Virkštelė būna įvairaus storio. Tai priklauso nuo želatininės medžiagos – nuo to, kiek jos susikaupia apie tris virkštelėje esančias kraujagysles. Tos kraujagyslės – tai dvi arterijos, kurios tiekia kraują vaikeliui su maisto medžiagomis, deguonimi, ir viena vena, kuria teka kraujas iš vaisiaus į placentą. Kuo tos želatininės medžiagos daugiau, tuo virkštelė ilgiau džiūs. Kitas veiksnys, lemiantis, kaip greitai virkštelė džiūs, yra bakterijos, kurios nuo motinos ir aplinkos apsėja vaikelio odelę. Nuo to priklauso, ar virkštelė džiūs sausai, ar drėgnai. Pagrindinai „veikėjai“ virkštelės nukritimo procese yra leukocitai. Jie ją infiltruoja ir tarsi „suvalgo“, atidalina.
Sausai džiūvanti virkštelė tampa kieta, susitraukusi, susiraukšlėjusi, kartais gali nemaloniai dirginti aplinkinius audinius, nuo jos nesklinda joks kvapas. Tokį virkštelės džiūvimo būdą labai mėgsta medikai.
Kitai daliai naujagimių virkštelė džiūsta drėgnai. Ji išlieka minkšta, aplink „apsigleivėja“ (mamų žodžiais), kartais kabo tik ant kokio siūlelio, dažnai sklinda neįprastas kvapas, ir medikai ar tėvai jį laiko nemaloniu. Virkštelė gali džiūti, kol nukrenta, nuo kelių dienų iki 2–3 savaičių. Nors kai kuriose šalyse naujagimio virkštelę tik užspaudžia ir palieka džiūti kaip natūralų gamtos procesą (po tokių procedūrų komplikacijų neįregistruota), kai bamba skleidžia nemalonų kvapą, būtina naudoti dezinfekuojamąsias priemones, kad neįsimestų infekcija. Valymas medicininėmis priemonėmis sveikatai nekenksmingas, užtat apsaugo nuo bambutės infekcijos, kurios pasekmės gali būti liūdnos. Dezinfekuojamųjų priemonių, suderintų specialiai kūdikiams, rasite vaistinėse.
„Mamos žurnalas“
