Viskas prasidėjo prieš keletą metų šeimos kelionėje po Europą, kai žurnalistei Dovilei Štuikienei (56 m.) prireikė šiukšliadėžės išmesti ledų popierėliui. „Išlipau iš mašinos, nuėjau dairydamasi prie kažkokios mažytės parduotuvėlės, paskui apsukau ratą iš kitos pusės, nužingsniavau iki prekybcentrio ir tik ten viduje išmečiau. Užsukusi į WC, ėmiau ir užsitrenkiau kabinoje. Klebenau ir trankiau duris – nieko. Staiga užgeso šviesa…
Pagalvojau, viskas, mane užrakins, aš be telefono, šeima nežino, kur esu, tai staigiai išspyriau duris ir ištrūkau. Eidama atgal ir sugalvojau siužetą. Herojė užsitrenkia lygiai taip pat, kaip ir aš, o paskui prasideda pats įdomumas…“ – intriguoja detektyvinį romaną „Antrininkė“ (išleido BALTO leidybos namai) Vilniaus knygų mugėje pristatanti žurnalo „Laimė“ autorė.
Romano „Antrininkė“ siužetas prasideda nuo ramios šeimos kelionės automobiliu po Europą. Tačiau kai viename Čekijos mieste Lina išeina ieškoti šiukšlių dėžės, vyras ir dukra nebesulaukia jos grįžtančios nei po pusvalandžio, nei po valandos, nei po dviejų. Netrukus jiems tenka vykti į ligoninę atpažinti avarijoje žuvusios moters kūno. Stulbinamas panašumas į kitoje šalyje gyvenusią moterį bloškia vertėją Liną iš saugaus rutininio gyvenimo į visiškai priešingą – pilną nešvaraus farmacijos verslo paslapčių ir nusikaltimų. Įkalinta svetimoje šalyje, paveikta psichotropinių medžiagų, gąsdinama ir šantažuojama, Lina bando išsaugoti sveiką protą ir išsivaduoti iš tankaus voratinklio, kurį supynė praeities vaiduokliai ir nežinia dėl ateities.
„Smagiai užsukta istorija, kai ne viskas taip paprasta, kaip atrodo. Lengvai skaitomas, kinematografiškas kūrinys. Holivudas iš jo padarytų gerą filmą“, – tai rašytojos Ugnės Barauskaitės nuomonė apie „Antrininkę“.
Ši jūsų knyga – trečioji. Kokios buvo pirmosios dvi?
„Moterų miestas“ – komiškų autorinių skilčių, publikuotų žurnale „Laima“, rinkinys: buvo smagu pakedenti linksmąją gyvenimo pusę. Dramatiškąją kedenome kartu su bendraautore Ramune Šuščevičiūte knygoje „Prabudimai. Gydančios istorijos“ – tai mūsų ir mūsų pažįstamų gyvenimiškos situacijos be pagražinimų.
„Antrininkė“ – visiškai kitokio žanro knyga. Kaip atsirado detektyvinis romanas?
Skaičiau ir skaitau daug įvairių knygų, bet trileriai ir detektyvai visada tarsi išneša iš rutinos ir įmeta į mažai pažįstamą pasaulį – kaip atsvarą nusistovėjusiai gyvenimo tėkmei. Dar yra tas paslapties momentas, noras „rasti“ nusikaltėlį (gerai, kai tai nutinka ne ties knygos viduriu…).
Tad, galima sakyti, trilerių mėgėjai siužetas į galvą šovė neatsitiktinai… Kaip jis virto kūnu – romanu?
Pasidėjau tą siužetą į atminties stalčiuką ir pamiršau. Bet kartą sutikau buvusią kolegę, leidyklos redaktorę, ji paklausė, gal ką rašau. Sakiau, na, yra toks siužetas, bet neparašysiu, nes reikia konsultantų, tai užtruks ir t. t. Išvardinau dar kokias penkias priežastis. Bet ji gudriai paklausė: „O jei tau padėsiu su tais konsultantais, rašysi?“ Lengvai prižadėjau, paskui teko srėbt, ką priviriau…
Kokių sričių konsultantų prireikė?
Mano konsultantės buvo gydytoja psichiatrė, farmacininkė, chemikė, kriminalistė, vertėja, vienuolė. Viena farmacijos kompanijos atstovė, panorusi likti nežinoma, papasakojo šį tą iš savo patirties: kaip vienos galingos farmacijos kompanijos vadybininkė nesunkiai įtikino kelias vaistininkes, kad populiarus vaistas nuo skausmo gali padėti ir karščiuojant (nors apraše nurodoma, kad jokiu būdu ne). Ne visi vaistininkai įdėmiai juos perskaito, o farmacija yra verslas – norima parduoti kuo daugiau ir kuo greičiau, todėl kartais ir gydytojams švelniai patariama didinti vaistų dozes… Ir kad yra ne Europos Sąjungos šalių, kur klesti nelegalūs vaistų fabrikėliai, – pakuotės niekuo nesiskiria nuo originalių, tik vaistai neveikia taip, kaip turėtų. Be to, daug kalbama apie priklausomybę nuo alkoholio, bet nieko apie priklausomybę nuo vaistų, kuri, pasak gydytojų psichiatrų, dabar labai paplitusi.
Pasirodo, rašant romaną reikia ilgas valandas praleisti ne tik prie kompiuterio, bet ir tikrinant galybę detalių – kad ir tai, kiek žingsnių nueitų herojė, lankydama mėgstamas miesto vietas…
Prieš pradėdama pirmąjį skyrių, kuriame mano herojė po dvejų metų grįžta į Vilnių, nuėjau visą ilgą maršrutą per miestą, kaip eina ir ji, lipau į Stalo kalną skaičiuodama visus 235 laiptelius, pasėdėjau ant jos mėgstamo 78-o ir labai greitai užliuoksėjau į viršų, pamačiusi iš paskos šnopuojantį vyriškį. Buvo vakaras, nė gyvos dvasios, tikrai nejauku…
Bet tikrinau ne viską – tik tai, kas pačiai buvo įdomu, be to, nesinorėjo taip nugrybauti į šoną, kad situacijos keltų juoką profesionalams. Esu skaičiusi visišką nesąmonę apie redakcijos darbą, tai paskui autoriumi ir toliau nebetiki.
Todėl ir bandėte guglo žemėlapiuose įžiūrėti, kaip realybėje atrodo policijos poskyris viename Čekijos miestelyje, kur herojė išlipa iš mašinos išmesti ledų popierėlio?
Gugle apžiūrėjau viską iš išorės. Kaip atrodo policijos poskyris iš vidaus, irgi buvo įdomu, o dar likimas pamėtėjo situaciją – pamečiau mobilųjį, kažkas rado, nunešė į policiją, man paskambino toks keistas policininkas ir ėmė kalbėti taip, lyg būčiau kuo nors įtariama. Atvykau į poskyrį, teko jo ilgokai palaukti, taigi apžiūrėjau aplinką ir keletą išraiškingų personažų, vėliau juos aprašiau.
Ir tokių sutapimų per metus, kol rašėte romaną, buvo ne vienas?
Istorijos ėmė vykti vėliau, kai buvau jau beveik parašiusi, – tarkime, gatvėje sutikau senutes dvynes, apsirengusias beveik taip pat, kaip seserys liudininkės knygoje, visur pasipainiodavo merginos mėlynais plaukais, kaip herojės jaunystėje. Vaikščiodama su šunimi kartą užklydau į nematytą vietą miške ir pamačiau beveik tokį pat savo aprašytą namą, kuriame kalėjo romano herojė. Manau, tie siužeto vingiai taip įlenda į galvą, kad paskui ima rezonuoti realybėje, – kol psichologiškai atsijungi nuo parašytos knygos.
„Antrininkė“ – ne tik trileris, bet ir pasakojimas apie moterį, kuri, daug patyrusi vaikystėje ir jaunystėje, mano, kad negyvena spalvingai, ne taip, kaip viešumoje matomi veidai. Ar tokią mintį įkvėpė žurnalisto darbas, – manau, ne kartą teko susidurti su skirtumu, koks žmogus yra realiame gyvenime, o koks jo paveikslas pateikiamas viešumoje?
Taip, žmones tikrai veikia socialiniai tinklai – juose ne tik selebritės, bet ir birutės iš provincijos parodo susikurtus tobulus savo fantomus: jei žiemą praleidai ne Balyje, neapsilankei keliuose vakarėliuose apsitempusi tobula suknia, neiškišai apnuogintos kojos įsikibusi į parankę išpuoselėtam vyrukui, neparodei savo kačių, šunų ir rausvaskruosčių klusnių vaikų, tikriausiai net negyvenai! Be to, visi dar ieško savęs, eina iš komforto zonų, o tu stovi vietoje kaip stulpas!
Gal ir detektyvo rašymas buvo savotiškas iššūkis ir išėjimas iš komforto zonos?
Buityje tikrai esu chaotiška, bet rašydama laikausi griežtos disciplinos: skyrius per savaitę ir – jokių atsikalbinėjimų! Šeima ir kai kurie draugai žinojo, kad rašau, bet neturėdavau ką atsakyti į klausimą: „Apie ką?“ Palaukit, žmonės, perskaitysit!
Galvoje kaip saugykloje nešiojiesi galybę faktų, nieko nuostabaus, kad prasprūsta kokios nors detalės, vėliau jas gaudo redaktoriai. Na, kai herojė išeina su mėlyna suknele spalį, tik pradėjus rašyti, o grįžta su raudona, kai parašai kitą skyrių kovą, nes pasakoji istoriją trijų herojų lūpomis, – nieko nuostabaus, neesminės detalės tiesiog iškrinta iš atminties.
Kartais rašytojai kaltinami, kad sugalvojo muilo operą, kad gyvenime taip nebūna… Bet gyvenime būna dar įdomiau!
Buvau įtraukusi vieną epizodą tiesiai iš gyvenimo, paskui išbraukiau, nes tikrai atrodė kaip epizodas iš muilo operos.
Rašydama vis aptikdavau informacijos apie išimamus iš rinkos nepakankamai patikrintus vaistus dėl jų šalutinio poveikio – buvau sukaupusi straipsnių rinkinėlį, kas per pusmetį įvyko farmacijos pasaulyje. Technologijos vystosi, vaistai gelbsti gyvybes, tai puiku, bet yra ir kita pusė, – jei prasilenkiama su sąžine, padaroma daug žalos.
Padėjus tašką palengvėjo ir…
Kaip kokiai ožkai morka man buvo tolumoje šmėžuojantis malonumas iki soties prisiskaityti ir pasėdėti prie kriminalinių serialų. Rašydama neskaičiau, nes nenorėjau, kad į galvą lįstų svetimi siužetai, o ištverti neskaičius užkietėjusiai knygų žiurkei buvo laaabai didelis išbandymas! Kai baigiau, puoliau skaityti viską iš eilės, prisiėmiau iš bibliotekos, pirkau, šluote šlaviau neskaitytų knygų lentynėlę. Atsivalgiau! Dabar ramu, galiu skaityti nespringdama.
Kaip manote, kodėl dažnas ryte ryja verstinius trilerius, meilės romanus, bet lietuviški juos atbaido. Ar nekilo mintis pasirašyti romaną neatspėjama pavarde ir taip sumėtyti pėdas, kad Lietuvos nebūtų nė kruopelės, – nebent herojaus protėviai iš ten būtų kilę?
Yra tas stereotipas, kad lietuviai „ne rašytojai“ rašo prastai, nes argi jie gali mokėti rašyti? Kitose šalyse niekam neužkliūva, kai knygas rašo žurnalistai (jų tikrai nemažai). Pas mus vyrauja keistas viduramžiškas požiūris į rašymą: rašant reikia kankintis, rašyti gali tik pateptieji, literatūra turi vesti į tiesą ir šviesą, o pramoginė tiesiog neverta dėmesio. Neseniai skaičiau vieną amerikietės detektyvą, jame sudėta viskas, dėl ko skaitytojai knygą galimai pirktų: veiksmas vyksta senoje pilyje, daug dėmesio skiriama meilės istorijai (detektyvams tai turėtų būti tik prieskonis), primaišoma banalios mistikos, nuobodžiai aprašomos suknios, bateliai ir peizažai. Žodžiu, visiškai primityvi eklektika, o dar nuo pusės knygos ima aiškėti pabaiga. Įsivaizduoju: jei viršelyje būtų ne angliška, o lietuviška pavardė, tos knygos joks Lietuvos leidėjas neleistų. Bet štai perleidžia su anonsu „bestseleris“!
Vilniaus knygų mugėje romanas „Antrininkė“ bus pristatomas diskusijoje, kodėl žurnalistai imasi rašyti romanus, – pastaruoju metu pasirodė ne viena jūsų kolegos grožinė knyga. Tad jei pradedant nuo pat pradžių – kodėl tapote žurnaliste?
Mokykloje sekėsi ir patiko du dalykai – lietuvių kalba ir fizika. Bet kadangi nuoširdžiai nekenčiau matematikos, o fizikoje be jos nė iš vietos, rinkausi žurnalistiką. Turėjau puikų lietuvių kalbos mokytoją, jis mane vis išstumdavo į visokiausius moksleivių kūrybos konkursus, esu gavusi ir Lietuvos rašytojų sąjungos prizą, ir negailestingai sudirbta, bet greitai tapo aišku, kad rašyti man miela ir malonu.
Nuo kokių temų pradėjote karjerą – ne nuo kriminalų kronikos? 
Žanrų būta įvairių, bet kai kada jausdavausi ne savo rogėse. Iki šiol pamenu nuotykius dienraštyje „Respublika“, kai staiga tekdavo pavaduoti vieną kitą kolegą – iš kokio užsienio naujienų ar ekonomikos skyriaus. Pamenu, kartą žaibiškai gavau užduotį vietoj susirgusios kolegės aprašyti princo Charleso brolio Andrew vizitą Vilniuje. Teko mikliai keisti džinsus ir sportbačius į sijoną ir aukštakulnius, paskui juos prakeikiau. Su fotografu tądien kaip tyčia vėlavome atvykti prie visų objektų, liko vienas – Antakalnio kapinės, kur princas turėjo padėti vainiką. Lėkiau suplukusi paskui fotografą kapinių takeliais basa, nusispyrusi aukštakulnius, spausdama rankoje batą kartu su diktofonu, kaip kokia Bridžita Džouns, kol prisijungiau prie respektabilaus būrelio žvilgsniais nutvilkiusių pareigūnų ir rimtų kolegų. Taigi, man geriau ramiai kalbinti žmones…
Nors interviu būta įvairių. Karjeros pradžioje gavau užduotį pakalbinti seną žveją. Surandu jį Šventojoje, besikrapštantį prie tinklų. Aš ir taip, ir taip, o jis į visus klausimus: „nu“, „jo“, „nesuprontu“. Teko klausinėti šnekesnės jo žmonos, šį bei tą ištraukiau, bet senas žemaitis yra kietas riešutas…
Jaunystėje dažnas žurnalistas įsivaizduoja, kad jo darbo viršūnė būtų pakalbinti vieną ar kitą asmenybę. Turėjote tokią svajonę? O po kelių dešimtmečių žurnalistikos aruoduose – koks pokalbis (ar keli) liko kaip aukso fondas?
Svajonės ir tada, ir dabar tos pačios – pakalbinti gerai kalbantį žmogų. Tai reiškia, kad žmogus TURI ką pasakyti, nebando atrodyti kietesnis ir gražesnis, nei yra, nuolat nefiltruoja smegenyse, ką šnekėti ir kaip, nesijaudina, kad tai, ką pasakys, gali nepatikti sutuoktiniui ar anytai.
O aukso fondo pokalbiai – su dauguma aktorių, ypač Valentinu Masalskiu: su juo gali šnekėtis apie viską ir stebėtis jo įžvalgomis. Na, galima savo menamą vertę, aišku, kelti pokalbiais su užsienio žvaigždėmis, nors tai būna keli banalūs sakiniai apie nieką arba nuobodūs pasvarstymai apie žinomas tiesas, nes įžymybės tą patį kartoja jau kokį šimtas penkiasdešimtą kartą.
Irma LAUŽIKAITĖ
