„Viešpatie, sukurk tyrą širdį man, ir tebus Dvasia Tau ištikima. Aš tarsi molis, mano Puodžius Tu – imki ir žieski, Tau aš paklūstu.“
Šie giesmės žodžiai man visada buvo tarsi malda. Ypač tomis akimirkomis, kai širdyje teliko klausimai, skausmas ir viltis. Kai maldų buvo daug, o atsakymų – mažai. Kai atrodė, kad mano kūnas išduoda, bet širdis vis dar šnabžda: „Tikėk“. Noriu pasidalinti savo istorija su tomis, kurios taip pat išgyveno praradimą, ilgesį, nesibaigiantį laukimą ar tylų skausmą.
Kai pirmą kartą sužinojome, kad laukiamės, širdis dainavo. Dvi juostelės – tai atrodė kaip pažadas. Džiaugsmas, planai, svajonės. Tačiau tas mažas stebuklas iškeliavo dar net nespėjus visko garsiai ištarti. Skausmas buvo toks aštrus, toks tylus ir gilus, kad net pati sau bijojau jį pripažinti. O aplink – draugių nėštumai, vadovių džiugios naujienos, šventės, kuriose šypsojomės išorėje, bet viduje verkiame. Tuomet pirmą kartą paklausiau Dievo – kodėl?
Bet tada Dievas pradėjo kalbėti. Ne per stebuklingus ženklus, o per žmones. Per žodžius, per kunigo pamokslą, kuris mane išjudino. Per tylų buvimą prie bažnyčios durų, kai, nežinodama maldų, tiesiog kalbėjausi su Juo kaip su draugu. Per giesmę, kuri tapo mano kasdienybės palydove. Per savo vyrą, kuris tyliai laikė už rankos, kai širdyje ūžė audros.
Mūsų kelias į sūnų Adomą nebuvo tiesus. Tarp gydytojų, tyrimų, vilčių ir diagnozių – buvo ir džiugių pažadų, ir atšiaurių išvadų. Buvo žodžiai: „tik dirbtinis apvaisinimas“. Bet tada – naujas gydytojas, maža operacija ir žodžiai: „po trijų mėnesių jau galite planuoti“. Ir tada – vėl dvi juostelės. Šįkart – ramybėje, tikėjime ir širdyje jau sukurta erdve priimti Dievo dovaną. Taip gimė Adomas. Ramintojos bažnyčios, Alfa kurso, maldų ir dvasinės šviesos vaikas. Stebuklas.
Bet mano kelias į motinystę buvo ne vien rožėmis klotas. Buvo dar vienas nėštumas, dar vienas netekties kartėlis. Ir dar vienas. Sužinojau apie savo sveikatos būklę – antifosfolipidinį sindromą. Diagnozė paaiškino, bet nepanaikino skausmo. Ir vis dėlto, šįkart skausmas buvo apgaubtas ramybės. Ne todėl, kad mažiau skaudėjo, bet todėl, kad buvau Dievo rankose. Mano širdis jau mokėjo tarti: „Tesie Tavo valia“.
Tad ar Dievas gydo šiandien? Taip. Jis gydo ne visada taip, kaip mes tikimės – ne momentu, ne iškart, ne viena malda. Bet Jis gydo per mūsų bendrakeleivius, per apkabinimus, per netikėtus žodžius, per kunigus, gydytojus, draugus. Per giesmę, kuri skamba tada, kai reikia. Per tylą, kurioje girdi tik širdį. Per tikėjimą, kuris atgyja net tada, kai atrodo, jog išblėso.
Jei tu – moteris, kuri laukia, kuri meldėsi, kuri neteko, kuri kiekvieną mėnesį iš naujo suskausta – žinok, tu ne viena. Dievas mato tavo širdį. Jis supranta tavo ašaras. Ir net jei šiandien atrodo, kad stebuklas dar neateina – gal jis jau pakeliui. Arba gal Dievas kuria stebuklą tavyje – širdies permainą, tikėjimo stiprumą, švelnumą sau.
Ir dar noriu pasakyti – tavo istorija jau yra svarbi. Net jei vaikelio dar nėra. Net jei jis buvo, bet išėjo. Tu esi mama. Tu esi mylima. Tu esi drąsi.
Pabaigsiu taip, kaip pradėjau.
Viešpatie, sukurk tyrą širdį man ir tebus Dvasia Tau ištikima. Aš tarsi molis, mano Puodžius Tu – imki ir žieski, Tau aš paklūstu.
Indrė Alkovskienė www.psichologovaltyje.lt
