, kad einama įprastu, lengviausiu, bet nebūtinai geriausiu keliu.
Kodėl šioje srityje vėl pirmauja kauniečiai? Teko girdėti, kad Kauno II klinikinėje ligoninėje ir Mažylio gimdymo namuose toleruojami tokie gimdymai.
Negaliu atsakyti, ar tikrai kauniečiai pirmauja, nes tikros statistikos nėra. Žinau tik, jog kitaip Lietuvoje gimdo vienetai.
Mes leidžiame gimdyvei laisvai judėti viso gimdymo metu, o vertikali padėtis labiau pageidautina nei horizontali. Vis dėlto antrasis, išstūmimo laikotarpis, dažniausiai vyksta gimdyvei gulint.
Ar gydytojams ir akušerėms tikrai daug sunkiau priimti gimdymą, kai moteris ne gulimoje padėtyje?
Techniškai – taip, nes reikia labiau prisitaikyti prie gimdyvės: pasilenkti, atsitūpti, atsiklaupti. Tačiau tai nėra didžiausia kliūtis. Kliūtis mūsų galvose. Turi būti noras keistis, bandyti daryti taip, kaip patogiau pagrindiniam gimdymo komandos dalyviui – gimdyvei.
Kokia pasaulinė patirtis?
Pasaulinę patirtį parašė mama Laimutė: vertikalus gimdymas (kabant, stovint, tupint, klūpant ar kitaip) turi gilias tradicijas daugelyje tautų. Beje, reikėtų kalbėti ir apie kitokias padėtis stanginantis lovoje: ant šono, pusiau sėdint, kurios kartais irgi gali būti patogesnės gimdyvei nei gulėjimas ant nugaros.
Ar taip gimdant (tupint, pusiau stovint) didesnė komplikacijų rizika?
Moksliniai įrodymai sako, jog vertikalus gimdymas palankesnis vaisiui, tačiau tarpvietės plyšimų tokiu atveju pasitaiko kiek daugiau. Žinoma, sveikas naujagimis svarbiau.
Ar toks gimdymas kuo nors skiriasi – greitesnis? Ilgesnis?
Horizontalus gimdymas teoriškai turėtų būti kiek greitesnis, nes vaisių tokiu atveju žemyn traukia ir gravitacinė jėga, ne tik gimdos susitraukimas.
Praktiškai – kuo daugiau matai gimdymų, tuo mažiau gali būti kategoriškas: būna visaip, vieno greito ir lengvo gimdymo recepto visoms moterims iki šiol nesugebėjo pateikti niekas. Sprendimai kiekvienu atveju individualūs ir turėtų būti priimami kartu – dalyvaujant gimdyvei, akušerei, gydytojui.
Ar vaikučiui patogiau slysti gimdymo takais, kai mama gimdo vertikalioje padėtyje?
Vaisiui geriausia gimti be prievartos. Vertikalus gimdymas tam sudaro visas sąlygas. Žinoma, jeigu dėl kokių nors priežasčių reikalinga intervencija (pvz., vakuuminė ekstrakcija ar akušerinės replės), gimdyvei esant vertikalioje padėtyje to atlikti nepavyks, tuo atveju renkamasi gulima padėtis.
Ar dažnai moterys paprašo šio gimdymo būdo?
Ypač retai. Dažniau mes patys pasiūlome, bet entuziazmo ir pritarimo gimdyvės balse neišgirdę elgiamės „tradiciškai“.
Jūsų nuomonė ir patarimai.
Gimdymui reikėtų ruoštis. Geriau save nuteikti, jog „bus nelengva, bet man pavyks“, nei atvirkščiai, kad „tai juokų darbas“. Labai daug reiškia artimo žmogaus pagalba, bendra nuotaika gimdymo metu, kurią sukuria visi dalyvaujantys gimdyme. Norėtųsi, kad kiekvienas naujos gyvybės atėjimas į šį pasaulį būtų šventė, tačiau neretai tai būna nemažas išbandymas visiems, todėl linkėčiau supratimo ir geranoriškumo abiems pusems: ir profesionalams, ir Mamai.
„Mamos žurnalas“
