Kaip nuo infekcijų apsaugoti žindomą kūdikėlį

Žiema – mūšių su virusais ir bakterijomis metas. Kas apgins mažą kūdikėlį? Jau mūsų proseneliai sakydavo: „Motinos pienas – ne tik maistas, bet ir vaistas“. Ar tai patvirtina ir šiuolaikinis mokslas bei medicinos praktika? Konsultuoja vaikų gydytojas Kazimieras Vitkauskas, knygos „Kūdikio žindymas nepakeičiamas kaip motinos meilė“ autorius

Žindomi serga rečiau

Gydytojai įvairiose šalyse nustatė, kad per pirmuosius šešis gyvenimo mėnesius vien tik žindyti  kūdikiai įvairų tipų infekcijų turėjo mažiau, lyginant su nežindytais ar tik iš dalies žindytais kūdikiais. Be to, kuo ilgesnis buvo žindymas, tuo didesnę apsaugą nuo infekcijų jis teikė.

O mokslininkai ištyrę motinos pieno sudėtį, rado daug  įvairių atsparumą teikiančių medžiagų ir net gyvų ląstelių, galinčių sunaikinti užpuolėjus mikrobus.

Dėl imuninės ir neimuninės apsaugos, kurią teikia motinos pienas, gerokai mažesnis žindomų kūdikių sergamumas kvėpavimo organų infekcijomis, o jeigu liga ir išsivysto, ji paprastai būna lengvesnė ir vaiko nereikia gydyti ligoninėje. Žindomi kūdikiai daug rečiau suserga pneumonija, respiracinio sinticinio viruso sukeliamu obstrukciniu (dusulingu) bronchitu. Žindomi kūdikiai 3–4 kartus rečiau serga vidurinės ausies uždegimu. Jiems liga greičiau praeina ir būna mažiau komplikacijų, tokių kaip ausies supūliavimas su būgnelio plyšimu. Nežindomiems kūdikiams 4–6 kartus dažnesnės šlapimo takų infekcijos. Hemohpilus influenzae sukelto meningito rizika žindytiems 4–16 kartų mažesnė negu maitintiems dirbtinai. Žindymas kūdikystėje labai sumažina tikimybę susirgti meningitu 5–10 metų amžiaus vaikams. Žindymas 5 kartus sumažina rotaviruso sukeliamo gastroenterito riziką. Žindomų kūdikių žarnyne rečiau randami parazitai (daugiausia askaridės irlamblijos). Nekrotizuojantis enterokolitas dirbtinai maitinamiems naujagimiams pasitaiko 6–10 kartų dažniau negu vien motinos pieną gaunantiems.

Sargybos desantas

Naujagimis dar yra imunologiškai nesubrendęs savo jėgomis apsiginti nuo infekcijų.

Jį iš dalies saugo kraujyje esantys motinos antikūnai imunoglobulinai, kuriuos, dar negimęs, gavo per placentą. Tačiau virškinimo trakto ir kvėpavimo takų gleivinės, per kurias infekcija gali patekti su maistu ar įkvepiamu oru, lieka nesaugios. Jų apsaugą kūdikiui suteikia motinos pienas.

Žmo­gui su­ser­gus ko­kia nors už­kre­čia­maja li­ga, tai yra kai jį puo­la an­ti­ge­nai – pa­to­ge­niš­ki mik­roor­ga­niz­mai, už­kra­to įsi­ver­ži­mo vie­to­je ky­la „mū­šis“ – už­de­gi­mas. Taip sie­kia­ma su­lai­ky­ti įsi­ver­žė­lius ir juos su­nai­kin­ti. Už­de­gi­mui pa­si­bai­gus, žmo­gaus or­ga­niz­me lie­ka „pri­si­mi­ni­mas“ apie už­puo­lė­jus ir ku­ria­mos at­sar­gu­mo prie­mo­nės prieš juos atei­čiai – ga­mi­na­mi an­ti­kū­nai imu­nog­lo­bu­li­nai. Tai ir yra imu­ni­te­tas. Žin­dan­ti mo­ti­na an­ti­kū­nais ap­rū­pi­na ir sa­vo vai­ke­lį, nes jos krau­jy­je „bu­din­tys“ ir krū­ty­se spe­cia­liai pa­pil­do­mai ga­mi­na­mi imu­nog­lo­bu­li­nai pa­ten­ka ir į pie­ną.

Apsauga pagal poreikį

Mo­ti­nos pie­ne ran­da­ma vi­sų pen­kių ti­pų imu­nog­lo­bu­li­nų. Ypač daug ten su­si­kau­pia sek­re­ci­nio imu­nog­lo­bu­li­no A (sI­gA), ku­ris yra pa­ts svar­biau­sias vi­sų or­ga­niz­mo glei­vi­nių sar­gas.

Kū­di­kis ir mo­ti­na, bū­da­mi to­je pat ap­lin­ko­je, pa­pras­tai yra puo­la­mi tų pa­čių li­gų su­kė­lė­jų. Tai­gi kai ma­ma įkve­pia ar­ba nu­ry­ja bak­te­ri­jų ar vi­ru­sų, pra­de­da­ma pa­čios mo­ti­nos prie­šin­fek­ci­nių an­ti­kū­nų ga­my­ba. Iš ki­tų mo­ti­nos kū­no vie­tų į krū­tis su krau­ju at­ke­lia­vę lim­fo­ci­tai čia at­si­ne­ša ne tik in­for­ma­ci­ją, ko­kių imu­nog­lo­bu­li­nų rei­kia kū­di­kiui ap­gin­ti nuo ga­li­mos in­fek­ci­jos, bet ir pa­tys, įsi­kū­rę pie­no liau­ko­se ir pa­vir­tę plaz­mi­nė­mis ląs­te­lė­mis, dar pa­pil­do­mai gau­siai iš­ski­ria sIgA į pie­ną. Šių antikūnų virš­ki­ni­mo fer­men­tai ne­suar­do. Jie pa­den­gia kū­di­kio žar­nos glei­vi­nę, pa­da­ry­da­mi ją ne­priei­na­mą li­gas su­ke­lian­tiems mik­ro­bams.

Sek­re­ci­niai IgA pa­ties vai­ko lim­fi­nia­me au­di­ny­je pradės pa­ma­žu ga­min­tis tik nuo 4–6 sa­vai­tės. To­dėl mo­ti­nos tei­kia­ma imu­no­lo­gi­nė ap­sau­ga ypač svar­bi nau­ja­gi­miui. Di­džiau­sia sI­gA kon­cent­ra­ci­ja yra prieš­pie­ny­je, siek­da­ma ten 5-10 mg/ml, o pa­skui ma­žė­ja iki 1 mg/ml su­bren­du­sia­me pie­ne. Ta­čiau, pie­nui gau­siau ga­mi­nan­tis, bend­ras kū­di­kio gau­na­mų sI­gA kie­kis ne­su­ma­žė­ja. Be to, mo­ti­nos pie­nas ska­ti­na sI­gA ga­my­bą ir pa­ties kū­di­kio or­ga­niz­me. Imu­nog­lo­bu­li­nus ga­mi­nan­čių ląs­te­lių sis­te­ma vi­siš­kai su­bręs­ta ant­rų­jų gy­ve­ni­mo me­tų pabaigoje.

Įvairūs ginklai

Mo­ti­nos pie­ne gau­su ypatingo baltymas lak­to­fe­ri­no, ku­ris, kū­di­kio žar­ny­ne pri­si­jung­da­mas ge­le­žies mo­le­ku­les, padaro jas ne­priei­na­mas ge­le­ži­mi min­tan­čioms pa­to­ge­ni­nėms bak­te­ri­joms ir stab­do jų au­gi­mą ir dau­gi­ni­mą­si. Tas pats nu­tin­ka ir pienligę sukeliantiems gry­be­liams. Kaip ir sek­re­ci­nis imu­nog­lo­bu­li­nas A, lak­to­fe­ri­nas at­spa­rus virš­ki­ni­mo fer­men­tams.

Dėmesio vertas sudėtingų ang­lia­van­de­nių oli­go­sa­cha­ri­dų prie­šin­fek­ci­nis vei­ki­mas. Tam, kad ga­lė­tų su­kel­ti li­gą, mik­ro­bams pir­miau­sia rei­kia pri­si­tvir­tin­ti prie žmo­gaus or­ga­niz­mo au­di­nių ląs­te­lių. Dau­ge­lio li­gų su­kė­lė­jų pri­si­tvir­ti­ni­mui bū­ti­nos vie­tos su­da­ry­tos iš ang­lia­van­de­nių, ku­rių struk­tū­ra pa­na­ši į mo­ti­nos pie­ne esan­čių oli­go­sa­cha­ri­dų su­dė­tį. Taip bak­te­ri­jos pri­kim­ba prie šių oli­go­sa­cha­ri­dų mo­le­ku­lių ir, dar ne­pa­sie­ku­sios glei­vi­nės ląs­te­lių, tam­pa ne­be­pa­vo­jin­gos žin­do­mam kū­di­kiui.

Motinos pieno epitelio augimo faktoriai skatina epitelinio barjero subrendimą taip pat neleisdami svetimiems agentams prasiskverbti į gleivinę. Priešuždegiminės medžiagos sušvelnina per daug energingas ir kartais net patį vaiką žalojančias jo organizmo reakcijas į mikrobus ir maisto antigenus.

„Baltasis kraujas“

Mūsų visų – žmonių ir kitų gyvūnų – gyslomis tekantis kraujas ne tik palaiko savo šeimininko gyvybę, išnešiodamas po visą kūną kiekvienai ląstelei reikalingas maisto medžiagas, vandenį ir deguonį, bet ir saugo jį nuo ligų. Šią apsaugą, savo ruožtu, atlieka ne tik jau anksčiau paminėtos apsauginės medžiagos antikūnai, bet ir gyvos ląstelės leukocitai, dar vadinami „baltaisiais kraujo kūneliais“. Jų daug atrasta ir motinos piene. Štai todėl tikriausiai nesuklysime sakydami, jog ir motinos pienas yra savotiškas kraujas, o baltas jis tik todėl, kad jame nereikia ir paprastai nėra deguoniui nešančių eritrocitų – raudonųjų kraujo kūnelių.

Leukocitai yra įprasti motinos pieno „kareiviai“. Bendra jų koncentracija panaši kaip ir kraujyje. Skiriasi tik ląstelių „kontingentas“: piene daugiausia makrofagų ir limfocitų, o kraujyje dominuoja neutrofilai. Makrofagai yra dideli leukocitai, naikinantys mikroorganizmus (bakterijas ir grybelius) juos fagocituodami („prarydami“). Motinos pieno limfocitai yra dviejų rūšių: vieni gamina antikūnus, daugiausia sIgA, o kiti ir patys naikina pavojingas bakterijas ir virusus.

Verta žinoti, jog kaitinant, taigi ir pasterizuojant pieną, ląstelės žūsta. Taip pat suyra ir „kovines savybes“ praranda daugelis kitų imuninių medžiagų. Todėl apsirinka mamos, kurios pačios susirgusios ar karščiuodamos ištraukia pieną ir jį virina (nėra prasmės, nes bakterijos į pieną nepatenka), prieš sugirdydamos kūdikiui. Kvėpavimo organų infekcinių ligų sukėlėjai paprastai plinta oro-lašeliniu būdu, ligoniui čiaudint, šnypščiant, kosint ir kalbant, o žarnyninės bakterijos – per jomis užterštą maistą. Taigi labiau padėtų marlinė kaukė, rankų švara ir kitos higienos priemonės.

Gerosios bakterijos

Žarnyno ligas sukeliantys mikrobai savo blogą darbą gali padaryti tik prikibę prie žarnos sienelės gleivinės ir pažeisdami jos vientisumą bei sutrikdydami normalią veiklą. Tuo tarpu motinos pienas turi savybių, sudarančių galimybę kūdikio žarnyne įsigalėti taip vadinamoms „gerosioms“ bakterijoms kurias gausiausiai atstovauja Lac­to­ba­cil­os Bi­fi­dus. Išsidėsčiusios ant žarnų sienelės, jos, tarsi sargybiniai neleidžia prie gleivinės ląstelių prisitvirtinti ligų sukėlėjams. Gerosios bakterijos sustiprina apsauginį barjerą ir skatindamos gleivių gamybą, taip sumažindamos žarnos sienelės pralaidumą. Laktobacilos taip pat aktyvuoja kūdikio žarnoje gamybą funkcinių metabolitų, tokių kaip butiratai, kurie yra pagrindinis žarnyno ląstelių energijos šaltinis. Dėl to energingiau vyksta ir maistingųjų medžiagų įsiurbimas, ir visos žarnos turinį stumiantys judesiai – peristaltika.

Priešams nesvetinga aplinka

Mo­ti­nos pie­no cukrus laktozės liekanos ir sudėtingesni nesuvirškinami motinos pieno angliavandeniai oligosacharidai sukuria kūdikio žarnyne rūgš­čią ter­pę, ne­pa­lan­kią iš­gy­ven­ti dau­ge­liui pa­to­ge­ni­nių (ligas sukeliančių) mik­roor­ga­niz­mų.

Daugeliui ligas sukeliančių mikrobų ypač geros sąlygos tarpti ir daugintis būna nešvaroje, kur yra pūvančių maisto medžiagų.

Puvimu žarnyne genda nesuvirškinti ir neįsisavinti baltymai ir riebalai. Taip dažniau atsitinka karvės pieno pagrindu pagamintais mišiniais maitinamiems kūdikiams. Lyginant su moters pienu, kuriame vyrauja labai lengvai kūdikio žarnyne įsisavinami vandenyje tirpūs baltymai albuminai, karvės piene didumą baltymų sudaro netirpus varškės baltymas kazeinas.

Karvės pieno riebalai taip pat sunkiau suvirškinami ir įsisavinami, negu motinos pieno, kurių smulkesni mikroskopiniai lašeliai ir, be to, su motinos pienu kūdikis netgi gauna papildomai šiuos riebalus žarnyne skaldančio fermento lipazės.

Mo­ti­nos pie­no cukrus laktozės liekanos ir sudėtingesni nesuvirškinami motinos pieno angliavandeniai oligosacharidai sukuria kūdikio žarnyne rūgš­čią ter­pę, ne­pa­lan­kią iš­gy­ven­ti dau­ge­liui pa­to­ge­ni­nių (ligas sukeliančių) mik­roor­ga­niz­mų.

Taigi prie žindomo kūdikio žarnos sienelės gleivinės prisitvirtinti mikrobams ligos sukėlėjams neleidžia ten gausiai įsikūrusi sargyba – gerosios bakterijos, o žarnos spindyje ligų sukėlėjam taip pat „ne gyvenimas“ ir tenka keliauti su išmatomis lauk, kūdikiui nieko blogo nepadarius.

Imuniteto skatinimas

Motinos pienas stimuliuoja ir aktyvųjį kūdikio imunitetą. Žindomų kūdikių atsakas į daugelį skiepų yra geresnis negu nežindomų. Pagrindinis vaiko imunitetą reguliuojantis organas – čiobrialiaukė – 4 mėnesių amžiaus žindomų kūdikių būna dvigubai didesnis negu dirbtinai maitinamų. Apsauginis motinos pieno poveikis prieš infekcijas tęsiasi daugelį metų ir po to, kai žindyti nustojama.

Priešinfekcinių veiksnių ypač daug priešpienyje, subrendusiame piene jų koncentracija sumažėja. Tačiau dėl didėjančio viso pieno kiekio bendras poveikis išlieka, kol vaikas žindomas. Nujunkymo laikotarpiu imuninių medžiagų koncentracija motinos piene vėl padidėja. Motinos pieno priešinfekcinių faktorių įvairovė priklauso nuo kiekvienos motinos imunologinės „istorijos“ ir yra pritaikyta būtent jos kūdikio poreikiams. Be abejo, karvės pienas neturi nei žmogui būdingų imunoglobulinų, nei kitų kūdikiui atsparumą infekcijoms teikiančių savybių. Dar labiau bejėgis yra negyvas iš konservuotų miltelių paruoštas mišinukas.

„Mamos žurnalas“