Tokia maža kūno dalelė, didumo sulig saga, o kelia tiek daug klausimų! Konsultuoja Dr. Eglė Markūnienė, gydytoja neonatologė, Kauno medicinos universiteto Neonatologijos klinikos vadovė, medicinos mokslų daktarė.
Pulsuojanti virkštelė
Visi žino, jog mažylis motinos įsčiose maitinamas per virkštelę. Gimus naujagimiui dar kurį laiką matome, kad virkštelė pulsuoja motinos širdies susitraukimo ritmu. Kada ir ką su ja daryti? Gyvūnai instinktyviai žino – perkąsti. Žmonės irgi turi šį instinktą, tačiau žmogus ir protauja – o kaip tai atlikti geriausiu ir saugiausiu būdu? Liaudyje yra posakis apie nesavarankišką žmogų arba labai kontroliuojančią savo suaugusį vaiką motiną, jog „virkštelė jiems dar nenutrūkusi“. Virkštelės tvarkymo klausimu atlikta nemažai įvairiausių tyrimų. O kaip yra gyvenime? Kurį laiką koks nors teiginys, rekomendacija atrodo vienintelė tiesa, po kurio laiko kažkas suabejoja ta tiesa ir pradedama ją tikrinti. Tuomet gali būti atrandama ir kita tiesa.
Kada užspausti virkštelę?
Buvo atliktas tyrimas, kuriame buvo tiriama beveik 300 naujagimių. Vienai naujagimiui grupei virkštelė buvo perspaudžiama ir perkerpama per 15 sekundžių po gimimo, kitiems – per pirmą gyvenimo minutę, o tretiems – trečią gyvenimo minutę. Paaiškėjo, jog labai greitai užspaudžiant virkštelę, kol ji pulsuoja ir dar atiteka kraujo, prisotinto deguonimi, naujagimiai gauna mažiau deguonies ir patenka į anemijos rizikos grupę (anemija arba mažakraujystė, kai organizme trūksta raudonųjų kraujo kūnelių, kurie aprūpina jį deguonimi; tada kraujas „skystesnis“, širdis turi dirbti dažniau, kad aprūpintų galvos smegenis reikiamu deguonies kiekiu). Kai virkštelė užspaudžiama trečią gyvenimo minutę ir vėliau, naujagimiai patenka į policitemijos rizikos grupę (policitemija – kai organizme per daug raudonųjų kūnelių, kraujas darosi klampus, jis sunkiai teka smulkiomis kraujagyslėmis ir smegenys vėl patiria deguonies badą, o tai gali rimtai pakenkti tolesnei naujagimio raidai).
Taigi, pagal dabartinius tyrimus, perspausti ir perkirpti virkštelę reikia pirmą gyvenimo minutę, kai ji nustoja pulsuoti, kraujas nebeteka iš placentos į naujagimio kūnelį.
Iškilmingas momentas
Dažnai medikai pasiūlo šiame iškilmingame momente dalyvauti tėveliui ir perkirpti virkštelę. Tėveliai labai išsigąsta, nes jiems atrodo, kad vaikučiui gali skaudėti. Virkštelė neturi nervinio tinklo, ir nei kerpant, nei džiūstant, nei ją vėliau prižiūrint vaikeliui neskauda. Reikėtų atsiminti, jog tėveliui derėtų būti nusiplovus rankas, nors jam teks paliesti tik žirkles, bet dėl paprasčiausios švaros tai primygtinai rekomenduojama. Paprastai virkštelės galas būna paliktas gana ilgas, nes iš pradžių ji užspaudžiama dviem instrumentais, vadinamais kocheriais, nuo mamos ir vaiko pusės, o per vidurį tėvelis paprašomas perkirpti virkštelę. Tai pirmasis vaikelio atsiskyrimas nuo motinos. Tuomet naujagimis sausinamas ir guldomas motinai ant nuogo kūno, ant krūtinės. Po to, kai mažylis nusiramins, pailsės pas mamytę, sušils, pats susiras krūtį ir sočiai užvalgys, galėsime pakviesti tėvelį sutvarkyti virkštelę.
Spaustukai – krokodilai
Lietuvoje virkštelei užspausti, kad ji nudžiūtų ir nukristų, naudojami specialūs spaustukai, medikų vadinami „krokodilais“. Geriausia „krokodilą“ užspausti 1-2 cm nuo bambos žiedo. Kuo ilgesnę paliekame virkštelės kultę, tuo ilgiau ji džiūsta. Spaustuko nereikėtų ir dėti labai arti bambos žiedo, nes kartai ant virkštelės būna odos išaugėlių ir užspaudus toje odelėje kraujotaką, gali atsirasti nepageidaujamų žaizdelių, nekrozės židinėlių, o tai kelia infekcijos į naujagimio organizmą patekimo pavojų (virkštelė – tai patys atviriausi vartai infekcijai pirmas kelias paras po gimimo).
Kaip džiūsta ir nukrenta virkštelė
Virkštelė būna įvairių storių. Tai priklauso nuo želatininės medžiagos – nuo to, kiek jos susikaupia apie tris virkštelėje esančias kraujagysles. Tos kraujagyslės – tai dvi arterijos, kurios tiekia kraują vaikeliui su maisto medžiagomis, deguonimi, ir viena vena, kuria teka kraujas iš vaisiaus į placentą. Kuo tos želatininės medžiagos daugiau, tuo virkštelė ilgiau džius. Kitas veiksnys, įtakojantis virkštelės džiūvimą, yra bakterijos, kurios nuo motinos ir aplinkos apsėja vaikelio odelę. Nuo to priklauso, ar virkštelė džius sausai, ar drėgnai. Pagrindinai „veikėjai“ virkštelės nukritimo procese yra leukocitai. Jie ją infiltruoja ir tarsi „suvalgo“, atidalina.
Sausai džiūvanti virkštelė tampa kieta, susitraukusi, susiraukšlėjusi, kartai gali nemaloniai dirginti aplinkinius audinius, nuo jos nesklinda joks kvapas. Tokį virkštelės džiūvimo būdą labai mėgsta medikai.
Kitai daliai naujagimių virkštelė džiūsta drėgnai. Ji išlieka minkšta, aplink „apsigleivėja“ (motinų žodžiais), kartais kabo tik ant kokio siūlelio, dažnai sklinda neįprastas kvapas, ir medikai ar tėvai jį laiko nemaloniu. Dažniausiai kriminalai ir prasideda su tokia virkštele – puolama ją valyti įvairiais tirpalais, tėvai gąsdinami, jog čia jau uždegimas (omfalitas), reikės gultis į ligoninę.
Ar tepti spiritu ir kalio permanganatu
Visos žaizdos yra apsėtos odoje dominuojančia įvairiausia mikroflora, tačiau dažniausiai jos nėra infekuotos. Pagal naujausius žaizdų gydymo metodus, reikia ją stengtis kuo rečiau perrišti (kalbu apie tikras žaizdas), nenuvalyti susidariusių granuliacijų, nes tai sutrikdo žaizdos natūralų gijimą 4-6 valandas.
Buvo atliktas tyrimais, kaip greičiau džiūsta ir nukrenta virkštelė – ar tepant alkoholiu, ar netepant. Natūraliai gyjant ir nenaudojant alkoholio virkštelės atsidalijimo laikas buvo 1,7 dienos trumpesnis nei naudojant alkoholį. Nė vienam iš tirtų 1811 naujagimių nebuvo infekcijos. Todėl galima teigti, jog virkštelė gali džiūti iki nukrenta nuo kelių dienų iki 2-3 savaičių.
Lietuvoje ilgą laiką buvo standartiškai patariama virkštelę, o vėliau po nukritimo ir bambutę valyti 70° spiritu ir 5 proc. kalio permanganato tirpalu. Peržvelgus visą literatūrą, patarimo virkštelės priežiūrai naudoti kalio permanganatą rasti nepavyko, išskyrus buvusias sovietines respublikas. Mokslinio pagrindimo tam irgi nėra. Tačiau buvo rasta straipsnių apie mangano toksiškumą. Jis pažeidžia nervų sistemą, randamas hiperaktyvių žmonių plaukuose. O juk kalio permanganatas buvo rekomenduojamas ne tik virkštelei ir bambutei prižiūrėti, bet ir pilti į vonelę naujagimiui maudyti. Juk mes puikiai žinome, kad bet kokie chemikalai labai gerai susigeria per odą. Kokį poveikį tai galėjo turėti ar dar turės žmogaus organizmui – nėra žinoma.
Kokios medžiagos virkštelės priežiūrai buvo ir yra naudojamos pasaulyje?
Alkoholis (70° spiritas)
* Plačiai naudojamas rutininei virkštelės priežiūrai. Oda jo nespėja absorbuoti, nes iki to laiko paprastai būna išgaravęs. Tačiau pasitaikydavo alkoholio intoksikacijos atvejų naujagimiams. Taip atsitinka, kai naudojama ypač daug alkoholio virkštelei prižiūrėti.
* Yra padaryta studija rodanti, jog virkštelė apsėjama mikroorganizmaistuoj pat panaudojus alkoholio.
* Įrodyta, jog alkoholis ilgina virkštelės atsidalijimo laiką.
* Nėra įrodyta, jog alkoholis mažintų bakterinę kolonizaciją ar infekciją.
* Kai kurios studijos rodo jog nėra žymaus skirtumo tarp valymo spiritu ar visai negydant.
Betadinas
* Taip pat dažna antibakterinė medžiaga, naudojama virkštelės priežiūrai.
* Kai absorbuojamas didelis kiekis betadino, ši medžiaga padidina jodo koncentraciją serume (betadino sudėtyje yra jodo), pakankamai tiek, jog gali sutrikdyti naujagimio skydliaukės veiklą.
* Yra pakankamai įrodymų, kad betadinas netinka kasdienei bambutės priežiūrai.
* Jeigu betadinas vis dėlto naudojamas, tuomet reikia jį vartoti trumpai, vėliau gerai nuplauti ir niekada neuždengti.
„Trigubas dažas“
* Sudėtis: briliantinė žaluma, metileno mėlis, proflavino hemisulfatas.
* Retai pasitaiko intoksikacija. Gali sukelti odos nekrozę, jei jis gausiai tepamas aplink bambutę.
* Ilgas metileno mėlio naudojimas suaugusiesiems gali sukelti pykinimą, vėmimą, diarėją, gleivinės opėjimą. Protinga būtų manyti jog „trejopas dažas“ gali sukelti panašių efektų ir naujagimiams.
* Lietuvoje šios medžiagos nenaudojame, tačiau gana plačiai naudojama briliantinė žaluma. Mokslinių įrodymų dėl jos naudojimo rasti nepavyko.
Vietiniai antibiotikai: neomicinas, gentamicinas, sidabro sulfadiazinas
* Intoksikacija šiais antimikrobiniais preparatais sukelia alerginį kontaktinį dermatitą, alerginį šoką (retai), neurologinį kurtumą (retai).
* Pastebėta, kad ilgesnį laiką panaudojus šių preparatų, bakterijos tampa atsparios.
* Yra pasitaikę atvejų, jog vietiškai naudojami šie preparatai gali įjautrinti odą, vėliau gyvenime gali atsirasti alerginių reakcijų.
* Yra pakankamai įrodymų, jog vietiniai antibiotikai netinka kasdienei virkštelės priežiūrai.
Hexachlorofanas ir chlorheksidinas
* Tai plataus veikimo spektro antimikrobiniai preparatai.
* Hexachlorofanas saugus, kai vartojamas tinkamai.
* Abu preparatai saugūs, kai tinkamai naudojami išnešiotiems naujagimiams, tik tepant toje vietoje ir po to neuždengiant.
* Gali atsirasti vietinių reakcijų, kai naudojamos neišnešiotiems naujagimiams.
* Švedijoje virkštelei prižiūrėti gana dažnai naudojamas chlorheksidinas, tik po to būtina virkštelę ar bambutę nuplauti vandeniu.
Vokietijoje netepama niekuo
Kaip minėjau, virkštelės atsidalijimą daugiausiai lemia leukocitai. Visokie antimikrobiniai preparatai mažina leukocitų migraciją ir aktyvumą.
Valant antimikrobiniais preparatais pašalinamos ne tik susidariusios granuliacijos, bet ir bakterijos, žaizda gyja lėčiau. Vokietijoje virkštelė paliekama džiūti natūraliai ir dėl to infekuotų naujagimių nepadaugėjo.
Taigi į natūralius procesus kištis derėtų kuo mažiau. Pasaulio sveikatos organizacijos ekspertai, remdamiesi mokslo įrodymais, teigia, jog naujagimiui nereikia sterilumo, jam reikia švaros: švarių drabužėlių, švarių rankų. Vandens virinti naujagimiui maudyti, kol neužgijusi bambutė, NEREIKIA. Patys pagalvokime, jei vandenį naudojame maistui, gėrimui, tai kodėl jį reikėtų virinti maudymui? Higienos požiūriu vandentiekio vanduo Lietuvoje yra labai švarus. Jei naudojamas vanduo iš šulinio, dėl tam tikro atsargumo, vis dėlto patariame, kol džius virkštelė, naudoti virintą vandenį.
Bambutės priežiūros pagrindai tėvams:
* Bambutei prižiūrėti namuose nenaudoti jokių cheminių medžiagų, išskyrus vandenį.
* Maudyti naujagimį tiek esant virkštelei, tiek jai nukritus. Po maudymo – nusausinti.
* Jei nukritus virkštelei susidaro šašas, jį reikia suminkštinti, bet nulupti nereikia. Minkštinti galima drėkinamaisiais losjonais su šlapalu, vaikišku natūraliu aliejumi. Netinka antimikrobiniai preparatai.
* Kreiptis į šeimos gydytoją, jeigu pastebėjote patinimą ar paraudimą daugiau nei 5 mm apie bambos žiedą. Neatidėliotina medicinos pagalba suteikiama, jeigu, esant šiems simptomams, kūdikis karščiuoja, yra vangus, mieguistas, atsisako valgyti.
Paraudęs, paburkęs bambutės žiedas
Deja, turbūt dėl inercijos, rutinos, nesidomėjimo naujienomis, tėvai susidurs su labai prieštaringomis medikų rekomendacijomis. Todėl siūlome šią lentelę iškirpti ir įteikti savo šeimos gydytojui.
Virkštelės priežiūra
1.Užspausta spaustuku virkštelė paliekama džiūti natūraliai. 1-2 kartus per dieną valoma vandeniu ir nusausinama. Taip pat reikia valyti ir nukritus virkštelei, kol užgyja bambutės žaizda. Arba
2.Kartą per dieną virkštelė valoma 70o spiritu, nukritus jai, taip pat valoma bambutė.
3.Nei virkštelės, nei gyjančios bambutės negalima uždengti sauskelnėmis.
1.Naujagimis maudomas 37oC vandentiekio vandenyje (nevirintame, be kalio permanganato) 2-3 kartus per savaitę.
2.Šulinio vanduo naudojamas virintas, kol užgis bambutė.
3.Sausai odai tepti tinkami natūralūs aliejai be konservantų (saulėgrąžų, jojobos, migdolų, sezamo, kviečių daigų ir kt.).
4.Naujagimis prausiamas su muilu 1-2 kartus per savaitę.
Bambutės grožis
Tėveliai dažnai domisi bambos grožiu. Bambutės grožio vienaip ar kitaip nukirpta virkštelė niekaip neįtakoja. Bambutė bus tokia, kokia ji genetiškai užprogramuota (kaip akių spalva). Pasitaiko bambos išvaržėlių. Nedidelės išvaržėlės (kai vaikučiui verkiant ar stenant darosi bambos burbuliukas) dažniausiai išnyksta savaime, nes augant vaikeliui, stiprėja pilvo siena ir mažėja bambutės žiedas. Čia gali padidėti ir mankštelės, mažylio plukdymas, mokymas plaukti. Kilus įtarimui, jog yra išvarža, reikėtų pasitarti su šeimos gydytoju ar chirurgu.
„Mamos žurnalas“
